Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Ji atsegė vieną baltą sagutę, paskui kitą ir dar kitą. Karštas Dugo alsavimas glostė jai skruostą, su kiekvienu kvėptelėjimu Džuljeta įtraukdavo gundančio vyriško kvapo. Iš jos burnos išsiveržė jausminga aimana.

Dugas atlošė galvą į sėdynę ir užmerkė akis. Ji kankino iš lėto – subtiliais, atsargiais prisilietimais, įdėmiu žvilgsniu. Nuvijusi baimę Džuljeta paniro į švelnų jo tyrinėjimą. Dugas įgyvendino jos fantaziją – ji svaigo suvokusi geismo jėgą, o kartu suprato turinti ir savo įgeidžių.

Jis atmerkė akis tą akimirką, kai Džuljeta, tarsi perskaičiusi jo mintis, nutraukė marškinius jam nuo pečių ir apnuogino krūtinę savo žvilgsniui. Ji suleido pirštus į jo krūtinės plaukelius, pirštų galiukais palietė spenelius, o lūpomis ėmė slysti įjautrintu kūnu, kol jis pradėjo drebėti nuo tramdomo geismo.

Aplinkui tvieskė žaibai ir dundėjo griaustinis. Jeigu jie būtų skaičiavę sekundes tarp blyksnių ir pasigirstančio garso, būtų supratę, kad atsidūrė pačiame siautėjančios stichijos židinyje. Bet įsukta aistros verpeto Džuljeta taip įsiaudrino, kad nieko aplinkui nebematė. O Dugas svaigo nuo nepakartojamo jos kvapo ir sužadintų neįtikėtinų pojūčių. Jis visai ne tai turėjo omenyje, kai ketino nuraminti Džuljetą ir išsklaidyti jos baimę. Jo širdis pasileido šuoliais greičiau nei žirgas, kuriuo neseniai jodinėjo. Giliai viduje pulsavo geismas. Apsvaigęs jis troško palengvėjimo. Bet nesulauks jo, jei ir toliau leisis taip geidulingai glamonėjamas.

Slysdama drėgnu liežuviu ji nukeliavo jo krūtine, ilgiau užsibuvusi prie kaklo ir stabtelėjusi prie ausies.

–Aš jau užsimiršau, – sušnibždėjo švelniu prikimusiu balsu.

– Neabejoju. – Jis nuleido rankas sau prie šonų, kad būtų saugiau. Viena vertus, buvo sau pažadėjęs, kad neįsipainios taip smarkiai, kita vertus, jai pavyko pamiršti audros baimę.

Džuljetai nebereikėjo jo glamonių ar bučinių... Dugas sukando dantis pagalvojęs apie erotiškas, daug žadančias, gundančias galimybes.

– Ar aš blaškau tave? – Ji švelniai krimstelėjo, kilstelėdama jį aukštyn į dangų, o paskui vėl nugramzdino į pragarą.

– Jau atvažiavome, draugužiai, – per automobilio telefoninį ryšį nuskambėjo vairuotojo balsas. – Pirmas sustojimas Džuljetos.

Dugas susivokė, kad vairuotojas neištarė Džuljetos pavardės. Siekis išsaugoti jos anonimiškumą priminė Dugui, kur jis yra ir ką daro. Tiksliau – ko neturėtų daryti, gaižiai pagalvojo. Jie grįžo į poilsiavietę pačiu laiku.

Automobiliui sustojus vairuotojas nesuskubo padėti jiems išlipti – suteikė progą Dugui ir Džuljetai pasikalbėti. O Dugas visai buvo tai pamiršęs, mėgaudamasis švelniais bei karštais Džuljetos prisilietimais ir padėdamas įveikti jai baimę.

– Manau, atvykome, – teištarė jis.

Šelmiškai šypsodamasi Džuljeta užtraukė marškinius jam ant pečių.

– Gaila. Pameni, ką pirma sakiau? Nenoriu, kad liktum stovėti prie slenksčio, kai aš įeisiu vidun.

Žodžiai buvo drąsūs, tačiau virptelėjęs balsas išdavė, kokia ji pažeidžiama.

– Šį kartą nepaliksi manęs prie durų. Aš būsiu automobilyje, kur nelyja, – pasakė jis lengvabūdiškai, nors taip ir nesijautė.

Kad ir kaip geidžia jo, Džuljeta vis tiek paspruktų sužinojusi, kad tai jis atskleidė jos buvusio sužadėtinio partnerio darbelius. Žadinant šios moters fantazijas, jam reikėjo nepamiršti ir savigarbos.

Norėdamas nukreipti dėmesį Dugas puolė sagstytis marškinių, tačiau ji pliaukštelėjo jam per rankas ir pati griebėsi šio darbo – jam beliko stebėti, kaip ji darbuojasi palenkusi galvą, ir mėgautis laisvai krintančių garbanų, kurias ji buvo neseniai išsileidusi, reginiu ir kvapu.

Baigusi sagstyti ji susinėrė rankas.

– Tikras džentelmenas palydėtų mane iki durų. O tada – nejau leistų man vienai įeiti?

