Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Staiga išvydo grindiniu bėgančią porą, ji nukrito ir liko gulėti. Atrodė keistai. Mergina paskubomis užgesino lempą, ši ėmė siūbuoti, trinktelėjo į langą. Penelopė vėl dirstelėjo pro langą. Greitojo reagavimo būrys skubėjo Naujojo tilto gatve, turgaus tarpuvartėje žybsėjo žalia lempelė, tą akimirką pasirodė, lyg į langą kas būtų metęs šlapią skudurą. Kulka perėjo per laminuotą stiklą ir įsmigo į sieną Penelopei už nugaros. Mergina puolė ant žemės ir nušliaužė. Karštos lempos šukės pažiro ant grindų, bet Fernandez nejautė, kaip šios žaloja delnus.

Stju Bilgrenas kaip tik baigė darbą ramiame Švedijos kriminalinės policijos skyriuje. Sėdėjo keleivio vietoje šalia savo vadovės Miros Karlson „Alfa“ automobilyje – niekuo neišsiskirianti mašina riedėjo Humlo parko gatve. Bilgrenas dar niekada nedalyvavo operacijoje, esant ypatingai padėčiai, bet jau seniai svarstė, kaip tokiu atveju elgtųsi. Ši mintis jį jaudino, ypač po to, kai praeitą savaitę iš vonios išėjusi plačiai besišypsanti draugė parodė teigiamą nėštumo testą.

Stju kūnas dar buvo išvargęs po vakarykščio futbolo mačo, skaudėjo apsunkusias šlaunis ir blauzdas.

Lauke pasigirdo keletas dunkstelėjimų, Mira spėjo žvilgtelėti pro langą ir sumurmėti:

– Po velnių, kas čia...

Ji nutilo, radijo ryšiu kažkas šaukė, kad du kolegos buvo nušauti Estermalmo aikštės viduryje, penktoji grupė turi veržtis iš Humlo parko gatvės pusės.

– Turime jį! – sušuko saugumo policijos koordinatorė. – Velniai griebtų, tėra keturi įėjimai į turgų ir...

– Esate tuo tikri? – įsiterpė Jenė Joranson.

– Vienas – Naujojo tilto gatvėje, kitas už kampo ir dar pora – Humlo parko gatvėje.

– Perkelkite žmones, daugiau žmonių! – kažkam įsakė Brulinas.

– Stengiamės gauti turgaus salės planą.

– Perkelkite pirmąją ir antrąją grupes prie pagrindinio įėjimo! – sušuko kažkas kitas. – Antra grupė eina į vidų, pirma – saugo įėjimą!

– Judam, judam!

– Trečia grupė eina prie šoninių įėjimų ir pridengia ketvirtąją, – susikaupusi įsakinėjo vadė. – Penktoji grupė jau gavo nurodymą eiti į vidų, naudosime erdvės stebėjimo programą, „Alfa“ automobilį, jie ten, netoliese.

Operacijos vadovas Ragnaras Brulinas susisiekė su „Alfa“ automobiliu. Stju Bilgrenas neramiai pažvelgė į Mirą Karlson ir priėmė žinutę. Brulino balsas skambėjo įtemptai, įsakius jiems važiuoti į Majoro gatvę ir ten stebėti padėtį. Jis greitai paaiškino, kad stebima teritorija buvo praplėsta ir jie turėsią penktajai grupei užtikrinti priedangą.

Ragnaras pakartojo, kad padėtis labai įtempta, įtariamasis persekiotojas slepiasi turgaus salėje.

– Šūdas, – sušnabždėjo Stju. – Man nederėtų čia būti, koks aš kvailas...

– Nurimk, – paragino Mira.

– Vien dėl to, kad mano mergina laukiasi, praeitą savaitę sužinojau, kad būsiu tėtis.

– Sveikinu.

Jis kvėpavo įsitempęs, kramtė nykštį ir spoksojo priešais save. Pro automobilio langą Karlson matė tris sunkiai ginkluotus policijos pareigūnus, skubančius Estermalmo aikšte link Humlo parko gatvės. Jie sustojo priešais šoninį įėjimą ir atšovė vartus. Du iš jų užsitaisė automatus su lazeriniais taikikliais ir pasuko į vidų. Trečiasis nubėgo prie kito įėjimo ir nustūmė vartus.

Stju Bilgrenas nustojo kramtyti nagus ir perbalo, išgirdęs Brulino žodžius:

– „Alfa“ automobili!

– Atsiliepk, – įsakė Mira.

– „Alfa“ automobili!

– Čia „Alfa“, – nenoromis atsakė Stju.

– Nespėjame perkelti žmonių, – beveik šaukė Brulinas. – Veršimės nedelsdami, turite pridengti penktąją grupę. Kartoju, veršimės dabar, jūs pridengiat penktąją grupę. Supratot?

– Taip, – atsakė Bilgrenas, jo širdis ėmė plakti stipriau.

