Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Po ilgos kelionės tvankiame automobilyje jie pasiekė stovyklą Kubume, į pietvakarius nuo Janubo, Pietinio Darfūro regione, Pietų Sudane. Jau pirmąją dieną drauge su Džeine ir Grėjumi Penelopė triūsė, padėdama džandžavidų milicijos aukoms.

Naktį ją pažadino trejeto milicijai dirbančių paauglių arabiški šūkaliojimai grasinantys išžudyti vergus. Jie žengė viduriu gatvės, rankose laikė revolverius. Penelopė stovėjo prie lango ir stebėjo, kaip šie nušovė senuką, pardavinėdavusį keptus batatus.

Berniukai vėl pasirodė gatvėje, apsidairė, parodė kažką pirštu ir patraukė prie barakų, kuriuose gyveno darbuotojai. Penelopė laikė užgniaužusi kvapą, girdėjo jų sunkius žingsnius ir įtemptą pokalbį verandoje.

Staiga jie išspyrė duris ir pateko į koridorių. Mergina nekrustelėdama slėpėsi po lova ir tyliai meldė Dievo pagalbos. Baldai krito ant grindų ir lūžo nuo spyrių. Po valandėlės jų balsai jau buvo girdėti gatvėje. Vienas juokdamasis šaukė, kad vergai žus. Penelopė iššliaužė iš slėptuvės ir nuskubėjo prie lango. Berniukai sučiupo Džeinę, tempė ją už plaukų ir paliko gatvės viduryje.

Atsidarė kito barako durys ir pasirodė Grėjus, ginkluotas mačete. Liesasis vaikėzas priėjo arčiau. Grėjus buvo aukštesnis beveik trisdešimčia centimetrų, tvirtesnių pečių.

– Ko jūs norit? – paklausė.

Jo rimtas veidas blizgėjo nuo prakaito.

Liesasis berniukas neatsakė į jo klausimą, tik nusitaikė ir šovė į pilvą. Šūvis nuaidėjo tarp namų. Grėjus nusvirduliavo atatupstas, krito ant nugaros, dar bandė stotis, bet taip ir liko gulėti užsigniaužęs pilvą.

– Mirė fūras! – sušuko vaikis, už plaukų laikęs Džeinę.

Kitas berniukas praskėtė jos šlaunis. Ji priešinosi, netildama kalbėjo stipriu ramiu balsu. Grėjus kažką jiems sušuko. Liesasis grįžo, ėmė staugti ant jo, prispaudė revolverio vamzdį prie kaktos ir nuspaudė gaiduką. Šis spragtelėjo, dar ir dar, iš viso šešiskart, bet revolveris buvo tuščias. Paaugliai suglumo, barakų tarpduriuose ėmė rodytis afrikietės. Berniukai paleido Džeinę ir leidosi į kojas. Penelopė matė, kaip juos nusivijo penketas moterų. Ji čiupo antklodę, užrakino duris ir nubėgo prie Džeinės, apgobė ją ir padėjo atsistoti.

– Eik vidun, – tarė moteris. – Jie gali grįžti turėdami daugiau šaudmenų, tau negalima...

Visą naktį, iki pat ryto, Džeinė dirbo prie operacinio stalo. Apie dešimtą grįžo į lovą žinodama, jog pavyko išsaugoti Grėjų. Vakare dirbo kaip įprastai, o kitą dieną stovyklos gyvenimas grįžo į normalų ritmą. Maži berniukai jai padėjo, bet dažniau grįždavo į žvalgybą ir kartais apsimesdavo neišgirdę, kai užduotis pasirodydavo per sunki.

– Ne, – sušnabždėjo Penelopė.

– Ką nori pasakyti? – pakartojo Saga.

Mergina mąstė, kad jiems negalima eksportuoti amunicijos į Sudaną.

– Jiems negalima, – tarė ir vėl nutilo.

– Tau buvo saugiau rūsyje, – pasakė komisarė.

– Saugiau? Niekas negali manęs apsaugoti, – atsakė mergina.

– Mes žinome, kur jis. Jis Vokietijos ambasadoje, policija apsupo pastatą...

– Bet jo nesučiupote! – sušukusi nutraukė ją Penelopė.

– Atrodo, žudikas sužeistas, pašautas, mes pateksime į vidų...

– Aš noriu eiti drauge, – pareiškė Fernandez.

– Kodėl?..

– Nes esu mačiusi jo veidą.

Jonas ir Saga gūžtelėjo. Penelopė žvelgė į Liną.

– Buvote teisus, aš mačiau jį.

– Laiko nedaug, bet spėtume padaryti fotorobotą, – susijaudinusi pasiūlė Saga.

– Nesvarbu, – tarė pareigūnas. – Negalėsime nieko padaryti, net ir įžvelgdami panašumų į fotorobotą.

– Nebent jį atpažintų liudininkas, – pasakė Penelopė, atsistojo ir ramiai žvelgė detektyvui į akis.

