Carly Phillips - Slaptos fantazijos

– Aš svajojau apie tai, – kimus jos balsas suskambėjo visai šalia.

– Apie bandeles su sviestu? – Jis pakėlė padėklą rodydamas, ką buvo parinkęs pusryčiams. Geriau nei gvildenti fantazijas su apsinuoginusia geidžiama moterimi.

– Apie pusryčius atogrąžų saloje su žaviu vyru. – Ji prilaikė ranka stumdomas duris ir įėjo kartu su Dugu į terasą, iš kurios atsivėrė vaizdas į sodą. – Kaip gali vadinti lengvais pusryčiais vien bandeles su sviestu?

Džuljeta įsitaisė ant baltos metalinės kėdės ir susikryžiavo apnuogintas kojas. Reginys žavėjo jį kur kas labiau nei maistas ant padėklo.

– Tiesiog man labiau patinka saldumynai, – sušvokštė jis neįprastai žemu balsu; šalia Džuljetos jam buvo sunku valdytis.

Ji pasičiupo braškę iš dubens su šviežiais vaisiais.

– Tokie saldumynai? – paklausė, sukinėdama tarp dviejų pirštų prinokusią raudoną uogą. – Ar labiau tokie? – Iš krepšelio ji paėmė cukrumi apibarstytą pyragaitį.

– Ne. – Dugas priėjo artyn, įsitvėrė Džuljetos kėdės porankių ir palinko, beveik liesdamasis prie jos sutaršytų plaukų ir gaivios odos. – Labiau tokie. – Ir brūkštelėjo lūpomis per jos lūpas, paversdamas visa tai nerūpestingu žaidimu.

Jam pavyko. Lengvas it plunksna ir gundančiai švelnus prisilietimas privertė ją atsidusti. Dugą pavergė tylus atodūsis. Jam sulinko keliai. Po galais, jei nebūtų įsitvėręs kėdės, būtų parpuolęs prie jos kojų – taip jam nutiko primą kartą. Tačiau pasistengė susiimti ir prieš atsitraukdamas godžiai įsisiurbė į sultingas lūpas.

Dugas pakėlė galvą ir pamatė, kad Džuljeta tyrinėja jį. Lūpose, kurias jis ką tik karštai bučiavo, žaidė šypsena.

– Ar pakankamai saldu? – paklausė ji.

– Šią akimirką – taip. – Jis truktelėjo pečiais, supratęs, kad apsimesti nerūpestingam nepavyko. Tačiau dabar, po tokio užkandžio, gal pagaliau imsis reikalų. Dugas pasistengė nuslopinti vidinį balsą, kuris išvadino jį kvailiu, ir apėjęs stalą atsisėdo priešais Džuljetą.

– Na, ar džiaugiesi atostogomis?

– Su kiekviena minute vis labiau. – Jos lūpos persikreipė bandydamos užgniaužti šypsnį. Ji traukė Dugą ir pati tai suprato. – Kavos?

Jis linktelėjo.

– Leisk man.Aš vaišinu pusryčiais, pamiršai? – Dugas pasisiekė kavinuką.

– Tu atnešei maisto, bet tai nereiškia, kad negaliu tavęs aptarnauti. Nesu kokia bejėgė moteriškutė.

Dugas atsilošė ir susinėrė už galvos rankas.

– Tada norėčiau puodelio kavos. Juodos.

Ji šyptelėjo ir paėmusi nuo padėklo baltą kavinuką įpylė jam.

– Taigi tu – ne bejėgė moteriškė, bet nesi ir feministė.

– Iš ko sprendi? – Ji įsipylė kavos ir sau, šliūkštelėjo šlakelį pieno ir maišydama laukė atsakymo.

– Perėmiau iš tavęs raktą, atidariau duris ir likau gyvas.

Džuljeta nusikvatojo.

– Galvok, ką nori, bet jei kada paminsi mano teises – pasigailėsi.

Dugas nutarė šį perspėjimą apmąstyti vėliau. Negalėjo dabar apie tai galvoti, turėjo susikaupti ir vykdyti savo užduotį.

– Neabejoju, kad gali už save pakovoti. Bet grįžkime prie pirmojo klausimo. Nesi bejėgė ir nesi radikali feministė, – patikslino jis savo ankstesnį teiginį. – Tad kas tu?

– Tikrame gyvenime? – Džuljeta atsignybo pyragėlio ir įsidėjo cukruotą gardėsį į burną. Ji parodė į prikimštus skruostus ir iškėlė pirštą.

Vilkina laiką. Jis atpažino taktiką.

– Taip, tikrame gyvenime. Neketinu brautis kur nereikia, bet norėčiau geriau susipažinti. – Pritildęs balsą Dugas pridūrė: – Norėčiau, kad ir tu mane geriau pažintum. – Jis išties to norėjo.

