Carly Phillips: Savaitė dviese

Jau ne pirmą kartą Sem susizgribo, kad nieko apie jį nežino. Nebent tik tai, kad pakanka vieno jo žvilgsnio ir jos kūną ima laižyti geidulio liepsnos. Be to, širdies gilumoje ji juo pasitikėjo. Tačiau vis tiek būtų visiška pakvaišėlė, jei panorėtų su juo permiegoti.

Sem neabejojo, kad Makas aistringas. Jo deginantys prisilietimai ir balsas ją svaigino. Jeigu Sem ieško linksmybių, jaudulio ir beprotiškai aistringos nakties, tai pataikė į tinkamą barą.

„Pagalvok apie tai... ir pasakyk man“, – Sem prisiminė Mako žodžius.

Geismas sumišo su nerimu. Jai tereikia atsikratyti baimės ir žengti pirmą žingsnį. Galutinai apsispręsti padėjo mintis apie miegojimą su Tomu atskirose lovose ar net kambariuose.

– Sveika, mieloji. Ar galėčiau pavaišinti tave gėrimu?

Sem pažino vieną iš tų vyrų, kurie apsupo ją vos įžengus į barą.

– Žinoma.

– Ei, Makai! – sušuko pagyvenęs vyriškis mėgindamas perrėkti triukšmą. – Dvi tekilos... ir nepamiršk citrinos.

Makas pasisuko į juos ir vykdydamas užsakymą klausiamai kilstelėjo antakį. Tada ėmė brautis prie jų. Samantai sutraukė skrandį. Burna išdžiūvo ir ji jau neabejojo, ko iš tikrųjų nori.

Tik nežinojo, kaip jam apie tai pasakyti.

Makas stabtelėjo tiesiai priešais ją ir padėjo rankas ant seno medinio paviršiaus. Ją svaigino net tamsūs plaukeliai ant jo rankų. Įdomu, koks būtų jausmas, jei delnu perbrauktų jam per krūtinę?

– Tekilos?

Ji abejingai gūžtelėjo, nors galva svaigo nuo jaudulio.

– Taip sakė šis vyras.

– Tau, mano brangioji, – Zy. Tik ne to birzgalo, kokį dažniausiai gauname „Alkanajame lokyje“, – tarė jis Makui.

Šis pažvelgė į Sem.

– Tu tuo tikra?

– Kodėl gi ne?

– Ar esi kada nors gėrusi tekilos?

Ji papurtė galva.

– Supratau.

Vis dėlto jis ėmėsi jų užsakymo – pastatė dvi taureles ir šliūkštelėjo į jas gintaro spalvos gėrimo.

– Kas tas Lokys? – pasmalsavo Sem.

– Vaikinas, kuriam priklauso šis baras, – atsakė Zy.

– Tavo darbdavys?

– Tiksliau būtų pasakyti, kad jam priklauso ši vieta, o aš čia dirbu.

Makas patupdė priešais juos po taurelę, šalia padėjo druskinę ir lėkštutę su citrinos griežinėliais. Tada stumtelėjo Zy butelį su likusiu gėrimu.

– Neskubėk, – perspėjo ir pasisuko į žmones, įsitaisiusius šalia Sem.

Netrukus po jos pasirodymo į barą prigužėjo minia lankytojų, kuriuos Makas vienas aptarnavo. Jis neturėjo nė akimirkos atokvėpio.

– Makas atrodo persidirbęs, – pasakė Samanta.

Zy linktelėjo.

– Ir jam per mažai už tai moka.

– Aš viską girdėjau, – tarė Makas ir pervėrė pagyvenusį vyriškį griežtu žvilgsniu. Samanta pakreipė galvą į šoną.

– Nereikia gėdytis sunkaus darbo.

– Jis pavaduoja barmenę, – paaiškino Zy.

– Regis, ką tik ją mačiau, – tarstelėjo Sem.

– Iš tiesų matėte, bet Makas pamanė, kad prižiūrėti negaluojančią motiną svarbiau nei aptarnauti mus – seniokus. Jis net sumokėjo jai už šį vakarą, nors arbatpinigių ji, deja, negaus.

Tai paaiškino Samantai anksčiau stebėtą sceną ir šiltą apsikabinimą . Ji pasijuto tikra bukagalvė. Tankiai sumirksėjusi pažvelgė į Maką, kuris nuskubėjo aptarnauti kitų klientų.

– Jis pasielgė labai gražiai, – sumurmėjo sau po nosimi.

Vyrukas ne tik seksualus, bet ir panašus į serą Galahadą*. Ją užliejo šiluma – šis vaikinas ir tvirto būdo, ir dailus.

– Vaikino širdis auksinė. Visada tokia buvo. Jis nepasiduoda tamsiajai prigimties pusei.

Makas stabtelėjo priešais juos.

– Tai tu pažadini manyje šviesiausius jausmus, žmogau, – pareiškė jis ir trumpai nusijuokė.