83

Nusikaltėlis

Skarpijo gatvėje, prie Japonijos ambasados, už šarvuoto policijos automobilio tarp Sagos Bauer ir Jono Linos stovėjo Penelopė, vos už penkiasdešimties metrų nuo įėjimo į Vokietijos ambasadą. Sunki neperšaunamoji liemenė slėgė pečius ir krūtinę.

Po penkių minučių trims žmonėms bus leista patekti į ambasados teritoriją, jie turės keturiasdešimt penkias minutes atpažinti ir sučiupti įtariamąjį.

Fernandez nieko netarė, kai Jonas įkišo atsarginį pistoletą į dėklą jos liemenėje. Jis keliskart pasitikrino, ar galės lengvai pasiekti ginklą.

– Ji nenori, – pasakė Saga.

– Nieko tokio, – atsakė Penelopė.

– Nežinome, kas mūsų laukia viduje, – paaiškino Lina. – Tikiuosi, mūsų vizitas praeis ramiai, jeigu ne, šis ginklas gali būti labai svarbus.

Aplink zujo policijos, saugumo pareigūnai, greitojo reagavimo būrys ir greitosios medicinos pagalbos automobiliai.

Jonas pažvelgė į „Volvo“ degėsius – iš automobilio telikusi tik važiuoklė. Apdegusios dalys mėtėsi sankryžoje. Eriksonui jau pavyko rasti sprogmens kapsulę ir nitrozamino likučius.

– Veikiausiai, tai buvo heksogenas, – konstatavo šis ir pasitaisė akinius.

– Plastiškoji sprogstamoji medžiaga, – pritarė komisaras dirstelėdamas į laikrodį.

Vokiečių aviganis sukosi apie policininko kojas, tuomet atsigulė ant šaligatvio ir iškabino liežuvį.

Greitojo reagavimo būrys palydėjo Sagą, Joną ir Penelopę prie vartų, kur jų abejingai laukė trys vokiečių kariškiai.

– Nesijaudink, – švelniai tarė pareigūnė. – Tau tereikia atpažinti persekiotoją, paskui palydėsime tave lauk. Ambasados apsaugos darbuotojai palauks, kol būsi saugi.

Stambus strazdanotas kariškis atidarė vartus, įleido juos į ambasados kiemą ir draugiškai prisistatė esąs Karlas Manas, atsakingas apsaugos darbuotojas.

Jie nusekė paskui šį prie įėjimo.

Rytas dar buvo vėsus.

– Mes kalbame apie itin pavojingą asmenį, – pasakė Jonas.

– Suprantame, buvome apie tai informuoti, – atsakė Karlas Manas. – Bet aš buvau čia visą rytą, viduje yra tik diplomatai ir Vokietijos piliečiai.

– Ar galėtume pamatyti sąrašą? – pasiteiravo Saga.

– Galiu pasakyti, kad šiuo metu peržiūrinėjame stebėjimo kamerų įrašus. Manau, jūsų kolega suklydo. Veikiausiai nusikaltėlis, patekęs į teritoriją, užuot ėjęs į namą, nubėgo tolyn link Radijo pastato.

– Galimas daiktas, – ramiai tarė Jonas.

– Kiek žmonių esama ambasadoje? – pasiteiravo Saga.

– Dabar lankymo valandos, svarstomi keturi atvejai.

– Penki žmonės?

– Taip.

– Kiek yra darbuotojų?

– Penkiolika.

– O apsaugos?

– Dabar dirbame penkiese, – atsakė vyras.

– Nieko daugiau?

– Ne.

– Nėra statybininkų ar dažytojų, ar...

– Ne.

– Vadinasi, iš viso yra dvidešimt penki žmonės, – suskaičiavo komisarė.

– Pirmiausia norite patys apsidairyti? – ramiai paklausė Karlas Manas.

– Norėtume, kad jūs viską aprodytumėte, – atsakė Saga.

– Keliese?

– Kuo daugiau, tuo geriau. Būtų neprošal, jei būtumėte ginkluoti, – pridūrė Jonas.

– Jūs tikrai manote, kad tas asmuo labai pavojingas? – šypsodamasis pasiteiravo vyras. – Galiu pakviesti dar porą vyrų.

– Nežinome, ko tikėtis, jei...

– Sakėte, kad jo petys sužeistas, – įsiterpė Karlas. – Nemanau, kad derėtų baimintis.

– Gali būti, kad jo viduje nebuvo, įmanoma, kad jau paspruko iš ambasados teritorijos, – prislopintu balsu pasakė Lina. – Bet jei jis ten, turime būti pasirengę.

Lydimi trijų karininkų, ginkluotų automatais ir apsvaiginančiomis granatomis, Jonas, Saga ir Penelopė ėjo tylėdami. Ambasados pastatas renovuojamas keletą metų, tuo metu viskas buvo iškelta į Artilerijos gatvę. Nors darbai tebevyksta, pavasarį darbuotojai grįžo čia. Viduje kvepėjo dažais ir šviežia mediena, kur ne kur grindys tebebuvo pridengtos popieriumi.