– Pasiruošk ginklą.

Lyg sulėtintame sapne policininkas pasiruošė tarnybinį pistoletą, ištraukė apkabą ir patikrino šovinius.

– Kodėl mes?..

– Eik, – įsitempusi paliepė Karlson.

Kolega papurtė galvą ir sumurmėjo:

– Jis žudo policininkus kaip muses...

– Dabar, – griežtai tarė ji.

– Aš būsiu tėtis... turėčiau...

– Aš einu, – nutraukė jį pareigūnė, – lauk už automobilio, stebėk vartus, stenkis, kad nenutrūktų radijo ryšys.

Mira Karlson užsitaisė pistoletą „Glock“ ir išlipo iš automobilio, nė nepažvelgusi į kolegą. Ji nubėgo prie artimiausių išlaužtų vartų, skubiai apsidairė ir vėl pasislėpė. Policininkas iš penktosios grupės stovėjo ant viršutinio laiptelio ir laukė. Mira giliai įkvėpė, kūnu plūstelėjo baimė ir įžengė pro vartus. Viduje buvo tamsu, iš sandėliuko šiek tiek smirdėjo šiukšlėmis. Kolega sugavo jos žvilgsnį, parodė sekti iš paskos ir dešinėje suformavo ugnies liniją. Jis luktelėjo keletą sekundžių ir pradėjo skaičiuoti: trys, du, vienas. Veidas nieko neišdavė, sukdamasis į turgaus salę buvo susitelkęs, įbėgo pro duris ir pasislėpė už prekystalio. Pareigūnas greitai kvėpavo, palaikė radijo ryšį su vadovais. Raudona ginklo švieselė mirguliavo ant grindų prie jo kojų. Karlson žengė į vidų ir dirstelėjo į dešinę. Pro stoglangius, įtaisytus dvidešimties metrų aukštyje, sklido pilkšva šviesa. Ji pakėlė pistoletą ir stebėjo lygius nerūdijančio plieno paviršius. Laiba figūra neramiai judėjo tarp atspindinčių sienų. Mirties angelas, pamanė tą akimirką, kai salę nutvieskė automatinių ginklų ugnis.

Stju Bilgrenas laukė pritūpęs už automobilio šarvuotais langais ir durimis. Jis laikė nuleidęs „Sig Sauer“ pistoletą ant gaubto, kol pats stebėjo abu įėjimus. Sirenų garsas artėjo iš visų pusių. Sunkiai ginkluoti pareigūnai rinkosi aikštėje priešais pagrindinį įėjimą. Staiga iš vidaus pasigirdo šūviai. Stju gūžtelėjo ir meldėsi Dievui, kad tik jo nesužeistų, galvojo bėgti kuo toliau nuo čia, baigti policininko karjerą.

79

Kai tai nutiko

Jonas Lina nubudo namuose Valino gatvėje. Pramerkęs akis pažvelgė į šviesų vasarėjantį dangų. Jis niekada neužtraukia užuolaidų, mėgsta atsibusti natūralioje šviesoje.

Buvo ankstus rytas.

Tuo metu, kai vertėsi ant šono, bandydamas dar valandėlei užmigti, suskambo telefonas.

Komisaras suprato, kas nutiko, dar prieš pakeldamas ragelį. Vyras paėmė telefoną, išklausė įtemptą ataskaitą ir pasiėmė pistoletą – sidabru blizgantį „Smith & Wesson“. Įtariamasis persekiotojas buvo pastebėtas Estermalmo turgaus salėje, policija šturmavo pastatą, neturėdama tikslios strategijos.

Praėjo šešios minutės, kai įsijungė signalizacija ir nusikaltėlis pradingo salėje. Dirbo greitojo reagavimo būrys – stebėjo vietą ir stengėsi suorganizuoti operaciją taip, kad nenukentėtų Penelopė Fernandez.

Naujos pareigūnų pajėgos skubėjo prie įėjimo Naujojo tilto gatvėje. Prie durų staigiai suko į kairę, pro šokolado krautuvę, tarp žuvies restorano stalų su apverstomis kėdėmis, šaldiklių vitrinų, kuriose ant trinto ledo puikavosi omarai ir otai. Skubrūs žingsniai aidėjo policininkams pasilenkus ir bėgant pirmyn, paskui pareigūnai išsiskirstė ir pasislėpė už kolonų. Kol laukė naujų nurodymų, tamsoje kažkas sujudėjo – sunkiai sužeistas kolega tysojo kraujo klane už mėsos prekystalio.

Pro padūmavusius stoglangius buvo matyti švintantis vasaros dangus. Miros širdis stipriai plakė. Šaudė paeiliui: ką tik buvo paleisti du stiprūs šūviai, juos lydėjo keturi skubūs pistoleto šūviai ir vėl du stiprūs. Vienas policininkas mirė, kitas sužeistas šaukė, kad jam pataikė į pilvą – šiam reikėjo pagalbos.