Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Džuljeta buvo kaip niekad atsipalaidavusi, nors Dugas spoksojo į ją nenuleisdamas akių. Tačiau jai nė nedingtelėjo mintis suabejoti juo. Nė nesvarstė, ar geras jis žmogus.

– Ar pasirengusi grįžti?

Džuljeta papurtė galvą.

– Ar mes skubame? Nori, kad jočiau apsvaigusi?

Dugas nusijuokė, bet ji pastebėjo susirūpinimo šešėlį jo veide.

– Kažin ar viena taurė vyno per dvi valandas trunkančią vakarienę gali smarkiai paveikti.

– Ar galiu išduoti paslaptį? – ji sunėrė rankas priešais save ir palinko į priekį, tada pamojo pirštu, kviesdama padaryti tą patį.

Jis prisiartino, juos skyrė tik stalo kampas, bet staiga prie jų staliuko išdygo padavėjas.

– Atsiprašau, jaunuoliai.

– Kas nutiko? – iškošė Dugas pro sukąstus dantis, suirzęs dėl įsibrovimo ne mažiau nei Džuljeta.

– Gavome pranešimą iš pagrindinės poilsiavietės. Audra artėja greičiau, nei tikėjomės.Arkliai arklidėse saugūs, bet jūs turėsite grįžti automobiliu. Galite važiuoti, kai būsite pasirengę.

– Dėkui, – pasakė Dugas. Padavėjas linktelėjo ir pasišalino.

Audra. Džuljeta įkvėpė. Nuo vaikystės ji paniškai bijojo audrų. Viskas prasidėjo nuo vaikiško kvailiojimo. Kartą, būdamos aštuonmetės, Džuljeta ir Džilijana per ilgai užsižaidė namelyje. Baimė būti išbartoms nustelbė lietaus baimę. Kai mergaitės pagaliau suvokė, kokia grėsminga artėja audra, buvo per vėlu grįžti – lauke klaikiai žaibavo ir griaudė. Prieš tėčiui jas randant, žaibas trenkė į netoliese esančią šaką. Tėvų bausmė, palyginti su tuo, ką teko patirti, atrodė švelni. Nuo tada Džuljeta bijojo audrų.

Dugas atsigręžė į ją.

– Grįšime automobiliu. Neteks joti apsvaigus.

Ji išspaudė šypseną, kuriam laikui mintys apie Dugą ir kitokie virpesiai užgožė audros baimę.

– Bet yra kitų bėdų.

– Na, nekankink manęs, sakyk.

Džuljeta palenkė galvą.

– Ne vynas mane taip stipriai veikia, o...

Džuljeta giliai įkvėpė drąsindamasi pasakyti tai, kas per visą vakarienę neišėjo iš galvos. Nuėjo per toli, kad tylėtų. Kitai moteriai gal taip ir neatrodytų, bet Džuljetai pasikeitę drabužiai, flirtavimas, kūno virpesiai reiškė labai daug. Vis dėlto to nepakako. Ji nenorėjo, kad pasibaigus viešnagei saloje tektų gailėtis.

Dabar kai Dugas leido jai ne tik žvilgtelėti į savo gyvenimą, bet ir papasakojo apie skausmingą vaikystę, ji jautėsi rami su juo. Ir buvo pasirengusi žengti kitą žingsnį – nors Dugas, kaip tikras džentelmenas, to aiškiai vengė. Gal baiminosi ją įžeisti? Pats laikas išsiaiškinti.

Dugas pasilenkė prie Džuljetos ir uždėjo ant jos ranką.

– O kas?

– Tu. Tai tu svaigini. Veiki mane. Dar visai nenoriu vykti namo, jei tu vėl atsisveikinsi prie mano durų slenksčio, – išpyškino ji. Džuljeta atsiduso ir laukė.

Dugas kostelėjo. Garsas priminė užslopintą aimaną. Ir pažvelgė į jos degantį nekantrumu veidą. Ja susižavėjęs vyras grūmėsi su žurnalistu, pasižadėjusiu neišnaudoti šios moters seksualiai dėl savo tikslų. Tačiau jis sau priminė esąs šioje saloje dar ir tam, kad išpildytų jos svajonę. Jei atstums Džuljetą, sužlugdys jos fantaziją, troškimą būti geidžiamai ypatingo vyro. O jis ir turėtų būti tas vyras. Juk geidė jos taip pat, kaip ir ji jo. Dugas galėjo įtikinti save, kad visai nesiekia pasinaudoti Džuljeta – ji pati nori būti su juo.

Argumentas buvo varganas. Todėl jis labai pasistengs, kad ji pajustų jo beribę aistrą ir pasimėgautų jųdviejų intymumu. Tačiau nieku gyvu nesimylės su ja.

Dugas braukė nykščiu pirmyn ir atgal jos švelnią odą, apvertė delną ir suspaudė jos ranką savojoje. Tada pakilo ir padėjo atsikelti Džuljetai.

– Dabar jau turime važiuoti, pasikalbėsime automobilyje pakeliui į namus.

