Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Jonas pažiūrėjo į Bauer, besišypsančią Akseliui, ir klausinėjančią apie Amerikos gynybos pramonės konsolidavimą. Ji įvardijo porą svarbiausių koncernų – „Raytheon“ ir „Lockheed Martin“.

Pro pravirą langą vėl ėmė vilnyti smuiko melodija. Kūrinys šįkart gyvesnis. Staiga smuikas nutilo, muzikantas derino stygas.

– Kas čia groja? – stodamasis pasiteiravo Jonas.

– Mano brolis Robertas, – su palengvėjimu atsakė šeimininkas.

– Suprantu... Jis smuikininkas?

– Šeimos pasididžiavimas. Bet visų svarbiausia – smuikų gamintojas, namuose turi studiją.

– Manote, galėčiau jo kai ko paklausti?

69

Styginių kvartetas

Jonas žingsniavo marmurinėmis grindimis Akselio namuose. Stipriai kvepėjo alyvos. Jie priėjo studijos duris, pasibeldė. Muzikos melodija nutilo, duris atidarė vyras vešliais plaukais, vidutinio amžiaus, gražaus, protingo veido, jo kūnas, anksčiau liesas, dabar buvo sustambėjęs.

– Su tavimi norėtų pasikalbėti policijos pareigūnai, – rimtai pasakė Akselis. – Esi įtariamas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

– Prisipažįstu nedvejodamas, – patvirtino Robertas.

– Malonu, – atsakė Jonas.

– Ar dar kas?

– Tiesą sakant, turime keletą klausimų.

– Be abejo, esu kaltas.

– Štai kaip, – tarė Jonas spausdamas smuikininko ranką. – Aš Jonas Lina, detektyvas.

– Kas nutiko? – šypsodamasis paklausė Robertas.

– Mes tiriame netikėtą buvusio SPI vadovo mirties atvejį, todėl atvykome pasikalbėti su jūsų broliu.

– Apie Palmkruną žinau tik tiek, kiek rašė laikraščiai.

– Ar galėčiau užeiti valandėlei?

– Žinoma.

– Grįšiu pas jūsų kolegę, – pasakė Akselis ir uždarė brolio buto duris.

Studijos lubos buvo žemos ir kreivos, rodės, įrengta rūsyje. Gražiai lakuoti mediniai laiptai vedė į dirbtuves. Maišėsi stiprus šviežios, pjautos medienos, dervos ir terpentino kvapai.

Sienos buvo nukabinėtos skirtingo medžio smuikų dalimis, įrankiais, mėtėsi vyno kamščiai ir išlenkti peiliukai.

– Girdėjau jus grojant, – pradėjo pokalbį policininkas.

Robertas linktelėjo ir parodė į gražų instrumentą.

– Reikėjo truputį patobulinti.

– Jūs pats tuo užsiimate? – paklausė Jonas.

– Taip.

– Neįtikėtina.

– Ačiū.

Vyras paėmė smuiką ir ištiesė Linai. Žvilgantis instrumentas buvo itin lengvas. Jonas apvertė smuiką, pauostė.

– Lakas, kurį naudoju, yra paslaptis, – paaiškino Robertas ir įdėjo instrumentą į dėželę, pilną vyno kamščių.

Jonas iš krepšio ištraukė įmautę, padavė Robertui nuotrauką.

– Palmkruna, – atpažino šis.

– Taip, bet galbūt atpažįstate muzikantus fone?

Robertas atidžiau dirstelėjo į nuotrauką ir linktelėjo.

– Štai čia – Martinas Biveris, – parodė jis pirštu. – Kikuei Ikeda groja smuiku, Kazuhidė Isomura – altu, Klaivas Grinsmitas – violončele.

– Ar jie labai žinomi?

Robertas priverstinai nusišypsojo:

– Lengendiniai... Tokijo styginių kvartetas.

– Ar šiame kvartete groja tie patys muzikantai?

– Taip.

– Visada?

– Jie jau seniai groja kartu ir jiems puikiai sekasi.

– Ar nuotraukoje nepastebėjote nieko įtartino?

Vyras atidžiai stebeilijosi.

– Ne, – po kurio laiko atsakė.

– Jie groja ne tik Tokijyje? – paklausė Jonas.

– Kvartetas groja visame pasaulyje, bet jų instrumentai priklauso Japonijos fondui.

– Ar tai įprasta?

– Taip, jei instrumentai tikrai ypatingi, – rimtai paaiškino Robertas. – O tie, kuriuos matome fotografijoje, be abejo, yra vieni geriausių pasaulyje.

– Suprantu.

– Paganinio kvartetas, – pridūrė muzikantas.

– Paganinio kvartetas, – pakartojo Lina žvelgdamas į nuotrauką.

Spindintys mediniai instrumentai ir juodi muzikantų drabužiai.

