Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Jis sugriežė dantimis. Ji greičiausiai pajuto nenumaldomą jo geismą, nes suspaudė dar stipriau ir glostė delnu nepakeliamai lėtai ir kankinamai. Liečiant ir tyrinėjant jos veide atsispindėjo tvirtumas, sumišęs su žaviu neryžtingumu. Dugo kūnas reagavo į kiekvieną prisilietimą, jis vargiai begalėjo tvardytis.

– Nejau neigsi, kad tau tai patinka? – paklausė Džuljeta.

Jis negalėjo pripažinti ar paneigti. Buvo užvaldytas geismo ir jaudulio.

– Manau, tai akivaizdu.

Džuljeta atsipalaidavusi nusijuokė ir siektelėjo jo džinsų sagos. Dugas suprato turįs ją stabdyti. Kol dar nevėlu. Bet taip ją įskaudintų. Nors ir išdavė savo fantaziją, Džuljeta vis dar buvo pažeidžiama, ji nesupras, kodėl jis staiga atsitraukė. O ir jam pačiam būtų sunku suprasti – juk taip stipriai geidė Džuljetos.

Dugas negalėjo atpažinti pats savęs, taip besiaukojančio: juk nepaėmė to, ką jam siūlė, atsisakė progos pasinerti į geidžiamą kūną. Nedaug kuo gyvenime jis galėjo didžiuotis. Siekdavo bet kokia kaina išpešti ir paskelbti faktus, netgi apnuoginančius kitų žmonių nesėkmes. Vargu ar galėjo būti pavadintas šventuoju?

Vis dėlto jis neleido sau priimti to, ko troško užvis labiausiai, net labiau nei sužinoti tiesą, nes tai būtų įskaudinę Džuljetą. Ši ypatinga moteris suteikė jo gyvenimui šviesos. Ironiška, jis jautėsi jai skolingas už tai. O atsilyginti galėjo vieninteliu būdu – tik priėmęs jos siūlomas glamones.

Ji skubiai atsegė džinsų sagą ir kibo į užtrauktuką. Dugas įkvėpė nesumodamas, kaip ją sustabdyti.

– Atsimeni, sakiau, kad buvau susižadėjusi? – Jis nustebo išgirdęs jos balsą ir pasirinktą temą, tačiau tik linktelėjo galvą. – Bet neminėjau, kad tarp mūsų nebuvo jokios kibirkštėlės. – Ji atitraukė ranką nuo Dugo tarpkojo ir jo ausis pasiekė gergždžiantis garsas.

Jis sugniaužė į kumščius prie šonų laikomas rankas.

– Jokio jaudulio. – Džuljeta uždėjo rankas ant jo džinsų juosmens. – Jokios aistros.

Ji stabtelėjo – dėkui Dievui, nes Dugas norėjo girdėti viską: žodžius, balso intonaciją. Džuljetai nurenginėjant, nepavyktų nieko išgirsti. Be to, negalėtų sustabdyti, o ir neperprastų jos, jei pokalbis pasisuktų kita linkme.

Dugas troško suprasti ją, bet ne dėl profesinių tikslų. Nebuvo to įtraukęs į darbotvarkę. Troško išgirsti, ką ji sako, ir suprasti jos skausmo šaltinį. Kad galėtų panaikinti tą sopulį. Ne todėl, kad buvo pasiryžęs sau kai ką įrodyti, o kad buvo beįsimylįs šią moterį. Stipriai ir greitai. Anksčiau jam to neteko patirti ir jis nenumanė, kaip turėtų elgtis.

– Negaliu įsivaizduoti, kaip vyras galėtų tavęs negeisti, – žodžiai išplaukė iš širdies. Ir ši pradėjo smarkiau daužytis krūtinėje.

Džuljeta prikando lūpą.

– Tada neįsivaizduok, tiesiog patikėk manimi. Jis manęs nenorėjo. O aš maniau, kad tai mano kaltė, – tyliai tęsė ji. – Kai ką panašaus buvau patyrusi anksčiau, todėl tai tik sustiprino šį jausmą. Vyras manęs nenorėjo – tai ką galėjau jam duoti?

Atgiję žurnalistiniai Dugo instinktai pakuždėjo, kad jis jau arti tiesos. Ji galėjo atskleisti savo paslaptis, tačiau kūnu pulsuojantis adrenalinas neturėjo nieko bendra su jo galutiniu tikslu, užtat veide sustingo santūri užgauto žmogaus išraiška.

Dugas palietė jos skruostą.

– Aš tavęs noriu.

– Žinau. – Šypsena suvirpino jos lūpas ir akys nušvito. Nuoširdi, dėkinga, pasitikinti šypsena. – O dėl fantazijų turėtum žinoti, kad jau įgyvendinai maniškę. Ir tai nuostabi dovana.

– Kaip suprasti?

– Grąžinai tikėjimą savimi, – atsakė Džuljeta ir staiga vėl įsitvėrė jo džinsų juosmens, pratęsdama tai, ką pradėjo.