Sužibusios Mako akys ir linksmos raukšlelės lūpų kampučiuose suvirpino Samantos kūną – tarsi kas būtų palietęs pačias jautriausias vieteles. Ji ėmė tiesiog degte degti. Dar niekada taip nesijautė.

Samanta stipriai pasitrynė apnuogintas rankas. Nekreipdamas į tai dėmesio Zy žvilgtelėjo į puspilnes taureles.

– Ketini čia kiurksoti visą naktį, ar vis dėlto pasijudinsi už mano pinigėlius? Žiūrėk ir mokykis, mieloji.

Sem buvo mačiusi šį ritualą dar koledže, bet pirmą kartą iš arti stebėjo, kaip tai daro aštuoniasdešimtmetis senukas. Zy buvo nepakartojamas.

– Ar jis tam pasiruošęs? – atsargiai pasiteiravo ji Mako, kai Zy nusivalė lūpas į rankovę.

– Regis, labiau nei tu.

Sem suprato tai kaip iššūkį. Kartodama senioko veiksmus lyžtelėjo ranką, pasibarstė tą vietą druska, dar sykelį ją lyžtelėjo ir tada užsivertė visą taurelės turinį. Galiausiai užkando citrina.

– Pirmam kartui – visai neblogai, – pasveikino Zy ir vėl papildė taureles.

Tą akimirką, kai rūgštus vaisius atsidūrė prie lūpų, jos ir Mako žvilgsniai susitiko... Sem nurijo didelį gurkšnį vandens, kurį Makas tyčia paruošė. Todėl jis tik mirktelėjo, tarsi sakydamas, kad ji tęstų šitą žaidimą.

Makas jai ir vėl pasirodė kaip riteris žvilgančiais šarvais. Jis patenkino senolio poreikį išgerti, o pats ėmė žvalgytis į vargšes panelytes. Turint omeny jos padėtį, Sem toks apibūdinimas irgi tiko.

Makas, kad ir kokia būtų jo pavardė, atrodė seksualus ir padorus vyrukas, atitinkantis jos siekius. Sem patiko ir tai, ką matė, ir tai, ką sužinojo. Ji nebūtų įstengusi rasti tinkamesnio vyriškio nei Makas.

Tik iš pradžių jis turi susitvarkyti bare ir atrodo, kad pagalba jam būtų ne pro šalį.

Alaus nebeliko. Damos, besilankančios „Alkanajame lokyje“ niekada nesiliaudavo jo stebinti. „Kurorte“ pagrindinis gėrimas buvo degtinė, o čia – tamsus alus. Eidamas papildyti alaus atsargų Makas mąstė apie pačias įvairiausias moteris, kurios rinkdavosi šioje vietoje.

Norėdamas pasiekti statinaitę patraukė vieną dėžę ir staiga užuodė svaiginantį kvapą. Suprato, kad yra nebe vienas. Kilstelėjo galvą jau žinodamas, jog pamatys Samantą.

– Ką čia veiki? – paklausė net neatsisukdamas.

Ji atitrauktų jo dėmesį nuo darbo, o šito sau dabar leisti negalėjo. Gal vėliau, kai užrakins ištuštėjusį barą. Jei tik ji to norės. Ne dabar.

– Porelė paprašė alaus. Statinaitė buvo tuščia, o už baro nemačiau nė vieno butelio, todėl...

– Tu aptarnavai klientus prie baro?

– Daugiau nebuvo kam, – atsakė Samanta ir kilstelėjo pečius lyg gindamasi.

– Paprašiau Zy tai daryti.

– Zy pareiškė, kad yra girtut girtutėlis.

Ši pastaba išsklaidė įtampą ir abu gardžiai nusijuokė.

– Tu juo rūpiniesi? – paklausė Sem.

Mako akyse šmėkštelėjo pritarimas ir dar kažkas. Jis pasimuistė nuo jos žvilgsnio.

– Kažkas turi tai daryti. Be to, Zy – Lokio tėvas. Prieš kelerius metus senukas neteko žmonos ir jam reikia bent trupučio dėmesio. Beje, labai malonu, kad buvai jam atidi.

Nedaugelis žmonių skirtų vienišam senukui nors kelias minutes savo brangaus laiko. Baro lankytojai taikstėsi su senu pakvaišėliu dėl Lokio ir Mako, kuriuos mėgo. Be to, pažinojo Zy visą gyvenimą. Bet Samanta taip elgėsi su visai nepažįstamu žmogumi.

– Kiek juodu buvo vedę? – pasidomėjo ji.

– Daugiau nei penkiasdešimt metų.

– Oho, kaip ilgai. – Ją nupurtė lengvas drebuliukas.

– Jiems taip netrodė. Jie tikrai mylėjo vienas kitą.

Makas susimąstė: nuo kada jis tapo santuokos šalininku? Na, norėtų kada nors sukurti šeimą; tiesą sakant, to troško labiau už viską. Tik niekada netikėjo, kad pavyks rasti nuoširdžią ir atvirą moterį, dėl kurios būtų verta rizikuoti. Jis dirstelėjo į Samantą. Iki šios minutės? Makas norėjo tuo įsitikinti.