Džuljeta linktelėjo. Dugas vylėsi, kad vairuotojas veiks kaip barjeras ir padės nuslopinti tarp jųdviejų vibruojančią seksualinę įtampą. Jis tikėjosi, kad poilsiavietė bus parūpinusi jiems autobusiuką ar automobilį. Jam ir į galvą nešovė, jog teks grįžti limuzinu, nemanė, kad tokia maža salos poilsiavietė jį turi. Antra vertus, limuzinas, kaip ir poilsiavietės savininkė, padėjo įgyvendinti žmonių fantazijas. Dugas prisiminė, kaip Merilė klausė jo, ar tikįs laiminga pabaiga – toji moteris romantikė. O kas gali būti romantiškiau už pasivažinėjimą limuzinu? Mintys nuklydo į praeitį, į vidurinės mokyklos šokių vakarėlį.

Limuzine buvo pertvara, per kurią vairuotojas negalėjo matyti keleivių – kad ir ką malonaus šie veiktų. Tai supratus Džuljetos akys viltingai suspindėjo. Bet staiga ji nerimastingai pažvelgė į apniukusį dangų, tirštai aptrauktą pilkų debesų šydu. Džuljeta krūptelėjo, o visu kūnu perbėgo virpulys.

– Audros mane gąsdina, – sušnibždėjo ji.

Dugas klausiamai kilstelėjo antakį.

– Įsisenėjusi vaikystės baimė. Žinau, tai kvaila. – Ji sušnairavo ir vėl ėmė tyrinėti dangų.

– Audra turėjo atslinkti tik vėlų vakarą.

Džuljeta gūžtelėjo pečiais.

– Taip pasitaiko. – Ji įlipo į automobilį, o jis iš paskos.

Vos tik vairuotojas uždarė dureles, prapliupo lietus. Dugas liko vienas su moterimi, kuri, rodės, tuoj šoks jam ant kelių sulig pirmu griaustinio trenksmu. Ir jis geidė šios moters. Beprotiškai.

5

Virš galvos nugriaudėjo griaustinis. Džuljeta, sėdėdama jam ant kelių, stipriai sugniaužė kumščius. O dangau, ji tokia sutrikusi. Kaip gali sugundyti vyrą, jei bijo net pakrutėti? O ji tikrai norėjo suvilioti Dugą. Be jokių abejonių.

Netikėtai didžiulė jo ranka uždengė jos ranką.

– Atsipalaiduok. – Jis glostė jai plaštaką, kol kumštis atsigniaužė ir pirštai išsiskėtė ant jo šlaunies. Jam pavyko nukreipti jos dėmesį. Po šiurkščiu džinsiniu audiniu ji pajuto kietą Dugo koją, stangrūs raumenys įsitempė jai prisilietus. Ji lėtai įkvėpė.

– Praleidai žaibo tvykstelėjimą.

Jo akyse ji išvydo linksmus žiburiukus.

– Turėjau įdomesnių dalykų apie ką galvoti.

Jis nusikvatojo.

– Toks ir buvo tikslas.

Netikėtai vėl nugriaudėjo griaustinis. Ji įsitempė ir įsikabino jam į koją.

– Ar žinai, kad, skaičiuojant sekundes tarp žaibo tvykstelėjimo ir griausmo, galima pasakyti, kaip toli esame nuo audros židinio?

– Čia tiesa ar prietaras? – paklausė Dugas.

– Nežinau, – atsakė ji, nors daugybę naktų teko praleisti vien apie tai mąstant. – Dabar tavo dėka galėsiu galvoti apie ką kita – bent jauperaudrą. –Jospažemėjusiamebalsebuvo justi šelmiškos ir kartu juslingos gaidelės.

Dugo akys patamsėjo, įgaudamos sodraus mėlio atspalvį.

– Ar tai padės nuslopinti baimę?

Džuljeta linktelėjo ir pasisukusi į Dugą veidu uždėjo rankas jam ant pečių.

– Aš būsiu pernelyg užsiėmusi, kad dar rūpinčiausi stichija.

Džuljeta nujautė, kad jis kaupia drąsą užtamsintame automobilyje – fizines ir emocines jėgas.

– Tada žūtbūt turiu tave išblaškyti.

Džuljetos kūnas sureagavo į jo duslų balsą. Audra, jaudulys ir visa apimantis geismas privertė ją suvirpėti. Drebančiomis rankomis ji užčiuopė Dugo marškinių sagas. Dvi sagos jau buvo atsegtos ir ji pirštais nuslydo per šiurkščius krūtinės plaukelius. Dugas įtraukė oro – garsas priminė pavargusio žmogaus dejonę. Džuljeta pajuto pulsavimą tarp kojų, skrandis susispaudė.

Galia. Ji ką tik įrodė galinti paveikti vyrą fiziškai. Tai, dėl ko rimtai abejojo. Dugas gal ir nesuvoks, koks svarbus jai šis atradimas, bet ji niekuomet neužmirš šios dovanos, šios akimirkos ir šio vyro.