Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Jis turėjo elektrooptinius žiūronus?

Ši linktelėjo:

– Pasak Jenės Joranson, turėjo.

– Ką? – paklausė mergina.

– Tu teisi, veikiausiai lempa išgelbėjo tau gyvybę, – atsakė detektyvas.

– Dieve švenčiausiasis, – suinkštė mergina.

Lina ramiai pažvelgė į ją, jo akys sublizgėjo.

– Penelope, – rimtai kreipėsi. – Tu juk matei jo veidą. Ne dabar, bet anksčiau. Sakei, kad matei. Suprantu, kad bijai, bet... Man reikia, kad linktelėtum, jei gali apibūdinti.

Ji paskubomis nusišluostė skruostus, pažvelgė į Joną ir papurtė galvą.

– Ar gali duoti mums bent jau užuominą? – atsargiai paklausė Saga.

Penelopė galvojo apie detektyvo balsą, švelnų suomišką akcentą, iš kur šis galėtų žinoti, kad ji matė persekiotojo veidą. Mergina matė, bet nežinojo, ar galėtų apibūdinti. Viskas vyko taip staiga. Tik akimirką matė jo povyzą, lijo, po kelių sekundžių jis nužudė Bjorną ir Osianą.

Penelopė vylėsi ištrinsianti vaizdą iš atminties, bet išvargęs, žaibo nutviekstas veidas vis iškildavo prieš akis.

Saga Bauer priėjo prie Jono, prie lango skaitančio ilgą žinutę.

– Klara Ulofsdoter kalbėjo su vyriausiuoju advokatu, kuris susisiekė su ambasadoriumi, – tarė šis. – Po valandos trys žmonės bus įleisti į ambasadą keturiasdešimt penkioms minutėms.

– Mums reikia ten vykti, – pasakė Saga.

– Nėra kur skubėti, – žvelgdamas į aikštę patikino Lina.

Pro policijos užtvaras veržėsi žurnalistai.

– Ar pranešei prokurorui, kad turime gauti gaisro tyrimo rezultatus? – paklausė kolegė.

– Turėsime susitarti su vokiečių apsauginiais.

– Kas eis į ambasadą? Kaip nuspręsime?

Jonas atsisuko.

– Svarstau... Kolega, vijęsis nusikaltėlį...

– Stju Bilgrenas, – patikslino Saga.

– Taip, Stju Bilgrenas. Galbūt jis galėtų atpažinti įtariamąjį.

– Jis nematė veido, niekas jo nematė, – atsakė pareigūnė ir prisėdo ant grindų šalia Penelopės.

Šitaip sėdėjo valandėlę atsirėmusi į sieną ir kurį laiką ramiai kvėpavo.

– Ko jis iš tavęs nori? Persekiotojas, ar žinai, nuo ko viskas prasidėjo?

– Ne, – atsargiai atkirto mergina.

– Jis ieško nuotraukos, kuri buvo priklijuota prie durų tavo bute, – pasakė Jonas, atsukęs nugarą.

Penelopė nuleido akis ir nežymiai linktelėjo.

– Ar žinai, kodėl jis ieško fotografijos? – pasiteiravo Saga.

– Ne, – Penelopė pradėjo verkti.

Komisarė luktelėjo ir tęsė toliau:

– Bjornas bandė šantažuoti Karlą Palmkruną ir...

– Aš nieko nežinojau, – prabilo mergina, balsas nurimo. – Aš nieko bendra su tuo neturėjau.

– Mes tai jau žinome, – patikino Jonas.

Saga švelniai priglaudė Penelopę.

– Ar tu fotografavai?

– Aš? Ne, aš... Švedijos taikos... Aš esu pirmininkė ir...

Ji nutilo.

– Ar gavai nuotrauką paštu? – paklausė Jonas.

– Taip.

– Kas tau ją atsiuntė?

– Nežinau, – išpyškino ji.

– Ar nebuvo jokio laiško?

– Ne, nemanau. Kiek mačiau, ne.

– Tik vokas ir nuotrauka?

Ši linktelėjo.

– Ar tebeturi voką?

– Ne.

– Kas buvo ant jo užrašyta?

– Mano vardas ir Švedijos taikos... Pašto kodo nebuvo. Tik vardas.

– Penelopė Fernandez, – pasakė Saga. – Švedijos taikos ir arbitražo bendrija.

– Atplėšei voką ir išėmei nuotrauką, – tarė Lina. – Ką tą akimirką pastebėjai? Ką nuotrauka reiškė tau?

– Reiškė?

– Ką pamatei, į ją pažvelgusi? Ar atpažinai jos veikėjus?

– Taip... Tris iš jų...

Apklausiamoji nutilo.

– Papasakok, ką pagalvojai?

