Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ar nusiųsti sąskaitą saugumo policijai?

– Po velnių, daryk ką nori, tik duok man tą sušiktą telefono numerį, kol...

– Žiūrėk, kaip kalbi, panele.

– Pamiršk, kad prašiau.

Bauer keikėsi ir pypsėjo stovinčiam automobiliui, nors tik prieš akimirką užsidegė žalia šviesoforo šviesa. Jau ketino mesti ragelį, bet Anja staiga tarė.

– Kiek jai metų?

– Maždaug penkiolika.

– Nėra jokios Beverli Andešon telefono numerio. Gali būti, kad jos telefonas ne abonentinis, ji nėra įrašyta jokiuose registruose... Randu tik jos tėčio telefono numerį.

– Gerai, paskambinsiu jam, ar gali atsiųsti numerį trumpąja žinute?

– Aš tai jau padariau.

– Ačiū, ačiū tau, Anja... Atleisk, kad buvau nekantri, aš tik jaudinuosi dėl Jono, bijau, kad iškrės kokią kvailystę...

– Ar kalbėjai su juo?

– Tai jis man liepė rasti mergaitę. Aš nesu jos mačiusi, nežinau... Tikiuosi, kad jis viską išspręs...

– Paskambink Beverli tėvui, o aš dar paieškosiu, – pasakė Anja ir padėjo ragelį.

Saga pasuko į Elnių lauką, nukopijavo asistentės atsiųstą telefono numerį. Regiono kodas 0418 priklausė Skonei. Gali būti, kad tai buvo Svalevo miestas, mąstė Saga, pasigirdo keletas pyptelėjimų.

106

Tėvas

Pušinių baldų virtuvėje vyras ištiesė ranką pakelti skambančio telefono. Jis ką tik grįžo po valandą trukusio telyčios gelbėjimo – prasmukusi pro elektrinį piemenį ji įsipainiojo kaimyno spygliuotoje tvoroje. Everto Andešono pirštai buvo kruvini, kraujo žymės džiūvo ir ant mėlynų darbo drabužių.

Pakelti ragelį jam trukdė ne tik purvinos rankos, bet ir stipri nuojauta, kad šią minutę nėra nieko, su kuo norėtų šnekėtis. Jis pasilenkė, norėjo pamatyti telefono numerį, bet jo nebuvo, veikiausiai skambino koks manieringo balso telefonų pardavėjas.

Vyras sulaukė, kol telefono skambutis nutilo, tačiau netrukus šis ir vėl suskambo. Evertas vėl nieko neišvydo ekrane, todėl pasidavęs atsiliepė:

– Andešonas.

– Sveiki, mano vardas Saga Bauer, – kalbėjo įsitempusi moteris. – Aš esu pareigūnė, saugumo policijos komisarė. Iš tiesų ieškau jūsų dukters Beverli Andešon.

– Kas nutiko?

– Ji nieko nepadarė, bet įtariu, kad gali žinoti tai, kas mus domina.

– Ar ji dingusi? – silpnu balsu paklausė vyras.

– Manau, kad galite turėti merginos telefono numerį, – paaiškino Saga.

Evertas susimąstė, nuolat įsivaizduodavo dukterį kaip įpėdinę, sugebėsiančią ir kitoms kartoms perduoti tradicijas, išlaikysiančią jo namą, klėtį, ūkinius pastatus ir laukus. Čia ji būtų vaikščiojusi visai kaip ir mama – guminiais molėtais batais, stambi, apsigobusi odiniu paltu, plaukai surišti į uodegėlę.

Bet nuo pat mažumės Beverli buvo kiek kitokia ir tai gąsdino.

Dukra augo ir darėsi vis keistesnė. Kitokia nei jis, bet ir kitokia nei mama. Kartą tėvas atėjo į svirną, kai mergaitei buvo kokie aštuoneri ar devyneri. Ji sėdėjo dėžėje, įtaisytoje ant apversto kibiro, ir užsimerkusi dainavo. Mergaitė buvo paskendusi savo balse. Jau ketino prieiti, liepti nesimaivyti, bet šviesus mažylės veidelis suglumino tėvą. Nuo tos akimirkos žinojo, kad Beverli turi kažką ypatinga, ko šis niekada nesupras, todėl liovėsi su ja kalbėjęs. Vos tik norėdavo ką ištarti, žodžiai įstrigdavo gerklėje.

Mirus motinai, sodyboje stojo visiška tyla. Mažoji klaidžiodavo aplink, pradingdavo valandoms ar net visai dienai. Kartais policija ją parveždavo, o mergaitė nė nežinodavo, kaip ten atsidūrusi. Beverli sekdavo paskui bet ką, kad tik gražiai kalbėtų.

– Aš neturiu ką jai pasakyti, tai kam man tas telefono numeris? – pasakė vyras šiurkščiu Skonės dialektu.

– Ar jūs tuo tikras?

