Carly Phillips - Slaptos fantazijos

– Galbūt. – Jei jis atskleistų ką nors iš savo patirties, gal jai lengviau būtų išsipasakoti apie save. – Aš buvau įvaikintas, o mano įtėviai, taip pat ir tikrieji tėvai nepasižymėjo konservatyvumu.

– Tai jau tikrai, ypač jei paveldėjote ir jų rengimosi stilių. – Ji pasilenkė ir pirštais palietė jo ilgų, havajietiškais raštais išmargintų šortų apačią. Tada nužvelgė nederančius, bet taip pat atogrąžų motyvais išpieštus susagstomus trumparankovius marškinėlius.

– Bjaurūs? – paklausė jis.

– Tiesiog kitokie, – šyptelėjusi pasakė ji ir apsivyniojo ilgą savo garbaną aplink pirštą.

Jam knietėjo pajusti, ar sruogos švelnios kaip šilkas, nekantravo kuo greičiau tai patirti.

– Kaip suprasti – kitokie?

– Mano aplinkos vyrai vilki madingus kostiumus su kaklaraiščiu arba polo marškinėlius ir klasikines kelnes.

Bingo, pagalvojo jis. Įžvalga. Kad ir koks menkutis postūmis, vis dėlto žingsnis į priekį.

– Na, jei kas nors iš mano šeimos ir vilkėjo kostiumą su kaklaraiščiu, tai man tikrai neteko to matyti.

Tedas Hjustonas niekada nevilkėjo kostiumo, netgi kai jam buvo teikiamas „Associated Press" apdovanojimas. Laimei, jo tėvas niekada nebuvo įsivėlęs į politiką. Kita vertus, Dugas mokėjo puošniai rengtis, bet šioje saloje leido pasireikšti savo maištingajai pusei. Norėjo suklaidinti Džuljetą. Pagalvojus apie tai, kažkodėl pasidarė nemalonu. Anksčiau, kai siekdavo išgauti informacijos, jam tai nerūpėdavo. Dugas suskubo nuvyti šias mintis – nebuvo sunku, kai supo toks grožis. Jis nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.

– Mano įtėvis daltonikas. Manau, perėmiau iš jo šią dovanėlę.

Ji nusikvatojo iš jo sąmojo.

Dugas užmerkė akis ir akimirką mėgavosi švelniais nerūpestingais garsais. Būdamas šalia Džuljetos jis leido sau atsipalaiduoti, pirmą kartą ne tik nuo to laiko, kai patyrė nesėkmę laikraštyje, bet ir nuo tada, kai tėvą ištiko širdies priepuolis. Nė neįtarė, kad jam taip reikia atsipalaiduoti.

– Ei, tik neįsižeiskite, jūsų stilius – man maloni permaina.

Išgirdęs švelnų jos balsą jis atsimerkė.

– Jūs man maloni permaina, – prisipažino Džuljeta.

Velniop, jei jis tuo netiki. Džuljeta nutilo, siurbtelėjo gėrimo.

Padavėjas užmiršo įdėti šiaudelius, o gal Dugas nepamatė jų ant padėklo. Nesvarbu. Jis gavo progą paliesti Džuljetą. Nubraukė nykščiu putą nuo jos apatinės lūpos.

Džuljeta sustingo. Žalios, plačiai atmerktos akys atrėmė jo žvilgsnį. Jos akyse šmėstelėjo nuostaba. Jis atpažino tai, nes ir pats buvo nustebęs. Protas kuždėjo pasinaudoti šia stulbinančia elektros iškrova, spragsinčia tarp jų. Savo paties labui. Bet prisiminė vieną miglotą jos užuominą, kai ji sumaniai išsisuko nuo atsakymų į jo nerūpestingas klausimų papliūpas. Džuljeta netgi sugebėjo apversti viską aukštyn kojomis ir iškvosti jį patį. Dugo širdis daužėsi, ragindama tiesiog džiaugtis.

Jis atsitraukė ir stebimas Džuljetos nulaižė nuo piršto saldžią putą. Ji įkvėpė. Lėtas, kvėpčiojantis garsas, primenantis atodūsį mylintis, ir jo kūnas reaguodamas įsitempė.

Kaip tik tada per garsiakalbius buvo paskelbta apie vakarienę, kviečiant žmones prie švediško stalo, ir tai privertė Dugą atsitokėti. Jis praleido puikią galimybę ką nors išgauti, prisidengęs tuo, kad nori geriau su ja susipažinti. Net nesuprato, kodėl buvo išmuštas iš pusiausvyros.

– Išgelbėjo vakarienė, – sumurmėjo Dugas.

– Atsiprašau?

Jis papurtė galvą.

– Nieko. Gal eime ko nors užvalgyti?

– Panašu į planą, – linktelėjo ji.

Gerą planą, nes jam reikėjo šiek tiek atsitolinti. Kiek dar trikdžių teks patirti per vieną vakarienę? Po pusvalandžio jis jau žinojo atsakymą. Velnioniškai daug. Su pilnomis maisto lėkštėmis juodu žingsniavo palei ilgus vakarėlio svečiams sustatytus stalus. Paskui, Džuljetai pasiūlius, patraukė tolyn paplūdimiu. Ji pasirinko nuošalią vietelę ir paprašė jo pritraukti dvi patogias kėdes jų iškylai dviem.

