Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Dugas giliai įkvėpė. Nesitikėjo sužinoti tiek daug ir taip greitai. Nekentė savęs, jog turi gudrauti norėdamas, kad ji atsivertų. Juk naudojosi jos fantazija, išsišniukštinėjo, ko ji tikisi iš vyro. Ši mergina buvo graži tiek išore, tiek vidumi ir tokia neįtikėtinai gundanti. Dugas tetroško, kad ir pati Džuljeta tuo patikėtų. Net jeigu nepavyks sužinoti ko nors daugiau apie jos buvusį sužadėtinį ir tyrimas nepasistūmės į priekį, jis buvo pasiryžęs likti saloje ir tenkinti Džuljetos Stenton fantaziją. Tiesiog negalėjo atsižadėti laukiančio atpildo.

– Kas per kvailys galėjo paleisti jus vestuvių dieną?

– Tas, kieno troškimai buvo didesni, nei jis to vertas. – Džuljeta papurtė galvą ir garbanos apgaubė pečius. Sunkiai atsidususi ji suėmė plaukus į uodegėlę – tai išryškino skulptūrišką jos profilį, išraiškingus skruostikaulius ir putlias lūpas. – Tai ką esi suplanavęs vakarui?

Dugui teko susitaikyti su tuo, kad ji panoro keisti temą. Kita vertus, praėjus vos vienai dienai jis įgijo tokį jos pasitikėjimą, apie kokį nebūtų nė sapnavęs. Jis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė raudoną skarą.

– Ar tai tau ką nors sako?

Ji smalsiai nužvelgė medžiagos skiautę.

– Visiškai nieko.

– Aš nusivylęs. Drabužiai kartu su skarele...

– Vis dar nieko, – nusijuokė ji.

Dugas papurtė galvą.

– Atrodo, lyg norėtum man pasigerinti, – jis sulankstė skarą į trikampę formą, – ir pasitikėti manimi.

Jis apėjo jai už nugaros ir uždengė akis skara.

– Vaje, tikra staigmena.

Ji pakėlė rankas, o jis žaismingai pliaukštelėjo per jas.

– Tamsu, – pasiskundė Džuljeta.

– Taip ir turi būti. Laikysiu tave už rankos. – Suėmęs jos plaštaką savo švelniais pirštais jis nusivedė Džuljetą prie jų jau laukiančio elektromobilio. Kai įsodinęs ją Dugas pasisuko užsegti saugos diržą, jį persmelkė gundantis kvapas. Kūnas reaguodamas įsitempė ir Dugas ėmė melsti Dievo, kad padėtų susitvardyti. Jis sudėjo Džuljetos rankas ant prietaisų skydo, kad jai būtų ramiau.

– Viskas gerai?

Ji šyptelėjo.

– Mirštu iš nekantrumo, bet man viskas gerai.

– Puiku. Laukimas taip pat teikia džiaugsmo. – Jis klestelėjo į sėdynę šalia Džuljetos. – Dabar laikykis.

Dugas įjungė pavarą ir nuvairavo link atokaus kelio, apie kurį anksčiau jam buvo pasakę Merilės darbuotojai.

– Štai ir atvykome. – Jis sustabdė automobilį ir išjungė variklį.

Džuljeta suraukė nosį, pajutusi sklindantį kvapą.

– Ar dar nesupratai?

– Primena... – Jai dar nespėjus atsakyti Dugas nutraukė skarelę, kad galėtų matyti.

Ji sumirksėjo, pratindamasi prie saulėlydžio šviesos, ir tik tada apsižvalgė.

– Arkliai! Štai iš kur tas kvapas, – prajuko Džuljeta. – Tai arklidės! Nuostabu! Įsikibusi metalinio rėmo ji išsiropštė iš automobilio ir nušoko ant žemės.

– Visada norėjau jodinėti. Kai buvau mažytė, maldavau tėčio nupirkti arklį. Jis tik juokėsi ir nupirko man šuniuką. Tėtis nuolat važinėjo į Vašingtoną ir atgal – pernelyg dažnai, tad nenorėjo užkrauti sau ar mums atsakomybės dėl ponių, bet aš nepalioviau svajoti, – džiaugsmingai tarškėjo Džuljeta.

Susijaudinusi ji net nepajuto, kad susiejo tėvą suVašingtonu ir galėjo paskatinti smalsumą. Dugas tai suprato. Tačiau užsiminęs apie tėvą būtų sugriovęs šios akimirkos žavesį, o jis lyg pakerėtas spoksojo į džiaugsmingą jos entuziazmą. Ir vėl emocijos nugalėjo profesinę būtinybę. Dugas vos ištvėrė nenusikeikęs. Ši moteris užpainiojo jį kaip niekas kitas.

– Nežinojau, kad jie čia turi arklių.

– Merilė turi kone viską.

Ji atsisuko į Dugą.

– Tai koks planas?

– Vakarinis pasijodinėjimas paplūdimiu.

Jo akys išsiplėtė ir dėkingai suspindėjo.

