Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Turiu eiti, – sumurmėjo Jonas.

– Ar jie susitiko, kai buvo išduotas orderis al Baširui? Jie negalėjo... Privalau žinoti, jei tai tiesa.

Lina pažvelgė jam į akis, ramias ir susikaupusias.

73

Paskutinis klausimas

Saga Bauer gulėjo ant pilvo ant vešlaus šviesaus kilimo. Stefanui lėtai bučiuojant nugarą, ji užsimerkė. Jos šviesūs plaukai lyg liepsnos pasklido ant grindų. Šiltas vyro veidas buvo taip arti jos odos.

Nesustok, mąstė ji.

Lengvi lūpų prisilietimai tarp menčių kuteno. Mergina stengėsi gulėti ramiai, malonūs šiurpuliukai bėgiojo po kūną. Muzikos grotuvas suko erotišką Karlo Unanderio-Šarino duetą violončelei ir mecosopranui. Abi melodijos ritmiškai kartojosi kaip lėtas švytėjimas tamsoje.

Mergina nejudėjo, tik kūną apėmęs jaudulys vis stiprėjo. Kvėpavo pro pravirą burną, liežuviu drėkinosi lūpas.

Vaikino rankos slydo jos liemeniu, apkabino klubus ir pakėlė Sagą it plunksną.

Nė vienas mano sutiktas vyras nelietė manęs taip švelniai, pagalvojo ši ir nusišypsojo.

Jis žvelgė tiesiai į akis, Bauer praskėtė kojas. Kūnas pulsavo karščiu.

Ji sudejavo pajutusi Stefano kūno sunkumą.

Lėtai atsisuko. Ant pilvo buvo likusios kilimo žymės.

– Nesustok, – sušnabždėjo.

– Antraip mane nušausi, – pridūrė šis.

Saga linktelėjo, jos nuoširdus veidas švytėjo iš laimės. Išsitaršę vaikino plaukai dengė veidą, ant krūtinės krito plona uodegėlė.

– Ateik, ateik, – paragino mergina.

Ji prisitraukė vyro veidą ir pabučiavo, šio liežuvis buvo šiltas ir drėgnas.

Skubomis Stefanas nusitraukė kelnes ir užgulė nuogas, ji sulenkė kojas, kad rastų kelią į ją. Saga sudejavo, tankiai kvėpavo net jiems akimirką nurimus. Tuo metu jie buvo neįtikėtinai artimi. Siauri Stefano klubai judėjo pamažu, atsargiai. Saga pirštų galais leidosi vaikino pečiais, nugara, sėdmenimis.

Suskambo telefonas. Na, žinoma, pagalvojo ji. „ZZ Top“ Blue Jeans Blues melodija sklido nuo sofos, iš sumestų drabužių stirtos, kažkur po baltais marškinėliais, kelnaitėmis, iš išverstų džinsų kišenės.

– Tegul skamba, – sušnabždėjo.

– Čia juk tavo darbo telefonas, – priminė Stefanas.

– Dabar man nusispjaut, tai visai nesvarbu, – sumurmėjo nenorėdama jo paleisti.

Vaikinas ištrūko iš glėbio, atsiklaupė ir ėmė ieškoti, bliuzo melodija netilo, bet šis niekaip negalėjo rasti telefono. Pagaliau išvertė džinsus ir nutilęs aparatas bumbtelėjo ant grindų. Trumpas signalas skelbė, kad buvo palikta balso pašto žinutė.

* * *

Po dvidešimties minučių Saga Bauer jau bėgo kriminalinės policijos nuovados koridoriumi. Plaukų galai dar buvo šlapi po skubių maudynių duše. Kūnas tebedilgčiojo. Kelnaitės ir džinsai nepatogiai užtraukti.

Saga žvilgtelėjo į apskritą susidomėjusį Anjos Larson veidą, kyšantį iš už kompiuterio ekrano ir nuskubėjo į Jono kabinetą. Šis sėdėjo pačiame viduryje ant grindų ir laukė kolegės. Pamačius jo ledo pilkumo akių žvitrumą, komisarės nugara nubėgo skruzdėlytės.

– Uždaryk duris, – paprašė jis.

Pareigūnė iš karto uždarė ir atsisukusi laukė. Kvėpavo greitai, bet tyliai.

– Akselis Risenas atpažino girdėtą muziką, žinojo kiekvieno instrumento grojamą toną...

– Nesuprantu, ką nori tuo pasakyti.

– Jis suprato, ką grojo styginių kvartetas – Belos Bartoko antrąjį kvartetą styginiams.

– Taigi tu buvai teisus, – greitai tarė Bauer. – Pavyko sužinoti kūrinį...

– Nuotrauka daryta 2009 metų lapkritį, – nutraukė ją Lina, jo balse buvo girdėti neįprastas pyktis.

– Tie niekšai sudarė sandorį po al Baširo arešto orderio išdavimo, – supyko Saga.

– Taip.