Taip. Ne. Nesvarbu, ko jis nori. Dugas žinojo, kad jis, po perkūnais, joks džentelmenas.

Dangų nutvieskė dar vienas žaibo blyksnis. Jos plačiai atmerktos akys viltingai suspindo, maldaudamos nenuvilti jos. Po sekundės nugriaudėjo griaustinis, ir Dugas suprato, kad jis yra pasmerktas. Nieku gyvu nepaliks jos vienos tokią audringą naktį. Tai likimas krečia jam pokštus, trukdydamas kilniai pasielgti. Dugas niekada nemanė esąs garbingas. Tačiau būdamas su Džuljeta jis nebeatpažino pats savęs.

Užuot atsakęs į klausimą, Dugas stumtelėjo duris ir išlipo į lietų. Visai nenustebo, kai šalia išdygo vairuotojas. Džuljeta neryžtingai sėdėjo ant sėdynės kraštelio ir pastėrusi žiūrėjo į audringą dangų.

– Ilgai svarstei, kol apsisprendei. Nieko tokio, galiu pabūti ir viena. Kad ir kaip paikai elgiausi, esu suaugusi ir viena pati jau ištvėriau tūkstančius audrų.

Jis ištiesė ranką, bet Džuljeta užsispyrusi nedavė savosios.

– Ar lauki, kol paskęsiu? – paklausė Dugas.

Ji tvirtai sukando dantis.

– Nenoriu, kad eitum su manimi iš gailesčio.

Jis prisiartino ir, pagriebęs už rankos, ištempė ją iš automobilio tiesiai į savo glėbį. Nepaisydamas lietaus ir šalia stovinčio vairuotojo prisitraukė ją artyn.

– Ar atrodo, kad gailėčiausi tavęs? – sušnabždėjo jai į ausį Dugas, nusiteikęs ryžtingai.

Ji išsprogino akis.

– Kodėl nustebai? Juk norėdama užsimiršti tu pusę valandos darei viską, kad mane sujaudintum.

– Matau, koks esi susijaudinęs.

– Tai dėl tavęs.

– Tikrai? – Ji šyptelėjo ir jis nesusilaikęs pabučiavo jos drėgnas lūpas.

Džuljeta nusijuokė ir apsivijusi rankomis jo kaklą atvėrė burną įsileisdama jį gilyn. Šalia suburzgė užvedamas variklis, vairuotojas paliko juodu vienus.

Suėmęs už rankos Dugas nusivedė ją į prieangį. Siaura stogo užlaida juos vos galėjo apsaugoti nuo lietaus.

– Reikėtų eiti vidun.

Ji nusilaižė vandenį nuo lūpų.

– Turėtume ir galėtume, bet taip aš niekuomet neįveiksiu audros baimės. Tačiau jei mes pakeistume blogus prisiminimus kuo nors maloniu... – jos provokuojamas, kimus balsas nutrūko.

– Tada būtume atradę vaistą nuo fobijų. Galėtume paženklinti ir uždirbti milijonus.

Džuljeta nusijuokė.

– Aš viskam pasiruošusi.

Dugas atsiduso pripažindamas pralaimėjimą. Vis vien negalėjo kiūtinti į savo kambarį pagrindinėje stovyklavietėje pliaupiant lietui. Negalėjo ir trauktis: Džuljeta klaidingai jį suprastų, jei paliktų ją abejojančią ir pažeidžiamą. O to jis tikrai nenorėjo. Tik ne dabar, kai juodu suartėjo.

– Prakeikimas, – sumurmėjo jis ir įsisiurbė jai į lūpas.

Šįkart nebūtų galėjęs pasiteisinti, kad įgyvendina jos fantaziją, tačiau tą akimirką jam niekas nerūpėjo – troško tik ragauti erotišką lietaus ir Džuljetos skonį. Palytėjęs jos lūpas liežuviu jis niro į giliausią burnos kertelę, ištyrinėjo ją, o tada ėmė glostyti toliau.

Šį kartą griaustinio garsas buvo silpnesnis nei anksčiau, bet Džuljeta vis tiek įsitempė.

– Nurimk.

Džuljetos raumenys atsipalaidavo, jis ėmė glostyti jos rankas, šildydamas per šlapius marškinius ir kaitindamas odą jo viduje liepsnojančia ugnimi. Bet trapų moters kūną purtė vėsa – ilgiau būti lauke jie nebegalėjo. Dugas suprato: jei įeis vidun, turės patenkinti jos prašymą atsverti įsisenėjusią baimę nauja patirtimi – emocijų ir pojūčių audra, nežemiška ekstaze pasiekiant kulminaciją. Tokių akimirkų Džuljeta nepamirštų.

Su šia mintimi jis intymiai įspraudė ranką tarp jųdviejų kūnų ir ėmė laukti atstūmimo arba pritarimo – būtų paisęs jos norų. Tačiau kai jo pirštai susirado šiltą vietelę tarp jos šlaunų, jis išsigando, kad tik ji nepersigalvotų.