Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Į ją susmigo melsvos akys, atspindinčios vandenį ir įgaunančios jo atspalvį.

– Jei supranti, kaip tau pasisekė, kad turi gerus tėvus – patikėk, žinau, kas tai yra – mainais padarytum bet ką. Puikiai tai suprantu.

Džuljeta linktelėjo. Jis tikrai suprato, kodėl ji nori rūpintis ir apginti ją išauginusius žmones.

– Atrodo, kad atvykai čia išnarplioti kažkokios problemos. Tai susiję su tėčiu? – Jis spustelėjo jai ranką, tarsi ragindamas pasitikėti.

– Galima sakyti ir taip. – Jai buvo smalsu, ką patartų Dugas, jei žinotų, kas ji tokia ir ką teko išgyventi. Bet kažin ar galima patikėti neritmingai plakančia ir maldaujančia atsiverti širdimi? Galų gale ji padarė per daug klaidų, kad galėtų pasikliauti savo nuovo ka. Tačiau kažkas viduje šnibždėjo: šis vyras kitoks. Jis nepasinaudos ja kaip Stiuartas. Džuljeta norėjo su juo mylėtis. Krūtinę draskė jausmai.

Orą perskrodė šaižus švilpuko garsas.

– Paplūdimio tinklinis, – svečiams pranešė moteriškas balsas, nutraukdamas jų pokalbį ir tvyrančią įtampą. – Žaidimas prasidės po dešimties minučių.

Džuljeta prisivertė nusijuokti nesumodama, turi jaustis išgelbėta ar ne. Ji krestelėjo galva ir tarė:

– Tokie renginiai skirti žmonėms, negalintiems pakęsti dykinėjimo.

– Ir tiems, kam patinka minia, – subambėjo Dugas ir po kelių sekundžių paniro į vandenį.

Prakeikimas, ši mergina vėl privertė jį atsiverti, o turėjo būti atvirkščiai – čia jam reikėjo išlukštenti Džuljetą. Bet vienąkart prakalbęs jis nebegalėjo sustoti. Pats nesuvokė kodėl. Anksčiau jis niekada nėra atskleidęs kam nors savo skausmingos praeities, ypač moteriai. Dievaži, Erina būtų buvusi visiškai sugniuždyta po tokio pasakojimo. Dugas neturėjo nė menkiausio noro dalytis prisiminimais su Erina, kuri dvejus metus buvo jo mergina. Bet užteko susipažinti su Džuljeta, ir per vieną dieną jis jai išklojo visas savo paslaptis. Dugas nebuvo kvailas ir suprato, kad teks gerokai pasistengti, kol įgis jos pasitikėjimą ir įtikins ją taip pat atsiverti.

Dugas norėjo tikėti, kad apnuoginti širdį jį paskatino vien siekis išgauti žinių apie jos buvusį sužadėtinį. Jis neketino atsiliepti į užjaučiančios ir kilnios širdies raginimus. Nes baiminosi prarasti savo paties širdį. Be to, nekentė kaltės jausmo, kuris dabar graužė kiekviename žingsnyje.

Dugas išniro, nusipurtė vandenį ir vėl įsikibo į plūdurą.

– Ar tave domina tinklinis? – paklausė jis.

– Sakei, kad nori išbandyti kurorte siūlomas pramogas, bet aš praleisiu paplūdimio tinklinį. – Ji pažvelgė jam į akis ir jis apmirė. – Verčiau bendrausiu su vienu ypatingu asmeniu nei su būriu žmonių.

Dugas nepraleido pro ausis užuominos. Žaisti tinklinį būtų saugiau, bet taip nedaug trūko, kad įgytų jos pasitikėjimą, tad paika būtų atstumti ją ir rizikuoti prarasti.

– Aš kai ką esu suplanavęs, nepamiršai?

– Gal gali aiškiau?

Jis šyptelėjo.

– Netrukus sužinosi. O dabar turi grįžti į kambarį. Ten rasi viską, ko reikės šiam vakarui.

– Jei nebūsiu atsargi, galiu greitai priprasti prie tokio dėmesio.

– Na ir kas? Tu nusipelnei dėmesio. – Jis prisislinko artyn ir juodu susikibo kojomis vandenyje. – Džuljeta apdovanojo jį plačia šypsena.

Jo širdis ėmė tankiai plakti, suvokė, kad bus pražuvęs. Po galais, turėjo suprasti tą minutę, kai drįso išsipasakoti apie vaikystę ir nusimesti slėgusią naštą. Bet kartu sulig šia tik jam skirta šypsena Dugas suprato įsimylėjęs Džuljetą – staiga ir karštai.

Jis nemelavo, kai sakė Merilei tikįs laiminga pabaiga. Tiesiog nepagalvojo, kad kokia nors moteris galėtų sužadinti tokius jausmus. Tik jau ne Džuljeta Stenton, su kuria susipažino dėl savanaudiškų tikslų. Dugas papurtė galvą. Atrodo, jo gyvenimas pasuko painiu keliu.