– Jie žinojo, kad amunicija plaukte plauks į Darfūrą, – šnabždėjo mergina.

Jonas linktelėjo, žandikaulio raumenys buvo įsitempę.

– Karlui Palmkrunai nederėjo būti toje ložėje, – pasakė komisaras. – Kaip ir Pontusui Salmanui. Nė vienam iš jų nederėjo...

– Bet štai, matome juos nuotraukoje, – tramdydama irzulį priminė Saga. – Rafaelis Guidis sudarė labai panašų sandorį.

– Taip, – pritarė detektyvas žiūrėdamas į vaiskiai mėlynas kolegės akis.

– Didelės žuvys šlykščios, – konstatavo ši. – Daugelis jau ir anksčiau taip sakė, daugelis nujautė... Bet didžiausioms pavyksta ištrūkti.

Tylomis jie vėl stebėjo nuotrauką – keturi žmonės Senosios operos ložėje, šampanas, muzikantai ir istoriniai Paganinio instrumentai.

– Įminėme pirmąją mįslę, – pareiškė Saga ir atsiduso. – Žinome, kad nors buvo draudžiama, Sudanas siekė nusipirkti amunicijos.

– Palmkruna taip pat dalyvavo, pinigai jo sąskaitoje veikiausiai yra kyšis, – nutęsė Jonas. – Ir vis dėlto pasikeitus prezidento situacijai, šis valdininkas nepatvirtino leidimo eksportuoti karinę amuniciją į Sudaną. Tai būtų buvę neįmanoma...

Liną nutraukė švarko kišenėje vibruojantis telefonas. Jonas atsiliepė, klausė tylėdamas ir kaipmat baigė pokalbį. Tuomet pažiūrėjo į kolegę.

– Skambino Akselis Risenas. Jis tvirtina žinąs, kas vyksta nuotraukoje.

74

Tobulas planas

Metalinis berniukas vos pusės metro aukščio, rankomis apsikabinęs kelius sėdėjo Suomijos bažnyčios fone Senamiestyje. Per tris metrus nuo jo atsišliejęs į ochros spalvos sieną stovėjo Akselis Risenas ir kartoniniame indelyje pagaliukais žvejojo makaronus tuo metu, kai tarpuvartėje pasirodė Jonas su Saga.

– Ką jūs supratote? – paklausė Jonas.

Akselis linktelėjo, padėjo maistą ant bažnyčios palangės, servetėle nusivalė burną ir paspaudė rankas Sagai ir Jonui.

– Sakėte supratęs, kas ypatingo pavaizduota nuotraukoje, – pakartojo Lina.

– Atsakymas yra Kenija. Ložėje sėdintys žmonės kėlė šampano taures dėl pavykusio susitarimo dėl ginklų eksporto į Keniją.

– Tęskite, – susidomėjo komisaras.

– Kenija perka 1,25 milijono 5,56 x 45 mm šaudmenų vienetų.

– Šautuvams, – patikslino Saga.

– Eksportuojama į Keniją, – sunkiai kalbėjo Akselis. – Bet siuntos skirtos kitai šaliai, jos keliaus į Sudaną, Darfūro milicijai. Staiga viską supratau. Akivaizdu, kad amunicija bus gabenama į Sudaną, nes pirkėjui atstovauja Agata al Haži.

– Bet kaip su tuo susijusi Kenija? – pasiteiravo Jonas.

– Ketvertukas susitiko ložėje, kai buvo išduotas Sudano prezidento al Baširo arešto orderis. Ar aš klystu? Bartoko antrasis kvartetas styginiams buvo atliktas tik vieną kartą. Uždraustas eksportas į Sudaną, bet ne į Keniją – kaimynė pietuose neturi jokių problemų.

– Kaip galite būti toks tikras? – paklausė Bauer.

– Karlas Palmkruna nusižudęs perleido šį sandorį man. Tai buvo jo paskutinė užduotis, bet jis nepatvirtino. Pažadėjo pasirašysiąs kitą dieną, – atvirai dėstė Akselis.

– Tai ta pati amunicija, tas pats sandoris. Išdavus orderį sutartyje vienas žodis buvo pakeistas kitu – užuot rašius „Sudanas“, buvo parašyta „Kenija“, – pastebėjo komisarė.

– Ir įtarimų nebūta – kaip vanduo nuo žąsies, – tarstelėjo valdininkas.

– Bet kažkas įamžino susitikimą, – priminė Jonas.

– Kai Palmkruna nusižudė, sutartis buvo paruošta. Visi tikėjosi, kad šis bus pasirašęs, – pasakojo Risenas.

– Paaiškėjus, kad to nepadarė, situacija tapo įtempta, – šyptelėjo Lina.

– Sandoris pakibo ore, – pridūrė Saga.

– Mane įdarbino labai greitai, – atviravo Akselis. – Tikrąja žodžio prasme, man į ranką įkišo rašiklį, kad kuo greičiau patvirtinčiau leidimą.