Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kitas vyras palūžo. Išsigandęs verkė drebančiu balsu.

Pora karo policijos pareigūnų padėjo kolegai eiti koridoriumi, jo veidas buvo suodinas, eiti pats negalėjo. Skubėjo moteris išsigandusiomis akimis, palto skvernu dengdamasi nuo dūmų.

Rankoje spausdamas pistoletą Karlas Manas žengė į tualetą per plytelių ir veidrodžių duženas. Dar gyvas žudikas gulėjo ant grindų. Rankos ir kojos buvo atmestos į šalis. Karlas Manas apsidairė, pastebėjo vielą ir suprato, kad nusikaltėlis ruošėsi spęsti spąstus, bet jį nustebino į tualetą įmesta granata.

– Evakuosime kitus, – sau sušnabždėjo išeidamas.

Jonas nusivalė kruvinas rankas, pranešė kontrolės centrui ir greitosios medicinos pagalbos skyriui apie įvykį, tuo metu koridoriuje pasirodė Penelopė. Jos akys aptemusios, lyg būtų verkusi ištisas valandas. Saga stengėsi nuraminti merginą, sulaikyti apkabindama, bet ši vis atsitraukdavo.

– Kur jis? – paklausė Penelopė išsigandusi. – Noriu jį pamatyti.

– Mums reikia iš čia išeiti! – šaukė Jonas. – Koridorius tuojau užsiliepsnos!

Mergina praėjo pro jį, tiesiai link vyrų tualeto, apžvelgė sprogusią patalpą ir ant grindų pastebėjo vyrą, jo kūnas drebėjo, veidas plūdo krauju. Ji suaimanavo, atsitraukė, puolė į koridorių, atsirėmė į sieną ir numetė įrėmintą kanclerio Vilio Branto laišką, šis sutrupėjo, aplink pažiro šukės.

Penelopė kvėpavo labai greitai. Viduje kažkas apsivertė, nurijo seiles ir pajuto, kaip Saga stengiasi ją priglausti ir išvesti į laiptinę.

– Ten ne jis, – suinkštė.

– Mums reikia iš čia išeiti, – guodė komisarė.

Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, apsitaisę apsauginėmis kaukėmis, nešė sužeistą šviesiaplaukį karo policijos pareigūną. Pasigirdo dar vienas šiluminis sprogimas, panašus į iškvėptą orą. Stiklo šukės ir medžio drožlės pasklido koridoriuje. Vienas vyras šlubčiojo pirmyn, paslydo, bet paskui atsistojo. Dūmai veržėsi pro atdaras duris. Stambus žmogus stovėjo nekrustelėdamas, iš nosies ant marškinių ir kaklaraiščio tekėjo kraujas. Kariškiai šaukė visiems skubėti prie atsarginių išėjimų. Ugnies liepsnos plykstelėjo iš kabineto. Grindis dengęs popierius užsiliepsnojo. Pora žmonių klupčiodami bėgo susikibę už rankų: moteris, liepsnojančia vasarine suknele ir karo policijos pareigūnas, besistengiantis nupurkšti ją baltomis putomis.

Jonas kosėjo, bet vis tiek pro dūmų uždangą brovėsi link vyrų tualeto. „Reikalų tvarkytojas“ nejudėdamas gulėjo ant grindų, jo veidas išmoningai pridengtas kompresais ir marle. Iš šautinės žaizdos ant peties pulsavo tamsus kraujas. Pirmosios pagalbos vaistinėlė mėtėsi ant žemės, tvarsčiai, pleistrai pabirę ant dulkinų nuolaužų. Sienos aprūkusios, trūko nemažai plytelių. Kabinos nugriuvo per sprogimą, sudužo veidrodžiai, iš skilusio vamzdžio tekėjo vanduo.

Praustuvėje gulėjo septynios apkabos ir pistoletas „Heckler & Koch“. Vienoje iš buvusių kabinų likusi tuščia juoda kuprinė. Tarpduryje pasirodė Karlas Manas, vedinas medikais.

– Noriu, kad kas nors jį prižiūrėtų, – pasakė Jonas rodydamas į vyrą, kai medikai ant neštuvų tvirtino kūną.

– Jis mirs nepasiekęs ligoninės, – atsakė Karlas ir kostelėjo, prisidengdamas ranka.

– Vis tiek noriu, kad jis būtų saugomas, kol tebėra ambasados teritorijoje.

Manas pastebėjęs Linos žvilgsnį greitai įsakė vyrams saugoti įtariamąjį ir perduoti jį Švedijos policijai.

Tamsūs tiršti dūmai užpildė koridorių, buvo girdėti garsus dundėjimas ir griausmas. Žmonės šaukė, kosėjo. Susilenkę visi skubėjo, veiduose matyti baimė. Karlui buvo kažkas įsakyta per radijo stotelę, šis pritūpė ir trumpai šnektelėjo.

– Trūksta vieno žmogaus, jis turėtų būti čia, viršuje, – pasakė ir kostelėjo.