Jis teturėjo kelias sekundes apsispręsti. Dugas nebuvo iš neryžtingųjų. Visada siekė savo tikslų, nepaisydamas pasekmių. Po galais, straipsniai ir puiki karjera – svarus įrodymas. Tačiau su Džuljeta Stenton viskas kitaip: jo ketinimai ir pasiryžimas nueidavo šuniui ant uodegos, vos ši moteris prisiartindavo ištiestos rankos atstumu. Bet kokiu atstumu.

Jis suėmė ją už riešų, maldydamas ryžtingus judesius ir kartu duodamas darbo savo nerimastingomsrankoms –kuriosbūtųmielai glamonėjusios elastingus jos kauburėlius.

– Ar tai reiškia, kad tiki ir manimi?

– Žinoma.

„Taip paprasta", – pagalvojo jis. Ir taip sudėtinga.

– Ir tu tiki, kad noriu tavęs?

Ji linktelėjo. Iškalbingai pakreipus galvą jos skruostus nudažė šviesus raudonis.

– Svarūs įrodymai, kaip tu sakei.

Jų rankos susipynė, Dugas prisiartino, kad galėtų laikyti ją glėbyje ir tuo pat metu atsispirti gundymui.

– Tai ar gali patikėti, kad noriu tave pažinti labiau nei... – jis atsikrenkštė. – Noriu atsilyginti tau. Kaip tik dabar.

– Visiškai pasikliauju tavimi ir tikiu tavo žodžiais. – Džuljeta atrėmė galvą jam į krūtinę.

Net per primerktus vokus ji matė jo veidą. Anksčiau šį vakarą Džuljeta manė, kad jis gražus, dabar liesdama sušlapusius nuo lietaus jo plaukus pagalvojo, kad šis vyras tiesiog pribloškiantis, ir jos pulsas ėmė tankiai plakti.

– Turėtum patikėti. Juk aš nebijau audrų. Jeigu nenorėčiau būti čia, galėčiau išeiti pro duris.

Dugas sakė tiesą. Žinoma, jis galėjo pasišalinti. Priešingai nei kiti jos pažįstami vyrai, Dugas nežinojo, kas ji tokia, taigi negalėjo norėti nieko daugiau, išskyrus seksą ar draugiją. Taigi turėtų būti dėkinga, kad jis apsisprendė pirmiausia ją geriau pažinti. Džuljeta atsirėmė į Dugą, vis labiau juo pasitikėdama.

Juk pagaliau joks vyras niekada ir nesidomėjo ja. Tik Dugas. O ji pati rodė jam dėmesį ne vien iš noro atsilyginti tuo pačiu. Dugas nepaprastas. Bet jis varžė save, ir Džuljeta neabejojo – šis vyras elgiasi taip neatsitiktinai. Jis norėjo įrodyti, kad moters poreikiai jam gali būti svarbesni nei jo paties. Deja, tai prieštaravo jos geismui.

Vienas ypatingas vyras ja jau rūpinosi ir beprotiškai mylėjo. Su Dugu ji pasijuto geidžiama. Lyg būtų jo pasaulio centras. Kartais ji netgi pamiršdavo sužadėtuvių sukeltą skausmą. Dabar, kai Dugas išpildė jos didžiausią svajonę – apie kurią ji nė nenutuokė, kol atvyko į salą – Džuljeta troško daugiau. Bet pirmiausia turėjo įrodyti Dugui, kad juos gali sieti ne vien intymumas ir juodu gali mylėtis, pamiršę savanaudiškus tikslus.

Dugas tvirtino norįs geriau ją pažinti. Nuo to galima ir pradėti, jai tai nesudarys keblumų.

– Tai ką nori sužinoti apie mane?

– Gal iš pradžių papasakok apie audrų baimę?

Ji susirietė laukiančiame glėbyje. Jo karštos rankos saugiai apglėbė, bet tai nenuslopino joje kunkuliuojančio geismo.

– Kai mums buvo aštuoneri, tėtis pastatė namelį medyje. Tai buvo taip šaunu, ir mudvi su Džilijana leisdavome ten marias laiko. Tėvai net apribojo valandas. Bet juk mes buvo vaikai. Mums tiesiog patiko žaisti tame namelyje.

– O aš maniau, kad buvai paklusnus vaikas.

Ji papurtė galvą.

– Šalia padūkusios Džilijanos aš atrodžiau tobula dukra. Bet jau vėliau, kai paaugau. Būdama aštuonerių tiesiog norėjau pasismaginti.

– Linksmintis nėra blogai. – Jis atrėmė smakrą jai į galvą. Džuljeta atsiduso.

Dugas ne tik suprato ją, bet ir domėjosi. Jam buvo svarbu.

– Man patiko linksmybės. Mes žaidėme Stiuarto namuose...

– Stiuarto? – sukluso jis.

– Mano kaimyno. Sužadėtinio, – patikslino Džuljeta. Šis vardas neturėjo įsibrauti į intymią jųdviejų su Dugu erdvę, bet ji nenorėjo nieko nutylėti. Dugas kimiai suurzgė, tačiau, jam dar nespėjus pažerti klausimų apie Stiuartą, ji jau tęsė vaikystės istoriją.