Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Ji nužingsniavo paplūdimiu, o Dugas sunkiai atsiduso. Merilė prašė tik to, ko turėjo teisę tikėtis. Velnias, ji neprašė nieko daugiau, ko jis nebūtų reikalavęs iš savęs. Vis dėlto Dugas negalėjo atsikratyti jausmo, kad vaikšto plonu ledu. Ir Merilė tai suprato.

Eidamas iš pagrindinio vestibiulio Dugas stabtelėjo prie durininko suderinti šio išskirtinio vakaro planų. Perskaitęs Džuljetos „Slaptajai fantazijai" užpildytą anketą jis sužinojo daugiau, nei galėjo tikėtis. Paaiškėjo, ne tik ko bijo ši mergina, pavyzdžiui, čiuožti vandens slidėmis, bet ir ką norėtų išbandyti, pavyzdžiui, skristi karšto oro balionu ir pajodinėti paplūdimiu. Merilė buvo užsimojusi praplėsti svečių fantazijų galimybes, tad Dugui ji pažėrė išsamių klausimų, skatindama ieškoti būdų, kaip suteikti Džuljetai neišdildomų įspūdžių. Prakeikimas, Dugas suprato, kad nepamirš nė vienos čia praleistos akimirkos.

Suderinęs vakaro detales jis pasuko baseino link. Aplink baseiną buvo pilna žmonių, ant kėdžių mirguliavo rankšluosčiai, bet Dugui nebuvo sunku šiame margumyne pastebėti Džuljetą. Niekas kitas neturėjo tokio atspalvio plaukų ir nė viena kita moteris netraukė jo taip smarkiai.

Jis prisiartino prie tolimiausio baseino krašto, kur buvo galima netrukdomiems pasikalbėti. Džuljeta snaudė. Dugas pasiėmė nuo gretimo stalelio kėdę, atsisėdo ir atrėmęs kojas į jos kėdės kraštą įsižiūrėjo į Džuljetą. Pirmą kartą gyvenime jis, paprastai nenustygstantis vietoje, mėgavosi tiesiog sėdėdamas ir žvelgdamas į miegančią moterį.

Jos krūtinė kilnojosi tolygiai kvėpuojant. Standi bikinio medžiaga buvo apspaudusi putlias krūtis su stangriais speneliais. Seksualus žydintis kūnas kontrastavo su makiažo nepagražintu veidu – ji buvo pasitepusi tik kremu nuo įdegio. Praviros lūpos teikė iš vaizdai nekaltumo. Vaizdelis sujaudino net viskuo persisotinusią Dugo širdį.

Jis susinėrė ant pilvo rankas ir tyrinėjo ją stebėdamasis, kodėl ji jam atrodo tokia patraukli. Kaip tik tą akimirką Džuljeta sumirksėjo ir atsidususi neramiai pasimuistė. Jis ištiesė ranką norėdamas paglostyti ir staigiai atitraukė, kai ji nurimo nespėjus paliesti. Dugui buvo smalsu, ar ji sapnuoja, o jei taip – tai ką. Apie ką?

Praėjus kelioms minutėms ji krūptelėjo ir pabudo. Nors tvyrojo karštis, ją krėtė drebulys, ir jis stebėjo pakerėtas, kaip Džuljeta pamažu grįžta į tikrovę.

– Pabudai.

Apstulbusi ji grįžtelėjo į Dugą, švelnus raudonis užliejo įdegusius skruostus.

– Kaip tu, kada... – ji papurtė galvą, – nesvarbu. Nieko nenoriu žinoti.

Jis nusijuokė. Ne iš jos sumišimo. Ji tokia miela.

– Visai neseniai prisėdau, ir jei tau įdomu – tu neknarki.

– Tai bent. Ačiū.

– Ar gerai pailsėjai?

Džuljeta linktelėjo, tada skubiai nukreipė žvilgsnį ir privertė jį vėl spėlioti apie jos sapną.

– Ar tave dar domina šio kurorto pramogos?

Ji prisitraukė kelius prie krūtinės.

– Žinoma! Kai paplaukiosime ir atsigaivinsime gėrimais. Ką siūlai?

– Paplūdimio tinklinį, o paskui staigmeną.

– Dievinu staigmenas.

– Tai pirmyn. Bėgame į baseiną. – Jis nusitraukė per galvą marškinėlius ir numetė ant paplūdimio krepšio.

Išplėtusi akis ji sekė Dugo judesius, paskui žvilgsnis įsmigo į apnuogintą krūtinę.

– Jei ir toliau taip žiūrėsi, net vanduo manęs neatgaivins.

– Yra ir kitokių būdų, ne tik baseinas, galėtum tuo pasirūpinti. – Jos akys net patamsėjo iš geismo. Dugas negalėjo apsirikti.

Pirmą kartą nuo jų pažinties pradžios ji nenukreipė žvilgsnio sviedusi provokuojamą repliką. Ir nors skruostus užliejo švelnus raudonis, akyse švytėjo pasiryžimas, o balsas nevirpėjo. Džuljeta jau nebesivaržė Dugo. Pradėjo atsipalaiduoti. Ją kausčiusi nedrąsa dingo.