– Nieko geresnio nesugalvočiau.

Jis ir pats negalėjo atsidžiaugti sumanymu. Arklidžių darbuotojas įspėjo Dugą apie besiartinančią atogrąžų audrą, būdingą šiam metų laikui, grėsmingai pilkėjantis dangus patvirtino tai. Dugas pažadėjo anksti grįžti arba pasinaudoti pakeliui sustatytomis pastogėmis. Protingiausia būtų leisti Džuljetai trumpai pajodinėti ir greitai grįžti – bet pagalvojus apie Džuljetą ir savo jausmus jo blaivus protas staiga išgaruodavo. Vis dėlto jis buvo įspėtas ir galėjo rinktis.

Apžiūrėję arklides jie išjojo. Kuo labiau tolo nuo kurorto ir civilizacijos, tuo paplūdimys darėsi švaresnis, smėlis baltesnis. Dugas jau buvo spėjęs pajodinėti ir išrinkti Džuljetai ramų, lengvai valdomą žirgą. Jie jojo darbuotojų nurodytu maršrutu. Vandenynas vis smarkiau bangavo ir Dugas saugojo arklius nuo potvynio.

Dugas planavo šią kelionę Džuljetai, bet ir pats negalėjo atsigėrėti supančiu grožiu. Stebino ne tik dūžtančios bangos, beribis vandenyno mėlis ar paviršių skrodžiantys delfinai. Jį trikdė ir vaikiška Džuljetos reakcija į paprastus dalykus – džinsus, pasijodinėjimą. Dugą ir vėlgi viliojo jos nekaltumas, taip kontrastuojantis su pernelyg sočiu jo gyvenimu.

Žvalgydamasis aplinkui jis suvokė galįs daug ko pasimokyti iš šios moters. Atrodė, lyg žvelgtų į pasaulį pirmą kartą – jis pradėjo persiimti Džuljetos požiūriu į viską. Keitėsi ir jo mąstymas.

Vandenyno ošimas ir monotoniškai kaukšinčios arklių kanopos. Jis su pasimėgavimu klausėsi šių garsų ir atsipalaidavo. Dugas jautėsi toks dėkingas. Nebūtų galėjęs nė žodžio ištarti, jei ir būtų norėjęs. Gerklėje įstrigo gumulas.

Jis priminė sau apie planą: vakarienė, keli taiklūs klausimai ir greitas grįžimas namo. Taip nerizikuotų dar labiau sužeisti savo širdies. Galiausiai jie pasiekė paskutinį punktą kitoje salos pusėje ir Dugas perdavė arklius prižiūrėtojui.

– Kur mes? – paklausė Džuljeta.

Atsakydamas jis ištiesė ranką ir nusivedė ją už arklidžių. Šioje salos dalyje, kaip ir beveik visoje Floridoje, pastatai buvo tinkuoti, pastelinių spalvų. Dugas, šiurkštus miesto vaikas, pasijuto nejaukiai. Juodu su Džuljeta patraukė prie geltono namo su vešlių atogrąžų gėlių sodu, kurį buvo matęs šią popietę nuotraukose. Priešais stovėjo paukščių girdykla su tekančiu vandeniu.

– Ši sodyba priklauso sutuoktinių porai, anksčiau jie dirbo viename Niujorko restoranų, kol pavargo nuo greito tempo. Susibičiuliavę su Merile persikėlė gyventi čia ir dabar rengia privačius vakarėlius, – paaiškino jis.

– Tai mes būsime vieni? – balse Dugas išgirdo virpulį ir suprato, ką ji jaučia, nes tokios pat emocijos virė ir jo viduje. Jo širdis imdavo smarkiau plakti kaskart, kai ji atsidurdavo šalia. Likti vieniems – tai gali baigtis katastrofa arba kelione į rojų.

– Galėčiau iškviesti kavaleriją, jei nenori būti dviese, – pašmaikštavo jis.

– Niekur kitur nenorėčiau dabar būti, – patikino Džuljeta. Jos kūnas pritarė jai.

Vaikystėje ji svajojo apie jodinėjimą ar kliais, bet nebūtų nė įsivaizdavusi, kad ir suaugusį žmogų gali taip žavėti šie galingi gyvuliai. Sėdėdama ant arklio ir žvelgdama į romantišką aplinką bei nepaprastą vyrą šalia, ji suvokė, kad bangų mūša neturi nieko bendra su pulsavimu tarp kojų. Jodinėjimas veikė kaip afrodiziakas. Poveikis nė kiek nesusilpnėjo, kai nulipusi pateko tiesiai į Dugo glėbį.

Nors dar apdujusi po kelionės arkliu, Džuljeta jau nekantravo praleisti vakarą drauge su Dugu. Praėjus dviem valandoms ji sėdėjo apsunkusi po vakarienei patiektų omarų ir lengvai apsvaigusi nuo taurės vyno. Juodu šnekučiavosi apie tai, ką mėgsta ir ko nemėgsta, kaip ir per pirmąjį pasimatymą.