Dievaži, jam reikėjo informacijos iš Džuljetos, todėl nieku gyvu negalėjo pasitraukti. Be to, buvo per daug įklimpęs į melą, kad galėtų atvirai prisipažinti ir tikėtis kilniadvasio atsako. Kaltės jausmas, kirbėjęs nuo pat atvykimo į kurortą, įsimetė į paširdžius.

Kartu Dugas dar labiau įsitikino, kad Džuljeta gali suteikti jam reikalingų žinių. Juk ką tik prisipažino atvykusi čia dėl reikalų, susijusių su tėvu. Įdomu, ar ir senatorius Stentonas įsivėlęs į nelegalią veiklą kaip jo proteguojamas asmuo. Aišku, Dugas niekada to netvirtintų be įrodymų. Jo surinkta ankstesnė informacija neleido to įtarti. Senatoriaus reputacija atrodė nepriekaištinga.

Tai vertė Dugą gilintis į Džuljetos ir Stiuarto Barneso santykius. Kiek anksčiau šį rytą ji klausinėjo apie jo paties artimus santykius. Prasitarė, kad įsuktas į įvykių verpetą žmogus gali nejučiom atsidurti ant vedybų slenksčio. Be abejonės, turėjo galvoje save ir Stiuartą.

Taigi Džuljeta kaip niekas kitas suprastų, ką reiškia apvilti tėvus. Jis pagalvojo apie savo tėvą, gulintį intensyviosios terapijos palatoje – su daugybe intravenininių ir kitokių vamzdelių, ir vėl išvydo jo šypseną išvargusiame veide, kai prieš išvykdamas užsuko atsisveikinti. Dėl vieno dalyko neklydo – jis neturi kito pasirinkimo.

Kaip jis sužinojo? Džuljeta stovėjo prie veidrodinių spintos durų apžiūrinėdama savo atvaizdą. Džinsai, balti medvilniniai marškinėliai ir juodi aulinukai. Viskas tinkamo dydžio, paprasta ir patogu. Kaip Dugas suprato, kad jai taip trūksta paprastų drabužių, simbolizuojančių paprastą gyvenimą.

Ji nevilkėjo tokių drabužių nuo koledžo laikų. Jos spintoje nebebuvo melsvų džinsų. Nuolat atidžiai stebima žmonių, ypač kai pradėjo susitikinėti su Stiuartu, Džuljeta neišeidavo iš namų nepasipuošusi, rengdavosi konservatyviai.

Išgirdusi skambutį ji pasileido tekina prie durų – ketino atsidėkoti Dugui stipriai jį apkabindama. Bet kai tik Džuljeta apsivijo jo kaklą, o jis apkabino ją per liemenį, paprastas dėkingumo gestas virto kai kuo daugiau. Prasiveržė gaivališki, nežabojami jausmai.

Ji atkragino galvą norėdama tik žvilgtelėti į Dugą, bet jų kūnai susilietė. Džinsiniais marškiniais aptempta tvirta krūtinė prisispaudė prie jautrių krūtų. Jo diržo sagtis įsispaudė jai į pilvą ir Džuljeta pajuto jo vyriškumą, priglundantį prie jos moteriškumo – ten, kur ima pulsuoti nepasotintas geismas. Apstulbęs Dugas įkvėpė oro, bet neatsitraukė.

– Kam turėčiau dėkoti už tokį entuziastingą pasveikinimą? – paklausė jis.

Moteriai laviruojančiai ant peilio ašmenų, jo šypsnys buvo triuškinantis.

– Tu nuspėjai mano norus.

– Juk dar nė nežinai, ką esu numatęs šiam vakarui?

– Būtų užtekę ir džinsų.

Laikydamas už rankos jis apsuko ją prieš save ir pritariamai švilptelėjo.

– Puikiai tinka.

Džuljeta pajuto, kaip skruostus užlieja raudonis. Jis tai pastebėjo ir perbraukė įkaitusią jos odą šiurkštoku pirštu.

– Niekada neteko girdėti pritariamo švilpimo?

– Oi, teko. Bet skirtas buvo ne man.

Jo akys patamsėjo.

– Čikagos vyrai akli. Nepatikėsiu, kad tokia graži moteris neturėjo rimtų santykių.

Ji atsiduso. Staiga netolima praeitis ir apsimetimas, kad viskas gerai, ėmė slėgti. Džuljeta panūdo išsikalbėti. Su Dugu.

– Aš tikriausiai buvau labiau priartėjusi prie vedybų nei tu.

Dugasprisimerkė.Jamaiškiaibuvoįdomu, o suraukti antakiai išdavė susirūpinimą.

– Ar labai priartėjusi? – rodos, šie žodžiai išsprūdo nenorom. Tarsi dalis jo norėjo išgirsti, o kita dalis tam priešinosi.

– Net spėjau užsivilkti nuotakos suknelę, – tyliai prisipažino ji.