Carly Phillips: Savaitė dviese

Makas linktelėjo.

– Tam prireiks visos savaitės. Aš tuo pasirūpinsiu. – Jis vargiai pats bepažino savo balsą.

Tai pasakęs apsisuko ir išėjo leisdamas jai suimti save į rankas. Makas vylėsi, jog niekas daugiau nebus pastebėjęs, kiek jis užtruko. Be to, grįžo be alaus. Ir sunkiai laikėsi ant kojų – taip smarkiai geidė Samantos. Ši moteris, jos atvirumas ir pažeidžiamumas pirmą kartą per daugelį metų privertė jį patikėti ateitimi. Makas pajuto ugningą aistrą, tarsi būtų atsidūręs pragare. Jis tiksliai žinojo, kodėl pakvietė ją pasilikti.

Dar niekada paslauga nežadėjo būti tokia maloni. Makas grįžo prie darbo svarstydamas, ar kas nors pastebės, kad jis pamiršo įvykdyti paskutinius užsakymus.

3

Sem nušluostė stalą, o po taure rastus arbatpinigius susižėrė į kišenę. Kai Makas išleido Teresą slaugyti mamos, Sem pasišovė ją pavaduoti ir pasirodė esanti visai pakenčiama barmenė. Gyvenimo tempas čia sukosi lėčiau nei namuose, todėl pakako laiko apsiprasti. Sem patiko šnekučiuotis su klientais, o šie, regis, irgi mėgavosi bendravimu su ja. Žmogus iš rytinės šalies dalies kėlė jiems nuostabą, o vos girdimas klientų akcentas – susidomėjimą jai.

– Ei, brangioji. Dar vieną.

Sem iškalbingai užvertė akis. Iš kur Zy semiasi energijos? Jos pačios jėgos sparčiai seko. Ji pasirausė už baro ieškodama gėrimo, kurį slapta sutaisė senukui Makas.

– Kaip sekasi?

Jos širdis suspurdėjo nuo kimaus Mako balso. Laimei, kojos išlaikė, nes už sudaužytas taures būtų paklojusi visą vakaro uždarbį. Sem pasisuko į Maką.

– Gerai.

– Tu šiandien jau sukorei nemenką kelią, – tarė jis ir slystelėjo žvilgsniu per medžiaginius jos sportbačius. Mako rūpestis nustebino ją. Jam būtinai reikėjo barmenės, kitaip būtų tekę užsidaryti anksčiau laiko, o Makas paleido Teresą namo ir suko galvą dėl kelių įdrėskimų ar mėlynių ant jos kojų – kojų moters, su kuria susipažino vos prieš kelias valandas.

Tvirta jo išorė slėpė jautrią sielą. Sem tai nepaprastai patiko. Gal net per daug.

– Pasakyk vaikinams, kad tai buvo paskutinis užsakymas, – paliepė jis.

Ji buvo pasirengusi jį išbučiuoti – taip palengvėjo. Bare vis dar knibždėte knibždėjo žmonių, o Sem mintyse tebepleveno paskutinio jųdviejų susidūrimo prisiminimai, todėl ji griežtai nuvijo mintis apie bučinius. Suskubo vykdyti paskutinių užsakymų ir valyti vis labiau tuštėjančių stalų. Tiesa, neapleido jausmas, kad yra atidžiai stebima, o tai dirgino nervus. Besileidžianti nakties skraistė audrino jausmus ir vien mintis apie Maką kaitino kraują.

Galiausiai išėjo paskutinis lankytojas ir Sem užrakino duris. Nespėjusi atsisukti išgirdo ant baro užkeliamų kėdžių bildesį. Makas ruošėsi plauti grindis. Ji negalėjo į jį pažvelgti. Tik ne po to, kai taip užsipuolė jį sandėliuke.

– Ypač turint galvoje, kad sutikau savaitę praleisti jo lovoje, – suburbuliavo ji sau po nosimi.

Šįvakar buvo tiek darbo, kad jai nesunkiai pavyko išvengti akistatos su Maku, išskyrus tuos atvejus, kai pateikdavo užsakymus. Tiesa, visą laiką jautė įdėmų jo žvilgsnį. Jei jau ketina čia pasilikti, anksčiau ar vėliau vis vien teks pažvelgti jam į akis.

Ką ji mėgina apgauti? Jei pasiliks, matys ne tik tamsias jos akis, įrėmintas ilgų blakstienų. Ji bus priversta žiūrėti į jį visą.

Jos aistra kunkuliavo. Sem geidė išgyventi nežabotą susijaudinimą ir geismą. Pakako vieno Mako prisilietimo ir jai neliko abejonių, ką jis sugeba. Nuo prisiminimų ėmė tvaksėti širdis ir sudrėko tarpukojis. Dabar ji nė už ką neatsitrauks. Net jei kankins kaltės jausmas, grasinamai kišdamas koją jos planams. Tiesą sakant, sąžinė pasirinko patį netinkamiausią metą nubusti.

