Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Risenas klausiamai pažiūrėjo į Joną, bet ir vėl palinko prie nuotraukos.

– Tokijo styginių kvartetas... Jie tokie talentingi.

– Taip, bet man įdomu... Ėjau ir galvojau, ar koks žinovas galėtų pasakyti, ką jie tuo metu grojo.

– Įdomus klausimas.

– Ar įmanoma bent pabandyti atspėti? Kajus Samuelsonas manė, kad ne, o jūsų brolis Robertas, pažvelgęs į nuotrauką, sakė, jog tai visiškai neįmanoma. – Jonas pasilenkė į priekį, maloniame šešėlyje jo žvilgsnis sušvelnėjo: – Brolis sakė, jei jūs negalėsite išspręsti šio uždavinio, tai niekas kitas negalės.

Šypsena šmėstelėjo Akselio veide:

– Jis taip sakė?

– Taip, – patvirtino Lina. – Bet nesupratau, ką jis turėjo omenyje...

– Aš taip pat nesuprantu.

– Vis dėlto norėčiau, kad pažiūrėtumėte į nuotrauką per didinamąjį stiklą.

– Manote, kad taip galėtume išsiaiškinti tikslų laiką? – surimtėjo Akselis.

Pareigūnas linktelėjo, iš krepšio ištraukė didinamąjį stiklą.

– Galėsite pamatyti muzikantų pirštus, – tarė.

Komisaras sėdėjo tylėdamas, kol Akselis tyrinėjo nuotrauką. Vėl galvojo, kad jei nuotrauka daryta prieš Sudano prezidento Omaro al Baširo arešto orderio išdavimą 2009 metų liepą, jis bus suklydęs, o jeigu fotografuota vėliau – kalba eitų apie nusikalstamą veiklą.

– Žinoma, aš matau pirštus, – lėtai pasakė Risenas.

– Ar galėtumėte spėti, ką jie groja? – tyliau paklausė Jonas.

Akselis atsiduso, padėjo nuotrauką ir didinamąjį stiklą ant stalo ir padainavo keturias natas. Žemai, bet aiškiai. Akimirką įsiklausė, paėmė smuiką ir intonavo aukštesnius garsus.

Jonas Lina sujudo.

– Jūs juokaujate!

Akselis Risenas sugavo jo žvilgsnį.

– Martinas Biveris groja trisdešimt antrinę C, Kikuei – šešioliktinę C. Kazuhidė Isomura laiko pauzę, o Klaivas groja akordą pizzicato . Skambėjo E, A, a ir aštuntinė Cis.

Pasižymėjęs Jonas pasiteiravo:

– Koks tikslus gali būti jūsų spėjimas?

– Tai ne spėjimas, – atsakė Akselis.

– Manote, kad tokie tonai dažnai pasitaiko kūriniuose? Na, ar žinant juos galėtume sužinoti, kokį kūrinį atliko Tokijo styginių kvartetas?

– Šie tonai skamba tik viename kūrinyje.

– Iš kur žinote?

Vyras nusuko akis į langą. Vešli mirguliuojanti lapija atsispindėjo ant stiklo.

– Prašau, tęskite, – paragino komisaras.

– Savaime suprantama, nesu girdėjęs visų kūrinių...

Akselis atsiprašydamas gūžtelėjo.

– Turėjote omenyje, kad tokie tonai skamba viename kūrinyje? – darkart pabandė Jonas.

– Būtent šią kombinaciją esu girdėjęs 156-ame takte pirmoje Belos Bartoko antrojo kvarteto styginiams dalyje.

Vyras vėl paėmė į rankas smuiką ir užsidėjo ant peties.

– Tranquillo ... Muzika taip nuostabiai ramina, kaip lopšinė... Paklausykite pirmosios melodijos, – ir ėmė griežti.

Jo pirštai tarytum plaukė, tonai mirguliuodami keitėsi, melodija švelniai liūliavo. Sugrojęs keturis taktus sustojo.

– Abiejų smuikų melodijos vejasi viena kitą skirtingomis oktavomis, – dėstė Akselis. – Skamba net per gražiai, bet prieš įstojant violončelei su A-dur akordu, smuikas ima groti disonansu... Net jei interpretuojama ne visai teisingai, puikiai justi pereinantys tonai, kurie...

Risenas nutilo ir padėjo smuiką.

Jonas viską stebėjo.

– Esate visiškai tikras, kad muzikantai griežė Bartoko antrąjį kvartetą styginiams? – tyliai paklausė.

– Taip.

Detektyvas žengė keletą žingsnių, stabtelėjo prie alyvų krūmų ir tarė sau, jog to, ką dabar išgirdo, jam pakanka norint nustatyti tikrąjį susitikimo laiką.

