Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Jis sukurtas 1657 metais, – įsiterpė Peteris, traukdamas iš kišenių raktus ir mobilųjį. Padėjęs daiktus ant stalo pasiruošė smuiką.

Berniukas uždėjo stryką ant stygų ir nenoromis ėmė groti.

Akselis suprato, kad tai žymiausio Paganinio kūrinio „Kaprizas Nr. 24“ įžanga. Šis kūrinys smuikui laikomas sudėtingiausiu visame pasaulyje. Berniukas grojo lyg po vandeniu. Labai lėtai.

– Kontraktas labai naudingas, – tyliai tarė Guidis.

Lauke tebebuvo šviesu, pro erdvius panoraminius langus į vidų sklido pilka šviesa.

Risenas prisiminė, kaip Beverli įsliuogė į jo lovą psichiatrijos klinikoje ir sušnabždėjo: „Tave gaubia šviesa, pastebėjau ją koridoriuje.“

– Ar jau apsisprendei? – paklausė šeimininkas.

Akselis negalėjo pakelti mirusio Rafaelio akių, nuleidęs žvilgsnį čiupo rašiklį. Regis, aplink buvo girdėti jo širdies dūžiai, vyras stengėsi nuslėpti sunkų alsavimą.

Šįkart negalės nupiešti besisveikinančio žmogeliuko, šįkart pasirašys ir mels Dievo, kad Rafaelis Guidis leistų jam grįžti į Švediją.

Rašiklis kretėjo rankoje. Risenas uždėjo kitą ranką ant aplanko, įkvėpė ir jau ruošėsi rašyti tuščioje vietoje.

– Palauk, – sustabdė jį Rafaelis. – Prieš pasirašydamas turi pasižadėti būti man ištikimas.

Akselis pakėlė akis ir sugavo jo žvilgsnį.

– Jei iš tiesų esi pasirengęs savo košmaro išsipildymui, jei sulaužysi mūsų sutartį, pabučiuok man ranką.

– Ką? – sušnabždėjo Risenas.

– Ar mudu sudarysime sandėrį?

– Taip.

– Tuomet bučiuok man ranką, – kvailai įsakė Guidis, lyg būtų vaidinęs senos dramos idiotą.

Sūnus grojo vis lėčiau, stengėsi priversti pirštus klausyti, keisti pozicijas, bet tik klydo, kol galiausiai sustojo.

– Tęsk, – nepakeldamas akių paliepė tėvas.

– Man per sunku, prastai skamba.

– Peteri, gėda mesti nebaigtą darbą.

– Tai pats ir grok, – atšovė sūnus.

Tėvo veidas sustingo lyg besiformuojanti uola.

– Darysi kaip lieptas, – pernelyg ramiai pasakė jis.

Berniukas nejudėjo, stovėjo nuleidęs akis. Rafaelis pakėlė dešiniąją ranką prie sportinio kostiumo užtrauktuko.

– Peteri, man pasirodė, kad groji gražiai, – susikaupęs tarė.

– Kaklelis kreivas, – sumurmėjo Akselis.

Berniukas rausdamas pažvelgė į smuiką.

– Ar galima sutaisyti? – paklausė Peteris.

– Galima suderinti, jei nori, tuojau tai padarysiu, – pasiūlė Risenas.

– Ar ilgai užtruks? – paklausė Guidis.

– Ne.

Jis padėjo rašiklį, paėmęs smuiką jį pavertė, pajuto instrumento lengvumą. Dar niekada gyvenime rankose nebuvo laikęs „Amati“, juolab tokio, kuriuo būtų grojęs Paganinis.

Suskambo Rafaelio telefonas. Paėmęs jį dirstelėjo į ekraną, atsistojo ir pasitraukė į šoną.

– Negali būti, – pasakė ir keistai nusiviepė.

Gluminančiai šypsodamasis, įsitempęs vyras kažką pasakė sargybiniams, šie išėjo iš valgomojo ir nuskubėjo drauge su Rafaeliu.

Peteris stebėjo, kaip Akselis atleidžia stygas. Instrumentas subraškėjo. Sausas garsas nuaidėjo smuiku. Atsargiais judesiais Risenas perbraukė kaklelį ir vėl užtempė stygas.

– Ar pavyko? – sušnabždėjo Peteris.

– Taip, – atsakė vyras derindamas instrumentą. – Pabandyk, pats išgirsi.

– Ačiū, – padėkojo berniukas imdamas smuiką.

Akselis pastebėjo, kad Peterio mobilusis guli ant stalo.

– Grok toliau, kaip tik sugrojai pirmąjį perėjimą ir pradėjai pizzicato partiją.

– Dabar droviuosi, – pasakė berniukas ir nusisuko.

Risenas palinko prie stalo, vogčiomis paslėpė ranką už nugaros, pirštų galais be garso sugriebė telefoną, paslėpė jį delne ir kiek pasitraukė į šoną.