Tomo ji nemyli, be to, jų santykiai pagrįsti nauda. Vis dėlto Samanta jautėsi įsipareigojusi. Nors ir kaip nenorėjo to sau pripažinti, bet mintis, jog būdama susižadėjusi su vienu vyru, strimgalviais puola kitam į glėbį, nedavė ramybės. Tačiau nerimas jos nesustabdė. Širdies gilumoje ji nujautė, kad šis sprendimas labiau susijęs su pačiu Maku nei poreikiu atsiduoti vienos savaitės nuotykiui. Troško likusį laiką praleisti būtent su šiuo žmogumi.

Tomas niekada apie tai nesužinos, o jeigu ir sužinotų, greičiausiai jam rūpėtų tik jo įžeista savimeilė. Kiekvienam jų bus skirtas tam tikras vaidmuo kito gyvenime. Ji bus dar vienas jo trofėjus, o Tomas duos jai užtektinai šlamančiųjų, kuriais padengs tėvo skolas. Tik jai vienai iš to – jokios naudos.

– Vienintelis pranašumas tas, jog šis sandėris atvedė mane pas tave, – tyliai sumurmėjo ji.

Samantos žvilgsnio paleistos strėlės susmigo į plačią Mako nugarą, raumeningas rankas, pakreiptą kaklą. Toks stiprus ir savimi pasitikintis vyras. Vargu ar jam patiktų žinia, kad formaliai ji priklauso kitam.

Nejučia Sem perbraukė per pirštą, laikinai likusį be žiedo. Jai nepatiko net mintis, jog kažkam priklauso, bet ji gerai žinojo, kaip pasaulį mato vyrai. Makas gali būti be galo jautrus net smulkmenoms, tokioms kaip artėjančios jos vestuvės. Turint omeny, kad juodu daugiau nebesusitiks, nebuvo prasmės praleisti galbūt vienintelės progos gyvenime.

– Sem Džo, ateik ir įpilk mums dar po taurelę, kol leisiuosi Hardžio parvežamas namo.

Jos veide atsispindėjo kančia. Nereikėjo sakyti Zy, kad gali ją vadinti šituo kvailu vardu.

– Sem Džo? – perklausė Makas.

– Samanta Džozefina, – nieko nelaukdamas paaiškino Zy. – Jei nori pažinti moterį, turi užduoti reikiamus klausimus.

– Sem Džo.

Makas parimęs ant šluotkočio atidžiai ją stebėjo. Audrinantis jo žvilgsnis klejojo jos kūnu stabtelėdamas prie tų vietų, kurių tikrai nederėjo apžiūrinėti viešumoje. Jas jis jau tyrinėjo kiek ankstėliau šįvakar. Sem neapleido nuojauta: jis atsimena daug daugiau nei dabar gali pamatyti.

– Sem Džo, – pakartojo Makas, tik šį kartą daug labiau gundančiu kimesniu balsu. – Tai man puikiai tinka.

Reikia pripažinti, kad nuo jo lūpų nuslydęs jos vardas ėmė patikti net pačiai Samantai. Ji sunkiai nukreipė žvilgsnį nuo Mako ir pasisuko į sugėrovą.

– Atleisk, Zy, bet šįvakar man jau pakaks.

Ji nebūtų pajėgusi išgerti dar vienos taurelės vandens neapsivėmusi. Jau užtektinai prisimėgavo senolio draugija. Vienam vakarui užteks. Apsimestinai šypsodamasi Sem pažvelgė į Zy. Ir žagtelėjo. Garsiai. Makas sukikeno, o Zy susiraukė.

– Juk sakiau, kad ją apgersiu. Labos nakties visiems. Pasimatysime rytoj.

Jis išpėdino iš baro, kur jo nekantriai laukė vairuotojas. Makas užrakino paskui jį duris. Nuo šios akimirkos rakinamų durų garsas jai primins šį vyrą ir šią naktį.

– Galų gale likome vieni, – tarė jis ir pasitaisęs sportinės kepuraitės snapelį vos šyptelėjo. O tada pamojo jai pirštu:

– Ateik... Sem Džo.

Iš tamsios lyg naktis jo akių gelmės tvokstelėjo nežabotos aistros liežuviai. Vieną akimirką Sem pasirodė, kad širdis neatlaikys ir sprogs į tūkstančius gabalėlių. Tačiau ji žengė link Mako negalėdama atsispirti jo akių liepsnai. Nuostabu, kaip nuo vienintelio jo žvilgsnio ugnis apėmė visą kūną.

Trys žingsniai, na gal keturi, ir Sem atsidūrė šalia jo. Nieko nelaukdamas Makas delnais suėmė jos veidą ir pabučiavo. Jo liežuvis įsibrovė į burną ir ėmė ją tyrinėti. Sem tikėjosi godaus, reiklaus bučinio kaip sandėliuke. Tokį dar būtų kaip nors ištvėrusi.

Tačiau Makas bučiavo švelniai, palengva skverbdamasis giliau, tada meiliai čiulpdamas apatinę lūpą, kol Sem kone ėmė verkti iš susijaudinimo. Deja, tokiam bučiniui ji buvo nepasiruošusi. Jis pakėlė galvą ir jųdviejų žvilgsniai susidūrė.