Prisidengęs ranka nepastebimai nusišypsojo, apsisuko, paėmė raudoną obuolį iš vaisių dubens, stovėjusio ant stalo, ir pastebėjo sutrikusį Akselio žvilgsnį.

– Sakote, taip? – vėl paklausė jis. – Ar tuo nė kiek neabejojate?

Risenas linktelėjo, Jonas kyštelėjo jam obuolį, atsiprašė ir iš kišenės išsitraukęs telefoną surinko Anjos numerį.

– Anja, aš šiek tiek skubu...

– Savaitgalį ketinome kaitintis pirtyje, – nutraukė jį moteris.

– Man reikia pagalvoti.

– Žinau, – sukikeno ši.

Jonas stengėsi nuslėpti susijaudinimą:

– Gal galėtum peržvelgti pastarųjų dešimties metų Tokijo styginių kvarteto repertuarus?

– Jau peržiūrėjau.

– Prašau, pasakyk, ką jie grojo Senojoje Frankfurto operoje?

– Kiekvienais metais jie džiugino Frankfurto klausytojus, kartais net keliskart per metus.

– Ar jie kada grojo Belos Bartoko antrąjį kvartetą styginiams?

Po valandėlės apmąstymų moteris atsakė:

– Taip, vieną vienintelį kartą, „Opus 17“.

– „Opus 17“, – pakartojo Jonas, Akselis jam pritariamai linktelėjo.

– Ką? – paklausė Anja.

– Kada? – rimtai paklausė komisaras. – Kada jie grojo tą Bartoko kūrinį?

– 2009 metų lapkričio 13 dieną.

– Tu tuo tikra?

Jie susitiko praėjus keturiems mėnesiams po Sudano prezidento arešto orderio išdavimo, mąstė Lina. Pontusas Salmanas melavo apie susitikimo laiką, tai buvo 2009 metų lapkritis. Štai kodėl užvirė ši košė. Žuvo daugybė žmonių ir, galimas daiktas, žus dar daugiau.

Jonas ištiesė ranką ir palietė violetines alyvų žiedų kekes, įkvėpė jų aromato, pajuto kažkur rūkstančios kepsninės dūmų kvapą. Naujienas reikėjo pranešti Sagai Bauer.

– Daugiau nieko? – paklausė Anja.

– Ne.

– Ar sulauksiu stebuklingojo žodžio?

– Ak, taip, atleisk... Kiitokseksi saat pusun (suom. ačiū, bučiuoju – vert. past. ), – pasakė Jonas. – Gausi padėkos bučkį.

Jis padėjo ragelį.

Nesiliovė mąstyti, jog Salmanas jiems melavo. Susitikus su Palmkruna, Rafaeliu ir Agata al Haži jau galiojo ginklų embargas. Tokio pobūdžio sandoriai buvo uždrausti, negalėjo būti jokių išimčių.

Bet Agata al Haži siekė gauti amunicijos, o kiti – užsidirbti. Jiems nerūpėjo nei žmogaus teisės, nei tarptautiniai įstatymai.

Pontusas šaltakraujiškai melavo apie susitikimo laiką. Jis manė prisidengsiąs keletu faktų. Be užuolankų prisipažino, jog nuotraukoje matyti jo atvaizdas, tikėdamasis patenkinti pareigūnus ir kad jie nepastebės klaidingo laiko.

Jonui prieš akis iškilo šaltas valdininko veidas, pilkas, susiraukšlėjęs. Jis tik apsimetė ramus rodydamas savo atvaizdą nuotraukoje ir sumelavo, kada viskas vyko.

Ginklų kontrabanda, aidėjo galvoje. Nuotrauka, šantažas, žmogžudystės – viskas prasidėjo dėl kontrabandos.

Komisaras įsivaizdavo, kaip Saga įsiunta dėl melagingo Salmano liudijimo, jos delno atspaudas lieka ant stalo kaip nebylus priekaištas.

2009 metų liepą Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Hagoje išdavė Sudano prezidento Omaro al Baširo arešto orderį dėl tiesioginio dalyvavimo etninių grupių genocide Darfūre. Nuo tada karinės amunicijos įvežimas į Sudaną nutrūko. Armija turėjo ginklų, kulkosvaidžių, šautuvų, bet gana greitai pritrūko amunicijos. Sprendimo padarinius pirmoji pajuto milicija. Bet Karlas Palmkruna, Pontusas Salmanas, Rafaelis Guidis ir Agata al Haži pasipriešino tarptautiniams įstatymams. Jie susitiko lapkritį, praėjus keturiems mėnesiams po arešto orderio išdavimo.

– Ką sužinojote? – stodamasis pasiteiravo Akselis.

– Ką? – paklausė Jonas.

– Ar pavyko sužinoti tikslų laiką?

– Taip, – trumpai atsakė detektyvas.

Akselis stengėsi sugauti Linos žvilgsnį.

– Kas nutiko? – paklausė šis.