– Instrumentus gamino Stradivarijus, – pasakojo Robertas. – Seniausias „Desaint“ smuikas, pagamintas 1680 metais. Juo groja Kikuei Ikeda. Martino Biverio smuiką Kocijus de Salabu padovanojo smuikininkui virtuozui ir kompozitoriui Paganiniui... Jo kūriniai kėlė šypseną, nes sugroti galėjęs tik jis pats. Praėjo šimtas metų po jo mirties, kol pagaliau kažkas išdrįso groti jo kūrinius. Vis dėlto ir šiandien kai kurie kūriniai atrodo neįmanomi. Paganinio gyvenimą ir sugebėjimus gaubia legendos.

Vyras nutilo. Jonas nenuleido akių nuo fotografijos, stebeilijosi į ketvertą muzikantų, sėdinčių scenoje, ir jų instrumentus.

– Taigi Tokijo styginių kvartetas kartu groja šiais instrumentais?

– Taip, kokius aštuonis ar devynis kartus per mėnesį.

– Kaip manote, kada daryta ši nuotrauka?

– Ne anksčiau nei prieš devynerius ar dešimt metų, jei žvelgsime į Martiną Biverį, kurį pats keletą kartų esu sutikęs.

– Gal būtų įmanoma pasakyti tiksliau, jei žinotume, kokia tai vieta.

– Čia Senoji opera Frankfurte.

– Esate tuo tikras?

– Žinau, kad kvartetas groja ten kasmet, – pasakė Robertas. – Kartais net kelis kartus.

– Perkele , – sušnabždėjo Jonas.

Turi būti koks būdas nustatyti tikslų laiką ir patikrinti Pontuso Salmano pasakojimą.

Lina įkišo nuotrauką atgal į įmautę, mąstydamas, kad tikriausiai Penelopė yra vienintelė, galinti atskleisti aplinkybes.

Jis paskutinį kartą užmetė akį į fotografiją, vienas smuikininkas, buvo iškėlęs alkūnę – užsimojęs stryku.

– Ar per gastroles jie kaskart groja tą patį kūrinį?

– Tą patį? Na, ne... Jie grojo visus Bethoveno kvartetus, o tai jau gana daug... Bet groja ir kitų kompozitorių kūrybą – Šuberto, Bartoko. Kiek žinau, ir Bramso. Sąrašas ilgas... Debiusi, Dvoržako, Haidno, daugybę Mocarto kūrinių, Ravelio ir taip toliau...

Jonas žvelgė priešais save, žengė keletą žingsnių ir atsisuko į Robertą.

– Sugalvojau, – staiga tarė. – Ar pažiūrėjus į muzikantų rankas būtų galima nustatyti, ką jie groja?

Muzikantas nevalingai išsižiojo, paskui susičiaupęs papurtė galvą, bet vis dėlto šypsodamasis paėmė nuotrauką: rampų šviesoje Senojoje operoje matyti grojantis Tokijo styginių kvartetas. Klaivas Grinsmitas prakaulaus veido, jo aukšta kakta blizga. Kikuei Ikeda užspaudusi mažuoju pirštu griežia aukštą natą.

– Deja, neįmanoma, jie gali groti bet ką... Norėjau pasakyti, bet...

– O jeigu pabandytume su didinamuoju stiklu? Juk galima pamatyti pirštus, stygas, instrumentus...

– Teoriškai, taip, bet...

Robertas atsiduso ir papurtė galva.

– Gal pažįstate ką nors, kas galėtų mums padėti, – spyrėsi Jonas. – Muzikantą ar dėstytoją, galintį apžiūrėti nuotrauką?

– Norėčiau...

– Tikrai neįmanoma? – dar kartą pabandė Lina.

– Tikrai ne, – atsakė Robertas gūžtelėdamas pečiais. – Jei nesugebėjo net Akselis, nemanau, kad tai būtų įmanoma.

– Jūsų brolis Akselis?

– Ar nerodėte jam nuotraukos? – nustebo Risenas.

– Ne.

– Bet juk kalbėjote su juo.

– Apie muziką nekalbėjome, juk grojate jūs, – šyptelėjo komisaras.

– Vis dėlto paklauskite jo.

– Kodėl?..

Jonas nutilo, kažkas beldė į studijos duris. Po akimirkos tarpduryje pasirodė Saga Bauer. Jos šviesiuose plaukuose žaidė saulės spinduliai.

– Ar čia yra Akselis? – paklausė ji.

– Ne, – atsakė Jonas.

– Ar jūs taip pat kriminalistė?

– Saugumo policijos komisarė, – trumpai tarstelėjo Saga.

Jie valandėlę tylėjo, negalėdamas atsigrožėti Robertas nenuleido nuo jos akių, nuo nežemiško žydro žvilgsnio, saldžių švelniai rausvų lūpų.