Jonas žengė plačiai, perlipo išsproginėjusias besimėtančias grindjuostes, nuėjo prie kitų ir nuspaudė rankeną. Šviesa sumirguliavusi užgeso. Tik ugnies liežuviai plito koridoriumi, viskas kibirkščiavo.

Aplink buvo girdėti stiprūs sprogimai, kažkas užsidegė ir sudundėjo, panašiai kaip skylantis metalas.

Komisaras pamatė Mano akis, ranka parodė atsitraukti. Išsitraukė pistoletą, atidarė duris ir šoko atgal, valandėlę luktelėjęs apsidairė po kambarį.

Detektyvas nieko nematė, tik tamsius biuro baldų šešėlius, žaliuzės buvo užtrauktos. Lengvai pleveno oras, Jonas buvo priverstas atsitraukti.

– Išeikite iš patalpų! – kažkas šūktelėjo už nugaros.

Lina atsisuko, keturi gaisrininkai skubėjo koridoriumi, paskui išsiskirstė ir nuosekliai tikrino kabinetus. Pareigūnas susizgribo įspėti, stipria kišeninio žibintuvėlio šviesa nušvietė kabinetą, sublizgo pora akių ir vangiai sulojo labradoras.

– Mes perimsim, – pasakė vienas jų. – Ar sugebėsite išeiti pats?

– Trūksta vieno žmogaus, – pasakė Karlas.

– Būkite atsargūs, – patarė Jonas, žvelgdamas į jauno gaisrininko akis.

– Eime, – ragino detektyvą Manas.

– Turiu patikrinti vieną dalyką.

Kosėdamas Lina grįžo į vyrų tualetą, grindys ir sienos buvo aptaškytos krauju. Jis nuskubėjo į kabiną ir čiupo juodąją kuprinę.

85

Persekiotojo medžioklė

Penelopės kojos tirtėjo, ji viena ranka laikėsi tvoros ir stebeilijosi į šaligatvį. Tvardėsi, kad neimtų vemti. Vyrų tualeto vaizdas vis niro prieš akis. Sprogimo išdraskytas veidas, dantys, kraujas.

Sunki liemenė slėgė prie žemės. Aplink vilnijo triukšmas. Pasigirdo greitosios medicinos pagalbos automobilio sirena. Pareigūnai šūkavo vienas kitam, kalbėjo per radijo stoteles. Mergina išvydo su neštuvais bėgančius medikus. Jie nešė vyrą iš tualeto, šis gulėjo ant nugaros, veidas buvo uždengtas, bet kraujas sunkėsi pro tvarsčius.

Saga priėjo prie Penelopės drauge su slauge. Ji perspėjo mananti, kad Fernandez grįžtanti į šoko būseną.

– Ten ne jis, – verkė ši, kai moterys ją apgaubė pledu.

– Ateis gydytojas ir apžiūrės jus, – tarė slaugė. – Bet jau dabar galiu duoti raminamųjų. Ar nesergate jokia kepenų liga?

Penelopei papurčius galvą, slaugė ištiesė jai mėlyną tabletę.

– Galite praryti visą, čia pusė miligramo „Xanor“, – paaiškino.

– „Xanor“, – pakartojo mergina ir dirstelėjo į tabletę delne.

– Padės nurimti, visai nepavojinga, – prieš nuskubėdama pridūrė medikė.

– Atnešiu vandens, – pasakė Saga ir nuėjo link šarvuoto automobilio.

Penelopės pirštai atšalo. Ji pažvelgė į ranką ir mėlynąją tabletę.

Jonas Lina tebebuvo viduje. Iš pastato vis rodėsi žmonės, nudegę, suodini. Išsigandę diplomatai būriavosi prie Japonijos ambasados tvoros, laukė, kol bus nuvežti į Karolinskos ligoninę. Moteris, vilkinti mėlynu sijonu ir švarkeliu, susmuko ant žemės ir ėmė atvirai verkti. Policijos pareigūnas prisėdo šalia, apkabino ir pradėjo raminti. Vienas diplomatas liežuviu susidrėkino lūpas ir vis valėsi rankas, lyg šios tebebūtų purvinos. Vyresnis vyras grublėtu kostiumu kalbėjo telefonu, jo veidas nė nekrustelėjo. Šalia karo atašė stovėjo vidutinio amžiaus moteris raudonais plaukais ir šluostėsi ašaras, judėdama lyg somnambulas stengėsi padėti. Jos akys žvelgė į tuštumą, rankose laikė maišelį su krauju, kol greitosios medicinos pagalbos darbuotojai kėlė sužeistąjį. Vyras nudegusiomis rankomis klestelėjo ant žemės ir antklode prisidengė veidą. Tuomet sujudėjo, antklodė nukrito, paskui žmogus lėtai nuėjo palei sieną.

Karo policijos pareigūnas, ranka atsirėmęs į vėliavos stovą, verkė.