Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Tai nesisieja, – nuvargusiu balsu tarė komisarė. – Mūsų kolegai minėjote, kad virvė kabėjo jau trečiadienį, bet vos prieš akimirką sakėte priešingai.

Jonas pasitikrino užrašus, kur prieš keletą minučių pasižymėjo Editos atsakymą į Sagos užduotą klausimą, kada Palmkruna pakabino virvę.

– Edita, – kreipėsi šis. – Manau, suprantu, ką sakote.

– Gerai, – tyliai atsakė moteris.

– Į klausimą, ar Palmkruna trečiadienį pakabino virvę atsakėte neigiamai, nes virvę pakabino ne jis.

Senoji moteris pakėlė prislėgtą žvilgsnį į skubriai papasakojo:

– Jis mėgino, bet jam niekaip nepavyko, nugara buvo lyg plieninė, po žiemą atliktos operacijos... Taigi paprašė manęs.

Visi nutilo. Medžiai sustingo saulėkaitoje.

– Vadinasi, trečiadienį užveržėte skalbinių virvėje kilpą ir pakabinote ant lempos kablio? – pasitikslino Jonas.

– Jis pats paruošė kilpą ir palaikė kopėčias, kol aš pakabinau.

– Vėliau išnešėte kopėčias ir grįžote prie kasdienės ruošos. Išplovusi indus po pietų, grįžote namo.

– Taip.

– O kai ryte atėjote į darbą, – tęsė Lina, – kaip įprastai suruošėte pusryčius.

– Ar tuomet žinojote, kad jis nepanaudojo virvės? – paklausė Saga.

– Užmečiau akį į mažąją svetainę.

Kažkas panašaus į sarkastišką šypseną akimirką pasirodė intravertiškame Editos veide.

– Jau pasakojote, kad Palmkruna pavalgė pusryčius, kaip ir buvo pratęs, tačiau tąryt nevažiavo į darbą.

– Bent valandą užtruko muzikos kambaryje.

– Klausėsi muzikos?

– Taip.

– Prieš pietus trumpai šnektelėjo telefonu, – tarė Saga.

– Nežinau, tuomet jis jau buvo darbo kambaryje, užsidaręs duris. Vėliau, prieš sėsdamas prie stalo valgyti lašišos užkepėlės, paprašė manęs iškviesti taksi antrai valandai.

– Jis ruošėsi vykti į Arlandos oro uostą, – pridėjo Jonas.

– Taip.

– 13.58 jam kažkas paskambino?

– Taip, jis jau buvo apsivilkęs paltą, atsiliepė koridoriuje.

– Ar girdėjote, ką kalbėjo? – paklausė komisarė.

Edita stovėjo ramiai, pasikasė užklijuotą žaizdą ir suėmė durų rankeną.

– Mirtis nebaisi, – tyliai ištarė moteris.

– Aš jūsų klausiu, ar girdėjote, apie ką jis kalbėjo? – pakartojo Saga.

– Dabar atleiskite man, – atsiprašė Edita uždarydama duris.

– Palaukite, – paprašė Jonas.

Durys sustojo, ji žvelgė į Liną pro likusį tarpą, neatverdama durų plačiau.

– Ar spėjote surūšiuoti Palmkrunos šiandienos paštą? – paklausė Lina.

– Žinoma.

– Parodykite viską, išskyrus reklamas, – paprašė Jonas.

Edita linktelėjo, nuėjo į kambarį, uždarydama duris. Po valandėlės grįžo nešina mėlyna plastikine vonele, pilna laiškų.

– Ačiū, – padėkojo pareigūnas imdamas indą.

Ji uždarė duris ir užsirakino. Po kelių sekundžių ėmė barškėti šuns grandinė. Agresyvus lojimas pareigūnus lydėjo iki pat automobilio. Saga užvedė variklį, perjungė bėgį ir apsuko mašiną. Jonas užsimovė apsaugines pirštines, ėmė vartyti laiškus, buvusius vonelėje, ištraukė baltą voką ranka rašytu adresu, atplėšęs atsargiai išėmė nuotrauką, dėl kurios žuvo bent du žmonės.

47

Ketvirtasis asmuo

Saga Bauer pasukusi automobilį į kelkraštį sustojo. Aukšta žolė siekė langus. Jonas Lina nekrustelėdamas spoksojo į nuotrauką.

Kažkas mirguliavo viršutiniame krašte, tačiau vaizdas buvo labai aiškus. Veikiausiai fotoaparatas buvo paslėptas, o nufotografuota skubant.

Nuotraukoje keturi žmonės, tvarkingai įrengtoje koncertų salės ložėje. Trys vyrai ir viena moteris. Jų veidai ryškiai matomi. Tik vienas kiek pasisukęs, tačiau ne visai pasislėpęs.

Šąla šampano butelis, stalas padengtas taip, kad būtų galima valgyti ir šnekučiuojantis klausytis muzikos.