Peteris nuleido stryką ant stygų, bet staiga atsisuko ir pažvelgė į Akselį.

– Mano telefonas, – tarė, – ar jis jums už nugaros?

Vyras paleido telefoną iš rankos ant stalo, tuomet atsisuko ir sužiuro į jį.

– Ar galėtumėte pažiūrėti, ar gavau žinutę? – paprašė Peteris.

Vyras pažvelgė į telefoną, ryšys buvo puikus, nors laivas plūduriavo jūroje. Suprato, kad laive veikia palydovas.

– Ne, žinučių nėra, – patikino ir padėjo telefoną ant stalo.

– Ačiū.

Risenas liko stovėti prie stalo, o berniukas bandė dar lėčiau, neritmiškai sugroti „Kaprizą Nr. 24“.

Negalima sakyti, kad Peteris nebuvo talentingas, jis daug dirbo, bet dar negalėjo įvertinti kūrinio. Vis dėlto smuiko skambesys buvo toks nuostabus, kad Akseliui būtų užtekę klausytis stygas klebinančio kūdikio. Vyras atsišliejo į stalą ir klausydamas mėgino pačiupti telefoną.

Peteris stipriai stengėsi surankioti teisingas natas, bet visiškai pametė tempą, todėl sustojęs ėmė griežti iš pradžių, o Risenas tiesėsi telefono. Lėtai judėjo į šoną, bet nespėjo. Berniukas suklydo, nutilo ir atsisuko į vyrą.

– Sunku, – tarė ir pradėjo nuo pradžių, bet vis klydo. – Aš negaliu, – pasakė nuleisdamas smuiką.

– Jeigu išlaikytum pirštą ant a stygos, spėtum...

– Ar galėtumėte parodyti?

Akselis žvilgtelėjo į telefoną, gulintį ant stalo. Nuo ekrano ėmė žybčioti saulės zuikučiai, vyras pasisuko į langus. Jūra buvo tyki ir tuščia. Iš mašinų skyriaus sklido burzgimas, kurio Risenas anksčiau negirdėjo.

Peteris ištiesė smuiką, vyras užsidėjo jį ant peties, spustelėjo stryką ir pradėjo kūrinį nuo pradžių. Graudulinga greita įžangos melodija nuvilnijo kambariu. Smuiko skambesys buvo švelnus ir tyras. Paganinio melodija greitėjo, sukosi vis stipriau.

– O, Dieve, – suaikčiojo Peteris.

Tempas perėjo į svaiginantį prestissimo – grožio žaismas sumišo su aštriais šuoliais oktavomis.

Akselio mintyse muzika gyvavo visą laiką, tereikėjo ją išleisti. Ne visi tonai sugroti tobulai, bet pirštai rado kelią smuiko kakleliu, bėgiojo medžiu ir stygomis.

Rafaelis sušuko kažką iš kapitono tiltelio, sunkūs žingsniai nuskubėjo viršuje taip, kad sietynai ėmė siūbuoti. Risenas nesustojo – skaidrus skambėjimas liejosi lyg saulės spinduliai virš vandens.

Ant laiptų pasigirdo žingsniai, smuikininkas, išvydęs prakaito išmuštą Guidžio veidą ir kruvinus peilio ašmenis rankoje, iškart sustojo. Žilasis sargybinis žengė šalia Rafaelio, nešinas iškeltu geltonai žalsvu belgišku karabinu „Fabrique Nationale SCAR“.

110

Laive

Jonas Lina drauge su Pasiu Raniku, šviesaus gymio barzdotu pareigūnu, stebeilijosi pro žiūronus į milžinišką jachtą, plūduriuojančią vandenyje. Įsidienojus nurimo vėjas. Italijos vėliava neplazdėjo. Atrodė, lyg laive nieko nevyktų – regis, keleiviai ir įgula miegojo popietiniu grožio miegu. Baltijos jūra buvo rami, vandenyje atsispindėjo žydros dangaus platybės. Labai retai laivą pasiekdavo kokia bangelė. Staiga suskambėjo detektyvo mobilusis kišenėje. Jis perdavė žiūronus Nikui, išsitraukė telefoną ir atsiliepė.

– Turime liudininkę! – šaukė Saga Bauer. – Mergaitė! Ji viską matė! Akselis Risenas pagrobtas, prokuroras leido jums patekti į laivą.

– Puikiai padirbėta, – rimtai pagyrė komisaras.

Pasis stebėjo Joną.

– Gavome prokuroro leidimą suimti Rafaelį Guidį.

– Susisieksiu su „FNS Hanko“! – pasakęs Ranikas nuskuodė prie kapitono tiltelio.

– Jie bus už dvidešimties minučių, – susijaudinęs sušuko Kapanenas.

– Priedangos prašymas! – šaukė Pasis į mikrofoną. – Gavome prokuroro leidimą patekti į Rafaelio Guidžio laivą ir jį sučiupti... Taip, teisingai... Taip... Paskubėkite, po velnių!