Carly Phillips - Slaptos fantazijos

7

Ką jau ką, o Džuljetą Dugas mažiausiai norėjo dabar matyti. Jis apsisuko ir vėl ėmė skrosti vandenį, pasiryžęs plaukioti tol, kol jo kūno nebeveiks gaivus jos grožis ir nuoširdžios akys. Kol jis nuils ir nebereaguos į jos kūną, o protas susitelks pažerti klausimų. Turėjo dar pabandyti.

Iki šiol, lupdamas po sluoksnį nuo Džuljetos Stenton ir kasdamasis vis giliau prie jos minčių, jausmų ir praeities, Dugas leido jai diktuoti tempą. Nespaudė. Neragino labiau atsiverti, net kai ji leptelėjo buvusio sužadėtinio vardą. Tikras „žurnaliūga", pasibjaurėjęs pagalvojo jis ir pasuko link baseino krašto, pradėdamas naują ratą.

Jis užsigalvojo prisiminęs, kaip ryte paskambinęs į ligoninę išgirdo silpną mamos balsą. Atlikus paskutinį tyrimą paaiškėjo, kad tėčiui užsikimšusios arterijos ir jas skubiai reikia šuntuoti, kitaip jį gali ištikti dar vienas širdies smūgis. Praėjusį vakarą jam buvo atlikta skubi operacija. Motina nesusisiekė su juo, nes jo nebuvo kambaryje. Dugas įtarė, kad ji per daug ir nesistengė, nenorėjo trukdyti jo vadinamosios užduoties. Ji viena ištvėrė ilgas tėvo operacijos valandas ir begalinį laukimą rezultatų. Jis privalėjo būti ten.

Gal ir būtų buvęs, jei būtų dirbęs savo žurnalistinį darbą, o ne vis labiau klimpęs į Džuljetos Stenton apžavus – jei būtų pavykę išpešti informacijos iš šios moters, jo užduotis būtų įvykdyta ir jis būtų galėjęs vykti namo.

Dugas išniro iš vandens įkvėpti oro ir pamatė Džuljetą klūpančią ant baseino krašto.

– Plaukiojimas neduos naudos, jei apalpsi.

Jis nusibraukė nuo veido šlapius plaukus.

– Reikėjo sudeginti energiją.

– O man atrodė, kad kankini save. Kas yra? – Ji klestelėjo ant betoninio krašto, nepabijojusi sušlapti suknelės. Suėmė rankomis jo smakrą laukdama atsakymo.

– Prastos naujienos namie.

– Tėvai?

Jis sunkiai atsiduso. Kodėl turėtų meluoti?

– Tėvas. Neseniai patyrė širdies smūgį, o praėjusį vakarą jį teko operuoti.

– Oi, Dugai. Man labai gaila. – Džuljeta uždėjo šiltą sausą delną ant jo plaštakos. – Gal galiu kuo padėti?

Malonu, kad ji užjautė, bet jam reikėjo daugiau. Dugas papurtė galvą.

– Ačiū, kad paklausei.

– Ar turėsi išvykti? – Dugas pajuto jos balse rūpestį, sumišusį su nusivylimu. Staiga pyktis ir neviltis, visą rytą nedavę ramybės galvojant apie Džuljetą, išgaravo.

– Ne dabar. – Operacija praėjo sklandžiai, tėvas ilsisi. Operacija gali pridėti jam metelių. – Iš tiesų reikalai gerėja.

– Džiaugiuosi. Matau, kaip smarkiai juos myli. – Jos veide šmėkštelėjo palengvėjimas. – Žinoma, pasiilgčiau tavęs, jei turėtum išvykti.

Išgirdus nuoširdų prisipažinimą, jo širdį spaudę gniaužtai atsileido. Jis negalėjo kaltinti Džuljetos už savo keblią padėtį. Jam tik reikėjo nedelsiant išlieti neviltį ir palengvinti kaltės jausmą. Plaukiojimas padėjo. Buvimas šalia jos – dar labiau.

– O kodėl tu tokia ankstyva?

Ji truktelėjo pečiais.

– Nesimiegojo. – Jų žvilgsniai susitiko, žaliose jos akyse tvykstelėjo karštis.

Puikiai jį atpažino, nes ir pats visą naktį degė pragaro ugnyje. Nuo tos akimirkos, kai paliko ją vieną lovoje. Išeiti, kai ji taip noriai atsidavė jam, buvo be galo sunku. Bet dienos šviesoje atrodė kitaip: gerai, kad taip pasielgė, dabar galėjo gerbti pats save. Prisimenant neseną praeitį, tai jau daug, ir jis turėjo už tai dėkoti Džuljetai.

– Ir aš neramiai miegojau, – prisipažino Dugas.

Ji be žodžių linktelėjo. Nieko ir nereikėjo pridurti, jie skaitė vienas kito mintis. Jis papurtė galvą, neįstengdamas suvokti tokio stipraus ryšio.

Dugas visada žavėjosi tėvų santykiais, kurių vedybų įžadai su metais vis tvirtėjo. Jo paties keli ilgiau trukę romanai pasižymėjo geru seksu, bet vos tik moterys užsigeisdavo rimtai pasikalbėti, jis pasijusdavo dūstąs ir norėdavo kuo greičiau išsilaisvinti.