Jonas kaipmat atpažino Karlą Palmkruną, rankoje laikantį išterliotą šampano taurę, Saga atpažino ir dar du žmones.

– Štai čia Rafaelis Guidis, ginklų magnatas, minimas laiške, – paaiškino rodydama į vyrą tankiais plaukais. O šis pasisukęs vyras – Pontusas Salmanas, „Silencia Defence“ vadovas.

– Ginklai, – tyliai tarė Jonas.

– „Silencia Defence“ – rimta įmonė.

Už vyrų žibintais nutviekstoje scenoje privačioje ložėje matyti styginių kvartetas – du smuikai, altas ir violončelė. Visi muzikantai – vyrai. Susėdę puslankiu, atsisukę vienas į kitą ramiais nuščiuvusiais veidais. Neįmanoma atskirti, ar jie prisimerkę, ar visiškai užmerktomis akimis, ar žvilgsniai liūliuojami muzikos garsų, ar atlikėjai įtemptai klausosi skirtingų tonacijų.

– Kas šis ketvirtas asmuo, atpažįsti moterį? – paklausė Jonas.

– Netrukus prisiminsiu, – mąsliai atsakė Saga. – Atpažįstu jos veidą, bet... Šūdas...

Bauer tylomis susitelkė į moters veidą.

– Turime išsiaiškinti, kas ji tokia.

Saga užvedė automobilį ir kaipmat vėl pasukusi į kelkraštį atsakė:

– Agata al Haži, – išpyškino. – Ji prezidento Omaro al Baširo patarėja karo klausimais.

– Sudanas, – tarstelėjo Jonas.

– Taip.

– Ar ilgai ji dirba patarėja? – pasiteiravo Lina.

– Penkiolika metų, galbūt ir ilgiau, tiksliai neprisimenu.

– Taigi kuo ši nuotrauka tokia svarbi?

– Nežinau, gal niekuo... Manau, nieko keista, kad jie susitinka norėdami aptarti sandorio galimybių, – svarstė Saga. – Atvirkščiai. Tokie susitikimai gana įprasti. Tai gali būti pirmas žingsnis: šalys susitinka, aptaria ketinimus ir prašo išankstinio Karlo Palmkrunos palaiminimo.

– Teigiamas susitikimas gali reikšti, jog SPI duos sutikimą.

– Būtent, tai gali būti rodiklis.

– Ar Švedija eksportuoja karinę amuniciją į Sudaną? – paklausė Jonas.

– Ne, nemanau, – atsakė Saga. – Turėtume pasitarti su kuo nors, kas dirba su šiuo regionu. Manau, produkcija buvo eksportuojama į Kiniją ir Rusiją, tačiau nesu tikra, ar taip vis dar yra. 2005 metais įsivyravo taika, taigi gali būti, kad rinka tapo atvira.

– Tuomet ką reiškia ši nuotrauka? Kodėl Karlui Palmkrunai kilo mintis apie savižudybę? Turiu omenyje, vienintelis faktas – tai, kad šie keturi žmonės susitiko ložėje.

Tylėdami jie važiavo miglota magistrale į pietus. Jonas neatitraukė akių nuo fotografijos, apvertė ją, apžiūrėjo nuplėštą kampelį ir susimąstė.

– Jei pati nuotrauka nepavojinga?.. – paklausė.

– Na, mano manymu, ne.

– Tuomet Palmkruna numatė, kad nuotrauka gali atskleisti paslaptį. Fotografija gali būti tik ledkalnio viršūnė. Galbūt Penelopė ir Bjornas kur kas svarbesni.

– Mes nė velnio nežinome.

– Kaipgi, – paprieštaravo Lina. – Bėda ta, kad negalime sudėlioti visų žinomų detalių. Telieka spėlioti, kokia buvo nusikaltėlio užduotis, nors atrodo, kad jam reikėjo šios nuotraukos, norėjo ją sunaikinti ir nužudė Violą Fernandez, manydamas, jog toji – Penelopė.

– Galimas daiktas, kad Penelopė ir fotografavo, – svarstė Saga. – Veikiausiai taip ir bus, tačiau ją nužudyti nebūtų užtekę.

– Būtent, apie tai aš ir ėmiau galvoti. Nežinome, kas atsitiko pirma... Ar nuotrauka yra nuoroda į fotografą, kuris kėlė grėsmę, ar fotografas – nuoroda į pavojingą nuotrauką?

– Visų pirma nusikaltėlio tikslas buvo Bjorno butas.

Vėliau jie tylėjo pusvalandį, kai grįžo į nuovadą Kungsholmene, buvo jau beveik naktis. Jonas darkart pažvelgė į nuotrauką – žmonių šypsenos, maistas, už nugarų grojantis styginių kvartetas, instrumentai, sunki uždanga, šampano butelis, aukštos taurės.