Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Žiūriu į fotografiją, – tarė Jonas, – ir matau keturis veidus... Negaliu negalvoti, kad viena iš šių šypsenų kalta dėl Violos Fernandez mirties.

– Taigi, – pritarė Saga. – Palmkruna negyvas, galime atmesti įtarimus jam. Lieka tik trys... Du iš jų taip toli, kad negalėsime jų apklausti.

– Privalome priversti kalbėti Pontusą Salmaną, – nukirto Lina.

– Prigriebsime jį apklausai?

48

Vainikas

Sunku susisiekti su kuo nors, dirbančiu „Silencia Defence“. Visi nurodomi numeriai veda vis į kitą to paties labirinto vietą, kurioje raizgosi pasirinkimo galimybės ir informaciniai įrašai. Pagaliau Sagai pasisekė rasti kelią, paspaudus devynetą ir žvaigždutę, ją sujungė su Pardavimo skyriaus darbuotoju. Pareigūnės skambutį priėmė sekretorė, Bauer ignoruodama klausimus išdėstė savo tikslą. Iš pradžių sekretorė nutilo, vėliau pridėjo, kad tai klaidingas telefono numeris ir laikas skambinti jau pasibaigęs.

– Turėsiu paprašyti jūsų paskambinti rytoj, nuo 9 iki 11 valandos, ir...

– Tiesiog pasistenkite informuoti Pontusą Salmaną, kad rytoj 14 valandą jį aplankys saugumo policijos pareigūnai, – nutraukė ją Saga pakėlusi balsą.

Pasigirdo atsargus klaviatūros kaukšėjimas.

– Apgailestauju, rytoj visą dieną jis dalyvaus susirinkime.

– Ne 14 valandą, – švelniai tarė Saga.

– O kaipgi, parašyta, kad jis...

– Tuo metu Salmanas bendraus su manimi, – nutraukė komisarė.

– Perduosiu jūsų prašymą.

– Labai jums ačiū, – baigdama pokalbį padėkojo Saga ir pastebėjo Jono žvilgsnį.

– Antrą? – paklausė jis.

– Taip.

– Tomis Kofoedas nori pamatyti nuotrauką. Pasimatykime jo kabinete po pietų, prieš išvažiuodami.

Jonui pietaujant su Disa, kriminalistai sugadino fotografiją.

Vieno žmogaus veidas buvo neatpažįstamai ištrintas.

* * *

Disa šypsodamasi iš indelio išbėrė ryžius, ištiesė juos Jonui ir stebėjo, kaip šis sudrėkinęs rankas mėgina įsitikinti, ar ryžiai jau atšalę taip, kad būtų galima iš jų formuoti mažas pagalvėles.

– Ar žinojai, jog Siodermalme buvo Kalvarijos kalnas? – paklausė mergina.

– Kalvarijos? Ar tai ne?..

– Golgotos kalnas, – pritariamai linktelėjo Disa ir atidariusi Linos virtuvės spintelę ištraukė porą taurių, į vieną iš jų pripylė vandens, į kitą – vyno.

Disos veidas atrodė atsipalaidavęs. Išryškėjo pavasarinės strazdanos, o susivėlę plaukai laisvai suimti ant nuogo kaklo. Nusišluostęs rankas vyras ištraukė švarų virtuvinį rankšluostį. Mergina atsistojo priešais Joną ir rankomis apsivijo jo kaklą. Išsilaisvinęs jis priglaudė veidą prie draugės galvos, įkvėpė jos kvapo ir pajuto šiltas rankas, bėgant nugara ir kaklu.

– Gal galėtume bent pabandyti? – sušnabždėjo ji. – Gal galėtume?

– Galėtume, – tyliai atsakė Jonas.

Disa laikėsi tvirtai apsikabinus, tačiau staiga išsilaisvino iš jo rankų.

– Kartais labai smarkiai pykstu ant tavęs, – sumurmėjo ir atsuko nugarą.

– Disa, esu koks esu, bet aš...

– Gerai bent tiek, kad gyvename atskirai, – nutraukė ši ir išėjo iš virtuvės.

Jonas girdėjo, kaip Disa užsirakino vonioje, mąstė, ar jam derėtų sekti iš paskos ir pabelsti į duris, bet numanė, jog mergina nori valandėlę pabūti viena, todėl likęs virtuvėje toliau ruošė valgį. Jis paėmė gabalėlį žuvies, atsargiai padėjęs ant delno negailėdamas užpylė vasabių.

Po keleto minučių atsidarė vonios durys ir Disa įžengusi į virtuvę liko tarpduryje stebėti, kaip Jonas ruošia sušius.

– Ar prisimeni, kaip tavo mama išlukštendavo lašišą ir pakepdavo kaskart ruošdama sušius? – linksmu balsu paklausė mergina.

– Taip.

– Padengti stalą?

– Jei tik nori.