Dabar tegul Viešpats jam būna maloningas.

4

Džuljeta niurktelėjo į pašildytą baseiną. Vėsokas vanduo padėjo jai atsipeikėti iš kvaitulingo svaigulio, į kurį buvo panirusi sapnuodama. Ką gi ji sapnavo? Mintys sukosi vien apie Dugą ir jo erotinius sugebėjimus, tad nenuostabu, kad visi pojūčiai buvo sužadinti ir paaštrėję. Ji užmigo galvodama apie jį, tad sapnas tebuvo logiška seka. Tačiau Džuljetos vaizduotėje šis vyras paliko ją taip ir nepatenkinęs geismo. Ji prabudo apimta aistros ir pamatė, kad jis stebi ją miegančią.

Džuljeta iškilo į paviršių, krestelėjo plaukus ir nusipurtė nuo veido vandenį. Dugas išniro šalia.

– Gal norėtum atsigerti? – Jis parodė į kaskadinį krioklį ir gėrimų barą.

– Gal kiek luktelsiu, – atsakė. Nežinia, kaip reaguos jos kūnas į alkoholio, saulės ir Dugo derinį. Ji apsivertė ant nugaros ir plūduriavo vandens paviršiuje, leisdama šiltiems saulės spinduliams glostyti veidą.

– O gal kartu paplaukiokime?

Kilstelėjusi galvą Džuljeta pamatė, kad jis turi įsitvėręs plūdurą. Ji taip pat įsikibo į jį ir jie abu atsipalaidavę plūduriavo giliojoje baseino dalyje.

– Čia tai gyvenimas, – atsiduso ji iš pasitenkinimo.

– Nėra kada nuobodžiauti. – Dugas susiglostė tamsius plaukus.

– Sakei, kad esi rašytojas.

Jis linktelėjo galva.

– Sekiau tėčio pėdomis.

Ji atrėmė smakrą į plastikinį plūdurą.

– O kurio tėvo?

Jis papurtė galvą.

– Tedo Hju... mano įtėvio, – balse pasigirdo neabejotina šiluma. – Jis vienintelis tėvas, kurį aš turiu ar noriu prisiminti. Tikrasis tėtušis nusimuilino, tad nėra jokio reikalo jį prisiminti.

– Esate artimi su įtėviais?

– Jie geriausi.

Džuljeta nusišypsojo.

– Tokie ir mano tėvai. Nuostabu, kai tave supa vien geri prisiminimai. – Ji galvojo apie savo tėvą, jo šilumą, rūpestingumą, reguliarius tėčio sekmadieninius pusryčius su savo „mergaitėmis", taip jis vadino Džuljetą, Džilijaną ir mamą.

Jis dovanojo joms tiek daug meilės – greičiausiai dėl to ji jautėsi tokia stipri, galinti apsaugoti jį dabar.

– Ar tu jautiesi skolingas tėvams? Turiu galvoje įtėvius. Kad suteikė daugiau nei stogą virš galvos?

Jos pačios tėvai ne tik suteikė gyvybę, bet kaip įmanydami saugojo ją nuo tikrovės – šiurkštaus spaudos brovimosi ir visuomenės tyrinėjimo. Jie nuoširdžiai rūpinosi jos laime. Džuljeta braukė per vandenį pirštais, paskendusi mintyse.

– Taip, esu jiems skolingas.

Išgirdusi Dugo balsą ji kilstelėjo galvą.

– Jie ištraukė mane iš gatvės. – Jis mėšlungiškai nurijo seiles.

– Kaip suprasti?

– Man buvo dešimt. Praleidau apie porą savaičių pusbadžiu ir be miego, tik kartais nusnūsdavau ant suolelio parke. Mane norėjo apgyvendinti globos namuose, be to, grėsė suėmimas.

Klausantis jo istorijos Džuljetos širdis ėmė neramiai dunksėti. Joks vaikas to neturėtų patirti. Negalvodama ji ištiesė ranką ir uždėjo šlapią delną ant Dugo plaštakos, taip tyliai parodydama supratimą. Jis uždengė kita ranka jos ranką. Dugas pažvelgė į viršų ir sumirkčiojo nuo saulės, tarsi ką prisiminęs.

– Kartais vidury nakties aš pabundu alkanas ir turiu save papurtyti, kad prisiminčiau, jog šaldytuve apačioje yra pilna maisto, o aš nebesu tas dešimtmetis berniūkštis, priverstas vagiliauti, kad prisikimštų pilvą.

–Atsiprašau, – tarė ji supratusi, kaip paviršutiniškai galėjo nuskambėti jos klausimas. – Žinai, klausdama aš galvojau apie savo tėvą ir kaip galiu jam padėti. Neįsivaizdavau... – Ji papurtė galvą nesumodama, ką sakyti. Nesigailėjo prasitarusi Dugui apie tėvą. Juk ir jis atvėrė jai dalelę savo praeities.