Tai, ką jis patyrė su Džuljeta, buvo ypatinga. Jie dalijosi guodžiančia tyla, kai jam nesinorėjo atsiverti. Ji suprato be žodžių, be jokių įpareigojimų, be lūkesčių. Ir vis dėlto jis norėjo, kad ji ko nors reikalautų. O labiausiai stebėtina, jis ne tik neužmezgė su ja intymių santykių, bet atsisakė, kai Džuljeta norėjo atsiduoti. Šios moters jausmai ir būsena jam rūpėjo labiau nei jo paties.

– Nerimavai dėl tėčio? – rimtu balsu paklausė Džuljeta, tarsi nenumanytų, kaip sunku jam buvo palikti ją vieną.

Dugas papurtė galvą.

– Sužinojau tik šįryt. – Jis blaškėsi ir anksti pakirdo galvodamas apie ją.

– O dabar? Esi susirūpinęs ir užsigalvojęs.

– Taip, susirūpinęs. Užsigalvojęs? Ne taip smarkiai, gali ir prablaškyti mane. Šiąnakt man tavęs trūko.

Sutviskusi džiaugsminga Džuljetos šypsena beveik kompensavo neramią jo naktį.

– Na, kaip ten sakoma: išsiskyrimas tik sustiprina jausmus, – paerzino ji.

Dugas sudejavo.

– Tu mane kankini.

– Visai nenoriu kankinti. Yra begalė dalykų, kuriuos pirmiau norėčiau daryti su tavimi.

Dugui nereikėjo klausti, kas tai galėtų būti. Buvo pasižadėjęs laikytis atokiau nuo Džuljetos, o jos atsakymas tik būtų pakurstęs aistrą. Vis dėlto jis paklausė nuo geismo prikimusiu balsu:

– Kokių gi? – Dugas ištiesė ranką norėdamas ją paliesti, nors ir buvo prisiekęs to nedaryti.

– Na, pirmiausia norėčiau daugiau tų kerinčių bučinių. – Jos blakstienos suvirpėjo. Žavus kuklumas.

Neatsispyręs jis sugriebė ją per liemenį ir įsivertė į baseiną. Aiktelėjusi iš nuostabos Džuljeta įkrito į laukiančias rankas.

– Taip negalima! – nepiktai šūktelėjo ji springdama. Džuljeta šypsojosi. Ir juokėsi. Dugas nepaleido Džuljetos iš glėbio, net kai jos kojos atsirėmė į baseino dugną. Ji truktelėjo žemyn suknelę, kuri plūduriavo išsiskleidusi aplink ją.

Jis sukikeno.

– Gal ir ne, bet galiausiai turiu tave glėbyje. Esi mano rankose ir aš atvėsinau tave. Kas tau nepatinka?

Ji prisėmė rieškučias vandens ir tėškė į jį.

– Man tai patinka. Tik tavo metodai šiek tiek neįprasti.

Jis išskėtė rankas tarsi norėdamas ją paleisti ir nusišiepė:

– Pati sakei norinti patirti viską. Aš tau padedu. Be to... – Jo balsas nutrūko stiprėjant aistrai. – Noriu būti su tavimi, dabar kaip tik esame čia vieni.

Jiapsivijorankomis jokakląirgundomaiatsirėmė į jį. Jo kūnas, akimirksniu reaguojantis į jos artumą, nuo geismo įsitempė. Pats sugundė Džuljetą, panardindamas ją į vandenį, dabar lieka susitaikyti su padariniais.

– Kaip gali mergina prieštarauti vyrui, kuris griebiasi tokių kraštutinių veiksmų, kad tik apkabintų ją? – pajuokavo Džuljeta.

– Ne, ji negali prieštarauti. – Dugas atlaisvino glėbį, kad ji ištiestų nugarą ir jis galėtų išvysti ją visą. Jos žalsva medvilninė suknelė buvo prilipusi prie kūno, per šlapią medžiagą išryškėjo sustangrėję speneliai. Staiga jos išsvajotieji bučiniai tapo be galo patrauklūs.

– Ar tai turėjai galvoje? – Jis suėmė rankomis jai veidą ir švelniai pabučiavo į lūpas.

Ji tik sumurkė atsakydama. Tada išrietė nugarą, kol šlaunimis pajuto jo kietą vyriškumą, Dugas įsisiurbė lūpomis, bet neleido jai prisiartinti. Džuljeta suprato turinti apsiriboti palaimingais jo bučiniais.

– Ne, arčiau, – sumurmėjo ji. Ir sugėrė į save jo juoką, išsiveržusi giliai iš krūtinės.

– O kaip šitas?

Jo liežuvis tingiai lyžčiojo jos lūpas. Džuljeta pajuto saldų kutenimą paširdžiuose ir užplūstant galingą geismo bangą, nuo kurios pradėjo linkti keliai. Kai jo pirštai suėmė plaukus ir truktelėjo galvą, ją užliejo begalė emocijų, paskui jos nuslūgo. Panašiai kaip vanduo aplinkui, kūniški impulsai viliojo grimzti gilyn, ir vis tiek ji nieko negalėjo kontroliuoti. Įžanga į malonumus, kuriais galėtų dalytis, jei tik jis nekankintų lėtais ir protą temdančiais judesiais.