Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Tiesa.

– Aš kolekcionuoju styginius dar menančius... Ne, – sau tarė Rafaelis. – Leiskite man pasakyti kitaip. Jei instrumentu grojama teisingai , galima išgirsti prarastos sielos ilgesį.

– Galbūt, – atsakė Risenas.

– Aš noriu priminti tą ilgesį kaskart sudarydamas kontraktą, – tęsė Guidis ir bejausmiškai nusišypsojo. – Surenku partnerius, mes klausomės muzikos – to ypatingo sielvarto skambesio ir pasirašome kontraktą ore, kontraktą, siejantį mūsų troškimus ir košmarus... Štai kas yra „Paganinio kontraktas“.

– Suprantu.

– Ar tikrai? Jo sulaužyti nevalia, net mirtis negali jo nutraukti. Tam, kuris pabando sulaužyti susitarimą arba nusižudyti, išsipildo baisiausias košmaras.

– Kokio atsakymo tikitės? – paklausė svečias.

– Aš tik sakau... Tai nelaužomas kontraktas... Kaip tiksliau pasakyti... – nutęsė Rafaelis. – Nežinau, ar mano veiklai atsilieps tai, kad palaikėte mane maloniu žmogumi.

Guidis priėjo prie didelio ant sienos pritvirtinto televizoriaus ekrano, iš vidinės kišenės išsitraukė blizgantį diską ir įkišo jį į DVD grotuvą. Peteris prisėdo ant sofos krašto.

Berniukas išsigandęs stebėjo vyrus, esančius kambaryje. Jis buvo šviesaus gymio ir nė trupučio nepriminė savo tėvo. Jo kūnas buvo ne stambus, o veikiau trapus, veidas švelnus.

Vaizdas sutraškėjo, šmėžavo pilki dryželiai. Risenas kaipmat pažino žmones, fizinė baimė užliejo kūną. Įraše matyti detektyvas Jonas Lina ir Saga Bauer. Trečioji buvo moteris, panaši į lotynų amerikietę.

Akselis žiūrėjo į ekraną. Lina išsitraukė telefoną ir pasiruošė skambinti. Regis, niekas nekėlė. Veidų nebuvo galima įskaityti, bet visi atrodė sunerimę. Visi trys susėdo į automobilį.

Drebanti kamera judėjo link durų, šios atsidarė, šviesa pradingo. Koridoriuje stovėjo pora didelių kelioninių krepšių. Vaizdas judėjo link virtuvės, pasisuko į kairę, laiptais žemyn pro plytelėmis dengtas sienas link baseino. Moteris sėdėjo šezlonge, o kita moteris berniukiška šukuosena kalbėjo telefonu.

Kamera staiga atsitraukė, kol trumpaplaukė baigė pokalbį ir vėl pajudėjo pirmyn. Pasigirdo žingsniai, telefonu kalbėjusioji atsuko liūdną išvargusį veidą į kamerą ir nustėro. Didžiulės baimės išraiška sustingo veide.

– Nemanau, kad noriu toliau žiūrėti, tėti, – sulemeno berniukas.

– Bet tik dabar viskas prasideda, – atsakė Rafaelis.

Ekranas staiga aptemo, bet vaizdas grįžo kone tą pačią sekundę. Kamera pritvirtinta prie stovo priešais abi moteris, sėdinčias greta prie plytelių sienos. Ant kėdės priešais jas sėdi Pontusas Salmanas. Jo kvėpavimas greitas, kūnas neramiai muistosi.

Ekrano apačioje laikrodis rodė, kad įrašas darytas vos prieš valandą.

Juodai vilkintis vyras, veidą slepiantis po plėšiko kauke, priėjo prie Veronikos, sugriebęs ją už plaukų nutempė prie kameros.

– Atleisk, atleisk, atleisk, – tarė Guidis šaižiu balsu.

Akselis klausiamai pažvelgė į jį, bet tuoj pat pasigirdo ponios Salman balsas.

– Atleisk, atleisk, atleisk.

Jos balsas išgąstingai trūkčiojo.

– Aš nežinojau, – vėl suinkštė Rafaelis rodydamas į ekraną.

– Aš nežinojau. Aš padariau nuotrauką, bet nenorėjau nieko bloga, nežinojau, kaip kvailai elgiuosi, tik maniau...

– Privalai pasirinkti, – tarė vyras plėšiko kauke Salmanui. – Kuriai šauti į kelį? Žmonai... ar seseriai?

– Prašau, nesielk taip, – sušnabždėjo Pontusas.

– Į kurią iš jų šauti? – spaudė vyras.

– Žmoną, – beveik negirdimai tarstelėjo surištasis.

– Pontusai, – suinkštė ši. – Prašau, neleisk jam...

Salmanas ėmė raudoti pasikūkčiodamas.

– Jei tai padarysiu, jai gali skaudėti, – perspėjo vyras.