Buvo pasiruošęs atskleisti tiek, kiek tik galės. Vaikystėje jis pasikliovė vien savimi ir, netgi apsigyvenęs Hjustonų namuose, baiminosi įsileisti įtėvius. Naujiesiems tėvams prireikė milžiniškos kantrybės, kol Dugas atvėrė širdį. Dabar priešais jį sėdėjo moteris, kurią jis sutiko visai neseniai ir iš kurios tikėjosi gauti reikiamų žinių. Vis dėlto Dugas pajuto, kad trokšta jai atsiverti ne mažiau nei išgirsti apie ją. Nusivylęs jis krestelėjo galvą, nes suprato, kad jo priežastys sužinoti pranoko šią šaradą, kurią jis buvo priverstas vaidinti „Slaptojoje fantazijoje". Jo tyrimas, taip pat ir širdis, atsidūrė pavojuje. Tačiau vidinis balsas ragino nesitraukti ir tęsti uoliai sukurptą planą.

– Kad būtų lengviau, pirmiausia papasakosiu apie save. Esu rašytojas. – Dugas atsilošė kėdėje ir siurbtelėjo kavos.

Ji prarijo pyragėlio likučius.

– Esu farmacijos įmonės atstovė spaudai, – pasisakė ji. – Vieniša.

Dugas vos neužspringo kava.

– Tiesiog pamaniau, kad norėsi žinoti. – Džuljeta koketiškai pamirksėjo akimis.

– Ir aš, – jis šyptelėjo, – turiu galvoje, vienas.

– Nebuvai vedęs?

– Ne-a... – Dugas suglumo, kad ji klausia tokių asmeniškų dalykų, bet kartu gavo progą ir pats pasmalsauti.

– Buvai užmezgęs artimą ryšį su kuo nors? – ji bėrė klausimus, jam net nespėjus atsilyginti tuo pačiu.

O dangau! Džuljetos klausimas pataikė į dešimtuką ir privertė jį muistytis kėdėje. Ši moteris nė nenujautė turinti žurnalisto instinktų. Dugas įsistebeilijo į patogiai įsitaisiusią Džuljetą, kuri patenkinta užkandžiavo ir laukė, kada jis teiksis atsakyti.

Dugas atsiduso. Jis norėjo išsipasakoti, tačiau negalėjo išpliurpti savo paslapties. Vis dėlto jam pavyko nenukreipti žvilgsnio nuo smalsių jos akių.

– Ar įmanoma suartėti, jeigu neketini vesti? – klausimu atsakė jis.

Džuljeta tikrai suprato, ką jis turi galvoje. Ji buvo taip įsijautusi į tai, ką laikė tikrove, kad pražiūrėjo tiesą.

– Gal greičiau abu norėjome skirtingų dalykų, o kai sužinojome tai, buvo jau per vėlu. – Sunkus jo atodūsis persmelkė Džuljetą.

– Kam per vėlu? – Ji palinko į priekį, nekantraudama išgirsti atsakymą. Tikėjosi sužinoti, kad ne ji viena buvo apmulkinta ir išduota.

Jų žvilgsniai susidūrė.

– Per vėlu, kad neįskaudintum kito. – Jo žvilgsnis buvo tiesus, balsas stiprus ir kupinas apgailestavimo.

Džuljeta įkvėpė.

– Suprantu, apie ką tu kalbi.

Dugas pakreipė galvą, akys degė smalsumu. Ir ne tik.

– Įtariu, turime šį tą bendra.

– Hmm. – Ji pati nesuprato, kodėl ėmė klausinėti tokių dalykų, kurių pati vengė. Bet kaip ir Dugas, Džuljeta džiaugėsi, kad juos sieja emocinis ryšys. Kad gali išsipasakoti asmeninius dalykus. Vis dėlto ji nebuvo pasiruošusi atskleisti daugiau, tegu ir artimai jie bendrautų.

Dugas pasimuistė kėdėje. Rengėsi užduoti klausimą? Džuljeta pamanė, jog pats laikas atsitraukti. Kol jis neapvertė visko aukštyn kojomis. Ji nusišluostė burną servetėle ir padėjo ją ant stalo.

– Tai ką suplanavai šiai dienai?

Matydama įdėmų jo žvilgsnį Džuljeta suprato, kad jis nenori taip staigiai baigti pokalbio. Vis dėlto Dugas pakilo, atitraukė kėdę ir ištiesė jai ranką.

– Manau, reikia išbandyti šio kurorto siūlomas pramogas.

– Tarp žmonių saugiau? – kreivai šyptelėjusi paerzino Džuljeta.

Jis nusijuokė, bet nepažvelgė jai į akis.

– Ar kas nors tau sakė, jog esi pernelyg nuovoki, kad rizikuotum.

– Pastaruoju metu ne.

O ir paskutiniai įvykiai tai paneigtų.

– Nesileisk paveikiama kitų žmonių nuomonės.

Džuljeta susimąstė apie savo nuovokumą. Pernelyg ilgai ji vertino save pagal Stiuarto standartus.

– Man reikia į dušą ir persirengti.

– O aš turiu šnektelėti su Merile.