– Stokholmiečiai to nesupras, – atkirto šis ir padėjo ragelį.

Evertas apsižiūrėjo ranką – krumpliai kruvini, purvinos panagės, oda suskeldėjusi. Vyras lėtai patraukė link žaliojo fotelio, pagriebė vakaro laikraščio priedą ir ėmė skaityti. Šįvakar bus rodoma televizijos programa Osianui Valenbergui atminti. Laikraštis iškrito iš rankų, veidu pasipylė nelauktos ašaros. Staiga vyras prisiminė, kaip Beverli įsitaisydavo šalia ant sofos ir juokdavosi iš „Auksinio penktadienio“ kvailysčių.

107

Tuščias kambarys

Saga Bauer ėmė keiktis it pasiutusi, keliskart iš visų jėgų trinktelėjo per vairą ir liko sėdėti. Ji užsimerkė. Lėtai kartojo sau turinti susidėlioti mintis ir judėti pirmyn, kol dar nevėlu. Komisarė taip paskendo mintyse, kad telefono skambutis ją išgąsdino.

– Čia vėl aš, – prabilo Anja Larson. – Sujungsiu tave su Herbertu Saksėjumi iš Švč. Marijos Širdies ligoninės, – trumpai paaiškino.

– Gerai...

– Saksėjus rūpinosi Beverli Andešon visus tuos dvejus metus, kuriuos mergaitė praleido klinikoje.

– Ačiū, tai...

Anja jau perjungė Sagą kita linija. Ji šiek tiek luktelėjo, keliskart pyptelėjo signalas. Švč. Marijos Širdies ligoninė, mąstė ji ir prisiminė, kad ligoninė yra Torsbyje, į rytus nuo Stokholmo.

– Sveiki, Herbertas klauso, – prakalbo malonus balsas.

– Laba diena, mano vardas Saga Bauer, esu saugumo policijos komisarė. Ieškau mergaitės, buvusios jūsų pacientės Beverli Andešon.

Stojo tyla.

– Ar jai viskas gerai? – po valandėlės paklausė gydytojas.

– Nežinau, privalau su ja pasikalbėti, – išpyškino Saga. – Tai išties skubu.

– Ji gyvena pas Akselį Riseną... Neoficialiai jis yra už ją atsakingas.

– Taigi ji ten gyvena? – greitai paklausė policininkė, pasuko raktelį ir ėmė važiuoti.

– Akselis Risenas leido jai gyventi viename kambaryje, kol pati ką susiras. Mergaitei dar tik penkiolika, bet versti ją kraustytis namo būtų didžiulė klaida.

Eismas nebuvo intensyvus, todėl komisarė galėjo važiuoti greitai.

– Gal galėčiau sužinoti, nuo ko buvo gydoma Andešon?

Saksėjus sunkiai įkvėpė ir ramiai, draugiškai tarė:

– Nežinau, ar tai įdomu... Kaip specialistas turėčiau sakyti, kad atvyko čia kankinama rimto asmenybės sutrikimo, B grupės.

– Ką tai reiškia?

– Nieko, – atsakė Herbertas ir kostelėjo. – Bet jei paklaustumėte manęs kaip žmogaus, pasakyčiau, kad Beverli yra sveika, sveikesnė už daugelį... Žinau, kad mano žodžiai skamba tuščiai, bet iš tikrųjų gydyti reikia ne ją...

– O pasaulį.

– Taigi... – atsiduso gydytojas.

Saga padėkojo už pokalbį ir įsuko į Valhalos kelią. Sėdynės nugara nuo prakaito tapo kibi. Suskambo telefonas, Bauer nuspaudė akceleratorių ir prašvilpė pro Olimpinį stadioną kaip tik tą akimirką, kai užsidegė raudonas šviesoforo signalas, ir pakėlė ragelį.

– Pamaniau, galėčiau pasikalbėti su Beverli tėčiu, – pasakė Anja. – Iš tiesų jis visai malonus, bet šiandien jam buvo sunki diena, rūpinosi sužeista karve. Turėjo ją guosti, pats taip sakė. Jo šeima nuo seno gyveno tame ūkyje, o dabar jis liko vienas. Kalbėjome apie „Stebuklingąsias Nilso Holgersono keliones po Švediją“, o galiausiai jis atsinešė keletą Beverli rašytų laiškų. Nė vieno nebuvo atplėšęs. Ar gali įsivaizduoti, koks užsispyręs vyras? Kiekviename jų mergaitė užrašė savo telefono numerį.

Komisarė keletą kartų padėkojo Anjai ir surinko duotą telefono numerį. Pastatė automobilį prie Akselio ir Roberto Risenų namų ir laukė. Saulės šviesa vėrė dulkių stulpus. Sagos kūnas kretėjo nuo įtampos, laikas tirpo, o Jonas turės vienui vienas stoti prieš Rafaelį Guidį.