Dugas susivokė negalįs atsisakyti, kai ji žvelgia taip susijaudinusi. Per šį trumputį pasivaikščiojimą išmoko atpažinti jos akyse kibirkštėles, išduodančias, kad Džuljeta ką nors patiria pirmą kartą – nuo paprasto gėrimo iki vakarienės paplūdimyje. Dugas užaugo greitai, pirmiausia gatvėje patirdamas nepriteklių, paskui iš profesionalo Tedo Hjustono mokydamasis žurnalistikos vingrybių. Jis perprato, kaip pamaloninti ir patį velnią siekiant išgauti informacijos, norint prieiti prie asmeninių bylų ar patekti į renginius. Dugas buvo visko matęs – nuo gatvės gyvenimo iki oficialių pokylių ir kitų dalykėlių.

Tačiau jam neteko gyventi Džuljetos aplinkoje, todėl nė nemanė, kad augant šiltnamio sąlygomis galima tiek daug netekti. Savo paties nuostabai, jis džiaugėsi galįs suteikti jai malonių akimirkų, užgožiančių netolimos skausmingos praeities atsiminimus. Tuos, kuriuos jis nesąmoningai sukėlė. Dugas tik troško, kad nebūtų taip sunku žiūrėti į ją.

Kuo toliau, tuo sunkiau. Ji subtiliai nusilaižė pirštus, paskui paėmė servetėlę ir nusišluostė rankas. Padėjusi servetėlę į šalį nusižiovavo ir tarė:

– Prisiekiu, tai ne dėl draugijos.

– Tai dėl kelionės. Stebiuosi, kad sumanėte ateiti į vakarėlį taip vėlai. Ar norite paklausyti patetiškų „Beach Boys" dainų, ar eisite miegoti? – Dugas pats nežinojo, ko labiau tikėjosi, bet būtų buvę visai neblogai vakare permąstyti savo strategiją.

Džuljeta atsiduso.

– Kad ir kaip nesinori, būtų geriausia eiti miegoti.

Nusivylimas grūmėsi su palengvėjimu.

– Suprantu.

Kai jie surinko ir išmetė popierinius indus bei šiukšles, ji pasisuko į Dugą.

– Aš tikrai gerai pasilinksminau šįvakar.

– Ir aš. Bet vakaras baigsis tik tada, kai palydėsiu jus iki durų. – Jis dar nebuvo pasirengęs jos paleisti, ir ne tik dėl vilties išgauti nors lašelį informacijos.

– Visai nebūtina. Bet būtų malonu, jei palydėtumėte.

O jam norėjosi įšokti į vėsų vandenį. Lydėdamas ją iki nuošalaus namelio durų Dugas jautėsi tarsi koks jaunuolis per pirmąjį pasimatymą, o ne patyręs žurnalistas, narpliojantis istoriją. Tačiau šį vakarą jis nieko reikalingo neišpeš, juk Roma buvo pastatyta ne per vieną dieną.

– Na, štai ir atėjome. – Džuljeta atsisuko ir atsišliejo į duris susidėjusi rankas už nugaros.

Iš švytinčių akių Dugas suvokė, kad jam nepavyks skubiai atsisveikinti ir pasprukti. O iš kūno reakcijos pajuto, kad to ir nenori.

„Jos fantazija", – priminė sau Dugas. Jis turėjo velnioniškai pasistengti, kad apie tai sužinotų – tiesa, savo paties savanaudiškiems tikslams. Tačiau dabar, kai atėjo laikas priversti ją jaustis geidžiama ir mylima moterimi, jo motyvai jau nebebuvo tokie aiškūs. Dugui patiko rodyti jai dėmesį ir jis mėgavosi matydamas, kad įžiebia seksualius žiburėlius jos akyse.

Dugas žengė žingsnį į priekį ir paglostė jai skruostą. Džuljeta atsiduso, ir impulso pagautas jis apsivyniojo apie pirštą jos plaukų sruogą. Plaukai buvo glotniai šilkiniai, kaip jis ir manė, o oda – dar švelnesnė.

Jis iš lėto prisitraukė ją artyn, priartėjusios jos lūpos prašėsi pabučiuojamos. Ar jos tokios pat minkštos ir švelnios kaip kūnas? Ar trumpas atsisveikinimo nakčiai bučinys neplykstelės nevaldoma ugnimi, pajutus tvirtesnį ir galingesnį jos atsaką? Jis buvo pasižadėjęs laikytis atstumo, prisiekė, kad nebus jokių užuominų apie seksą. Džuljeta – tik priemonė atskleisti informaciją.

Tačiau dabar bučinys atrodė visai nesusijęs su jo istorija, o galvoje kirbėjo vienintelis troškimas – jis geidė Džuljetos. Dugas lenkėsi, kol pasiekė jos lūpas. Ir tada sužinojo. Jos lūpos – švelnios, bet ryžtingos. Vis dar saldžios nuo neseniai gerto ananasų kokteilio. Ji atsiliepė į jo bučinį nedvejodama, energingai. Jo tai neturėjo stebinti, bet nustebino.