Nunešusi lėkštes ir lazdeles į didįjį kambarį Disa atsistojo prie lango ir pažvelgė į Valingo gatvę. Vaiskiai žalios spalvos medžio vainikas švytėjo vasaros šviesoje. Jos žvilgsnis bėgiojo malonios kaimynystės, kur Jonas Lina gyveno jau keletą metų, kampeliais.

Ji patiesė baltą stalą prietemoje, grįžo į virtuvę ir gurkštelėjo vyno, kuris šiek tiek atšilęs prarado skonio aštrumą. Disa vijo mintį pasiūlyti valgyti rankomis, sėdint ant grindų, kaip daro vaikai po stalu.

– Mane pakvietė, – tarė ji.

– Pakvietė?

Moteris linktelėjo staiga užplūdus norui pasielgti kandžiai, bet tuoj pat nurimo.

– Papasakok, – ramiai paprašė Jonas, nešdamas sušių lėkštes į kambarį.

Disa vėl paėmė taurę ir lengvai prakalbo:

– Per pusę metų muziejuje tik vienas žmogus pakvietė mane kurį vakarą pavakarieniauti.

– Taip dabar daroma? Reikia kviesti damas vakarienės?

Mergina kreivai šyptelėjo:

– Pavydi?

– Net nežinau, gal trupučiuką, – artėdamas atsakė Lina. – Juk smagu būti pakviestam vakarienės.

Disa tvirtais pirštais ėmė kedenti tankius vyro plaukus.

– Ar jis gražus? – paklausė Jonas.

– Tiesą sakant, taip.

– Na ir puiku.

– Bet iš tikrųjų aš nenoriu eiti su juo, – šypsojosi mergina.

Jonas neatsakė, tik nusisukęs stovėjo lyg įbestas.

– Juk pats žinai, ko aš noriu, – švelniai šnekėjo Disa.

Staiga Lina išbalo, kaktą išpylė prakaito lašai. Lėtai atsisuko ir pažvelgė į draugę, akys buvo kažkokios keistos – juodos, atšiaurios, gilios lyg bedugnė.

– Jonai, pamiršk, – staiga tarė ji. – Atleisk...

Vyras prasižiojo lyg norėdamas kažką pasakyti, žengtelėjo į priekį ir susmuko.

– Jonai! – sušuko Disa sudaužydama rankoje laikytą taurę.

Ji klestelėjo šalia ant grindų ir tvirtai įsikibo į jį kartodama, kad viskas tuoj praeis.

Disa sustūmė pažirusias šukes ir tylomis atsisėdo prie stalo.

– Tu negeri vaistų, – po valandėlės tarė.

– Nuo jų tampu mieguistas. Aš privalau galvoti, svarbiausia, kad visąlaik būčiau susikaupęs.

– Juk žadėjai juos gerti.

– Vėliau, – paaiškino Jonas.

– Puikiai žinai, kad tai pavojinga, – šnabždėjo Disa.

– Pradėsiu juos gerti vos baigęs šią bylą.

– O jei nebaigsi?

* * *

Iš toli Skandinavijos muziejus panėšėjo į raižyto dramblio kaulo papuošimą, nors iš tiesų buvo pastatytas iš smiltainio ir kalkakmenio. Lyg lengva renesanso svajonė, išpuošta gausybe bokštų ir bokštelių. Jam atvėrus duris lietingą 1907 metų vasarą, buvo tikimasi, kad muziejus atspindės Skandinavijos suverenitetą. Tą pačią vasarą nutrūko sąjunga su Norvegija, o karalius merdėjo mirties patale.

Jonas paskubomis perėjo milžinišką muziejaus salę, užlipęs laiptais susikaupė, ilgai žvelgė į grindis ir toliau neskubėdamas ėjo pro šviečiančius nuorodų skydelius. Niekas nepatraukė jo žvilgsnio. Lina tik žingsniavo pirmyn, paskendęs prisiminimuose ir kankinamas ilgesio. Prižiūrėtojas jau buvo paruošęs kėdę prie eksponato. Komisaras prisėdo ir įsistebeilijo į samių vainiką, puoštą aštuoniais taškais, panėšėjančiais į porą sunertų rankų. Vainikas švytėte švytėjo už storo stiklo vitrinos. Jonas išgirdo vidinį balsą, pamatė šypseną, kuri nukėlė jį į tą nežemišką dieną, kai lijo ir švietė saulė, ir atrodė, lyg kas degtų susitelkusiose balutėse.

Vyrui dingojosi, jog vainikas supintas iš šviesių šakelių, odos arba plaukų. Jis spoksojo į vainiką, kupiną meilės ir džiaugsmo, ir mąstė apie rimtą žmonos šypseną, veidą dengiančius auksinius plaukus.

– Kaip tu?

Jonas atsisuko į prižiūrėtoją su nuostaba veide. Šis dirbo čia jau daugybę metų. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras su barzda ir veriančiomis akimis.