Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Nežinojau, kad saugumo policijoje yra laumių skyrius, – pagaliau pratarė, nejučia plačiai išsišiepė, bet pasistengė surimtėti. – Atleiskite, nenorėjau, bet jūs pasakiškai graži, lyg laumė ar Bauerio tapyta princesė.

– Spindesys gali būti apgaulingas, – sausai atkirto ši.

– Robertas Risenas, – prisistatė vyras ir ištiesė ranką.

– Saga.

70

Nuojauta

Išėję iš Risenų rezidencijos Jonas Lina ir Saga Bauer įsėdo į automobilį. Suzvimbė Sagos telefonas, ji šypsodamasi perskaitė žinutę.

– Pietus valgysiu namuose, – tarė ir jos veidą staiga užliejo raudonis.

– Kiek valandų?

– Pusė dvylikos, – atsakė mergina. – Tu dar dirbsi?

– Ne, su draugu eisiu į koncertą Pietiniame teatre.

– Ar galėtum tuomet išleisti mane Siodermalme, gyvenu Saunos gatvėje.

– Jei nori, galiu nuvežti tave iki pat namų, – pasiūlė vyras.

Kol Jonas buvo Roberto Riseno studijoje, Saga tebebendravo su Akseliu. Šis kaip tik buvo bepradedąs pasakoti apie tarnybą JT, kai suskambo jo telefonas. Jis dirstelėjo į ekraną, atsiprašė ir išėjo iš kambario. Bauer laukė jo grįžtant, po penkiolikos minučių ėmė pati ieškoti, bet nieko nepešusi pasirodė Roberto studijoje. Drauge su ten besišnekučiavusiais vyrais dar kartą pabandė surasti Akselį, bet galiausiai nusprendė, kad šis bus išėjęs.

– Ko tu iš tikrųjų norėjai iš Akselio Riseno brolio?

– Mane apėmė nuojauta, – paaiškino Jonas.

– Valio, – sumurmėjo Saga. – Nuojauta.

– Na, žinai... Rodėme nuotrauką Pontusui Salmanui. Jis atpažino save, atvirai pasakojo apie Frankfurte vykusį dalykinį susitikimą su Sudano vyriausybės atstove, bet sandoris nutrūko, kai Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį...

Telefono skambutis nutraukė jo kalbą, nenuleisdamas akių nuo kelio Jonas atsiliepė.

– Kaip greitai!

– Laikas sutampa, – prabilo Anja Larson. – Tokijo styginių kvartetas grojo Senojoje operoje per Pontuso Salmano vizitą Frankfurte.

– Suprantu, – tarė Lina.

Saga žvelgė į jį, stebėjo visą pokalbį.

– Taigi Salmanas nemelavo? – pagaliau paklausė ši.

– Nežinau.

– Bet laikas sutampa.

– Tik tai, kad Pontusas buvo Frankfurte ir tuo metu grojo styginių kvartetas. Bet jis dažnai ten lankosi, o ir kvartetas groja bent kartą per metus.

– Nori pasakyti, manai, kad jis melavo apie susitikimo laiką, nors viskas sutampa?

– Ne, bet... Nežinau, kaip sakiau, mane kankina nuojauta, – kalbėjo komisaras. – Meluoti yra pagrindo, jei susitikimas vyko po arešto orderio išdavimo.

– Tai jau būtų nusikaltimas! Po velnių, tokiu atveju ginklai juk būtų eksportuojami tiesiogiai Darfūro milicijai. Tarptautinių įstatymų pažeidimas...

– Pontusas Salmanas atpažino save. Bet net jei jis sakė tiesą prisipažindamas, kad dalyvavo susitikime, negalime būti tikri, jog atskleidė viską.

– Ar tokia ir yra tavo nuojauta?

– Ne, bet Salmano balsas buvo neįprastas... Kai sakė, kad vienintelis keistas dalykas tai, kad Karlas Palmkruna neatsisakė išgerti šampano.

– Nors nebuvo priežasties švęsti, – pridūrė Saga.

– Būtent taip ir pasakė, bet nujaučiu, kad priežastis buvo – šampaną jie gėrė už sandorį.

– Tavo įtarimai prieštarauja faktams.

– Tik pagalvok apie nuotrauką, – nerimo Jonas. – Ložėje tvyro ypatinga nuotaika... Jų veidai sakyte sako, kad sutartis patvirtinta.

– Net jeigu tu teisus, be Penelopės Fernandez pagalbos negalime nustatyti tikslaus laiko.

– Ką sakė jos gydytoja? – pasiteiravo komisaras.

– Kad jau greitai galėsime su ja susitikti, bet dabar tebėra išsekusi emociškai.

– Neturime nė menkiausio supratimo, ką ji žino.