– Pamaniau, kad kažkas pamatė mane per televiziją, – susikaupusi pasakojo Penelopė. – Pamaniau, kad tai tipiškas... Palmkruna juk turėjo išlikti neutralus, tai labai svarbu... O jis drauge su „Silencia Defence“ vadovu ir prekiautoju ginklais Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose operoje geria šampaną... Tikras skandalas!

– Ką ketinai daryti su nuotrauka?

– Nieko, – atsakė mergina. – Nieko negalima padaryti, yra, kaip yra, bet... Atsimenu, pagalvojau... Galvojau, kad Palmkrunos pozicija iškilo aikštėn.

– Taip.

– Man priminė migracijos tarnyboje dirbančius idiotus, geriančius rusišką šampaną, išdavus šeimą. Jie džiaugėsi atmetę prieglobsčio siekiančios šeimos prašymą. Jie turėjo septynis vaikus...

Penelopė nutilo.

– Ar žinai, kas ketvirtasis asmuo? Kas toji moteris?

Mergina papurtė galva.

– Agata al Haži, – paaiškino Saga.

– Tai tikrai ji?

– Taip.

– Kodėl?..

Penelopė nutilo, didžiulėmis tamsiomis akimis spoksojo į pareigūnę.

– Ar nujauti, kada fotografuota?

– Ne, bet al Baširo arešto orderis buvo išduotas 2009 metų liepą...

Penelopė užsičiaupė, jos veidas išraudo.

– Kas nutiko? – sušnabždėjo Saga.

– Fotografuota vėliau, – drebančiu balsu išlemeno Penelopė. – Taip? Jie buvo susitikę po orderio išdavimo.

– Ką tuo nori pasakyti? – paklausė Saga.

– Juk taip ir yra! – pakartojo Penelopė.

– Taip, – patvirtino Jonas.

Skruostai išbalo.

– Sandoris su Kenija, – merginos lūpos drebėjo. – Nuotraukoje matyti susitikimas. Štai kur šuo pakastas, tai Kenijos sutartis. O Palmkruna leido vežti amuniciją. Žinojau, kad kažkas ne taip.

– Tęsk, – paragino Lina.

– Kenija turi stabilią sutartį su Didžiąja Britanija. Šįkart amunicijos reikia Sudanui, ji bus pristatoma į Keniją ir tik vėliau į Sudaną ir Darfūrą.

– Taip, – pritarė Saga. – Mes irgi taip manome.

– Bet tai uždrausta, blogiau nei... Išdavystė, pažeidžiami tarptautiniai įstatymai, nusikaltimas žmonijai... – Ji vėl nutilo. – Štai kodėl visa tai vyksta, – ramiai tarė po valandėlės. – Visai ne todėl, kad Bjornas ketino šantažuoti.

– Dėl vaikino bandymo visi sužinojo, kad egzistuoja juos išduoti galinti nuotrauka.

– Aš tik maniau, kad nuotrauka gėdinga, – pasakė Penelopė. – Gėdinga, bet nieko daugiau...

– Palmkruna paskambino ir pranešė apie šantažą, – paaiškino Saga. – Jie nė nežinojo, kad tokia nuotrauka egzistuoja. Valdininko pokalbis juos išgąsdino. Nežinota, ką pavyko išsiaiškinti. Jie tik suprato, kad situacija darosi nepalanki. Neaišku, ką tiksliai jie galvojo. Galbūt tikėjosi, kad fotografavo Bjornas.

– Nors...

– Jie negalėjo nuspėti, ką tiksliai žinote, o rizikuoti neketino.

– Suprantu. Situacija dar nepasikeitė?

– Ne.

Penelopė supratingai linktelėjo.

– Žvelgiant jų akimis, aš galiu būti sandorio liudininkė.

– Sutartis su Kenija reikalavo didelių investicijų.

– Negali būti, – šnipštelėjo mergina.

– Ką sakai?

Penelopė žiūrėjo Sagai į akis:

– Amunicija užplūs Darfūrą, to negali būti, buvau ten du kartus...

– Nesvarbu, jiems terūpi pinigai, – tarstelėjo pareigūnė.

– Ne, viskas kur kas sudėtingiau, – Fernandez nusuko žvilgsnį. – Kalba eina apie...

Sakinys nutrūko, jos atmintyje iškilo molinės figūrėlės, trypiamos ožkų kanopų. Maža saulėje išdžiūvusio molio moterėlė pavirto į trupinius. Netoliese kvatojantis vaikas šaukė, kad ten buvusi šlykščioji Nufio mama. „Visi fūrai mirs, visi bus išžudyti“, – šaukė kitas, išsišiepęs vaikas.

– Ką nori pasakyti? – paklausė Saga.

Penelopė pažvelgė į ją, bet uždelsė atsakyti. Mintys nuklydo į laiką, praleistą Kenijoje ir Sudano pietvakariuose.