– Neleisk jam! – apimta panikos šaukė Veronika.

– Ar persigalvojai? Galbūt verčiau šauti į seserį?

– Ne, – atsakė Pontusas.

– Maldauk.

– Ką? – nesuprato šis.

– Maldauk, kad šaučiau į žmoną.

Viskas nutilo, tačiau netrukus Akselis išgirdo Salmano balsą:

– Prašau, šauk mano žmonai į kelį.

– Jei jau taip gražiai prašai, peršausiu abu,– pasakė vyras ir nusitaikė į Veronikos Salman koją.

– Neleisk jam! – šaukė ji. – Prašau, Pontusai...

Vyras nuspaudė gaiduką, pasigirdo trumpas šūvis ir kojoje prasižiojo žaizda. Ant plytelių pasipylė kraujas. Aplink jau sklaidėsi parako debesis. Veronika rėkė, kol balsas lūžo. Vyras šovė dar kartą. Antrasis kelis išsilenkė neįtikėtinu kampu.

Moteris suriko keistai užkimusi, jos kūną vėrė skausmas, kraujas liejosi ant grindų.

Salmanas apsivėmė, vyras juoda kauke žiūrėjo į jį susidomėjusiomis svajingomis akimis.

Veronika klestelėjo į šoną, kvėpavo greitai, rankomis stengėsi prisidengti sužeistas kojas. Antroji, regis, buvo šoko būsenos, veidas net pažaliavęs, akys priminė dideles tuščias erdves.

– Ar tavo sesuo nesveika? – susidomėjęs paklausė vyras. – Manai, ji supranta, kas vyksta? – Tada guosdamas paplekšnojo Pontusui per galvą ir pasiteiravo: – Ar turėčiau išprievartauti tavo seserį, ar nušauti žmoną?

Salmanas neatsakė, atrodė, lyg tuoj praras sąmonę, jo akys pranyko. Kaukėtas vyras smogė į veidą.

– Atsakyk man, išprievartauti seserį ar nušauti žmoną?

Pontuso sesuo papurtė galvą.

– Prievartauk, – sušnabždėjo Veronika greitai alsuodama. – Prašau, Pontusai, būk geras, pasakyk, kad prievartautų ją.

– Prievartauk, – sušnabždėjo Pontusas.

– Ką?

– Prievartauk mano seserį.

– Gerai, greitai, – atsakė skriaudikas.

Akselis nuleido akis, pažvelgė į kojas. Jis stengėsi negirdėti raudos, maldavimo ir aršaus beprotiško riksmo. Stengėsi prisiminti kokį nors kūrinį, erdvę pripildytą Bacho melodijų, šviesų, saulės spindulių pilną kambarį.

Pagaliau viskas nutilo. Risenas pakėlė akis. Moterų kūnai gulėjo prie sienos. Kaukėtas vyras stovėjo priešais, vienoje rankoje laikė peilį, kitoje – pistoletą.

– Košmaras turi išsipildyti – dabar jau gali nusižudyti, – pasakė vyras, numetė pistoletą Pontusui ir žengė už kameros.

105

Liudininkas

Saga Bauer paliko Magdaleną Runander ir pralindo pro „Stop“ juostą. Smalsuolių prisirinko dar daugiau. Pasirodė didelis Švedijos televizijos furgonas, uniformuoti pareigūnai stengėsi sulaikyti besiveržiančius žmones ir atlaisvinti kelią greitosios medicinos pagalbos automobiliams.

Viskas liko Sagai už nugaros, ji praėjo žydintį jazminų krūmą. Žingsniai vis spartėjo, galiausiai leidosi bėgti tiesiog per žolę.

– Mergaitė, – staiga prisiminė telefonu ištartus Jono žodžius. – Privalai rasti mergaitę. Riseno namuose yra mergaitė. Jis vadino ją Beverli. Pasikalbėk su Robertu, Akselio broliu. Ji maždaug penkiolikos, privalai ją apsaugoti.

– Kiek laiko turiu gauti prokuroro sprendimui?

– Ne per daugiausia, – atsakė Jonas. – Bet tu spėsi.

Važiuodama Stokholmo link komisarė pamėgino paskambinti Robertui Risenui, tačiau šis neatsakė. Tuomet surinko kriminalistų centro numerį ir paprašė, kad ją sujungtų su Linos asistente – tvirta moterimi, kartą laimėjusia plaukimo varžybas, kuri labai didžiavosi savo preciziškai nupoliruotais nagais ir blizgančiomis lūpomis.

– Anja Larson, – pasigirdo balsas.

– Sveika, čia Saga Bauer iš saugumo policijos, neseniai buvome susitikusios pas...

– Taip, ačiū, – šaltai tarė Anja.

– Tikėjausi, kad galėsi rasti mergaitę, kurios vardas Beverli Andešon ir...