– Velniai griebtų, nėra kitos išeities!

– Nuotrauka, – greitai pastebėjo Lina. – Fone matyti keturi muzikantai, galbūt galima išstudijavus jų rankų pozicijas nustatyti, ką tą vakarą grojo.

– Jonai, – atsiduso mergina.

– Aš, – šypsojosi detektyvas.

– Sušikta beprotybė, tikiuosi, ir pats supranti...

– Robertas sakė, kad teoriškai tai padaryti įmanoma.

– Turime palaukti, kol Penelopė pasijus geriau.

– Paskambinsiu, – traukdamas telefoną pasakė Jonas, surinko Švedijos policijos numerį ir paprašė, kad sujungtų su kambariu U12.

Saga spoksojo į ramų vyro veidą.

– Skambina Jonas Lina, esu... – Jis nutilo, veide švystelėjo plati šypsena. – Aišku, kad prisimenu tavo raudoną paltuką, – pasakė. – Taip, bet... Maniau, pasiūlysi hipnozę!

Saga girdėjo kitame ragelio gale aidintį gydytojos juoką.

– Ne, – pasakė jis. – Dabar rimtai, mums žūtbūt reikia su ja pasikalbėti.

Vyro veidas surimtėjo.

– Suprantu, bet... Būtų geriausia, jei galėtum įtikinti... Gerai, ką nors sugalvosime... Iki.

Jis padėjo ragelį ir pasuko į Belmano gatvę.

– Kalbėjau su Daniela Ričards, – paaiškino Jonas.

– Ką sakė?

– Ji mano, kad po keleto dienų galėsime apklausti Penelopę. Dar reikia rasti jai naują gyvenamąją vietą, ji atsisakė gyventi kambaryje požemyje.

– Saugesnės vietos nėra.

– Bet jei atsisakė... – paprieštaravo Jonas.

– Turėsime jai paaiškinti, kad tai pavojinga.

– Ji tai žino geriau už mus.

71

Septyni milijonai alternatyvų

„Mosebacke Etablissement“ restorane Jonas ir Disa sėdėjo greta. Saulės šviesa liejosi pro didžiulius langus, atsiveriančius į Senamiestį ir tyvuliuojančio vandens apsuptą Šepsholmeno salą. Jie valgė šviežiai keptą silkę su bulvių koše ir kraujo raudonumo bruknių padažu, paskui paskutinį kartą gurkštelėjo lengvo alaus. Priešais tamsų flygelį suręstoje scenoje fortepijonu grojo Ronaldas Brautigamas, Izabelė van Koilen dešiniąja alkūne rėmėsi į instrumentą.

Muzika įsismarkavo, nuaidėjo paskutinieji smuiko garsai, kūrinį baigė aukštos drebinančios fortepijono natos.

Pasibaigus koncertui, Jonas ir Disa išėjo iš restorano į Musebakės aikštę ir susižvalgė.

– Kas nutiko Paganiniui? – pasidomėjo moteris, taisydama Jono marškinių apykaklę. – Kalbėjai apie jį.

Jonas švelniai paėmė Disos ranką.

– Aš tik norėjau tave pamatyti...

– Kad išbarčiau tave dėl to, jog negeri vaistų?

– Ne, – rimtai atsakė vyras.

– Gal jau pradėjai?

– Greitai, – nekantriai pažadėjo šis.

Ji nieko daugiau nebesakė, tik žvelgė į šviesias pilkas akis. Paskui įkvėpė ir pasiūlė eiti.

– Koncertas buvo nuostabus, – pasakė mergina. – Muzika taip švelniai derėjo prie šviesos. Maniau, kad Paganinis buvo... Na, žinai, ekvilibristiškas, greitas... Kartą „Žaliojo šilo parke“ girdėjau Yngvę Malmstedą, grojantį „Kaprizą Nr. 5“.

– Kai draugavai su Benjaminu Gantenbeinu.

– Mes bendravome „Facebook“ keletą metų.

Pora ėjo susikabinusi už rankų Slusene, link Šepsbruno tilto.

– Ar būtų galima pasakyti, kas grojama, žiūrint tik į pirštus? – paklausė Jonas.

– Negirdint muzikos?

– Nuotraukoje.

– Manau, galima tik spėti. Priklauso nuo to, kaip gerai išmanai instrumento techniką.

– Bet ar spėjimas būtų tikslus?

– Jei tai svarbu, galiu paklausti Kajaus, – pasiūlė ši.

– Kajaus?

– Muzikologo Kajaus Samuelsono. Jis buvo mano mokytojas, tėtis mus supažindino.

– Ar galėtum dabar paskambinti?

– Gerai, – atsakė Disa ir kilstelėjo antakį. – Nori, kad dabar pat skambinčiau?