Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Nuo susitikimo su Dugu Džuljetos geismas ir ilgesys augo katastrofiškai greitai. Ji troško atsiduoti beatodairiškai aistrai, geidė ją patirti su Dugu – vyru, kuris privertė vėl patikėti savimi ir tarpusavio santykiais.

Ji galėjo net nusižeminti, kad tik priverstų jį nusileisti. Kita vertus, jie abu laimėtų.

– Gerai? – Jo lūpos virpino jos lūpas.

Joks vyras neatsispirtų vilionėms, ypač jei tai taptų iššūkiu jo seksualinei galiai.

– Gali ir geriau, – paerzino Džuljeta ir pajuto, kaip jos veidą nutvieskė šypsena.

– Nė neįsivaizduoji. – Jis apkabino ją per liemenį ir prisitraukė artyn.

Dugas laikė tvirtai suėmęs jos galvą. Liežuvis slystelėjo jai į burną ir, kai Dugas pamalonino ją tobulu gundančiu bučiniu, jos kūne pažiro kibirkštys. Tokio bučinio ji ir geidė. Po šio bučinio neliko abejonių – buvo aišku, kad juodu trokšta to paties.

Jis panardino rankas į vandenį ir timptelėjo Džuljetos šlapią suknelę viršun, kad galėtų apkabinti jos liemenį ir nuslysti delnais iki krūtų.

Džuljetą nutvilkė geismas, ramus pulsavimas tarp kojų virto drėgnu karščiu, nors aplinkui teliūškavo vanduo.

– Oi!

Jis atsakydamas suaimanavo.

–Ar tu jau patenkinta? – klustelėjo Dugas, palikęs drėgną bučinį. Nubučiavęs lūpas jis ėmė slysti skruostu žemyn, kol pasiekė kaklą ir įsisiurbė.

Ji pasisotins, tik kai pajus jį giliai viduje.

– Pasitenkinai bučiniu? – pasmalsavo Džuljeta.

– O taip. Ar pasitenkinau? Jokiu būdu. – Tarp bučinių jis įtraukė oro.

– O?

– Pasitenkini, kai jau gana, o man tavęs niekada nebus gana, – kimiu balsu ištarti žodžiai atkartojo Džuljetos mintis ir suvirpino jos sielos gelmes.

Atsakydama į tai ji pirštais įsitvėrė jo kelnių juosmens ir įsigavusi vidun slydo žemyn, kol pasiekė šiurkščius plaukelius ir glotnų drėgną varpos galiuką.

– Oi, Džuljeta.

Joks vyras netarė jos vardo taip aistringai ir pagarbiai. Ir ji niekada negeidė jokio vyro taip beprotiškai. Jai reikėjo jo giliai viduje, kad užpildytų tuštumą ir numalšintų skausmą. Ji spustelėjo delną dar smarkiau, tada suėmė jo sukietėjusią strėlę rankoje, jausdama kietumą, ilgį ir aksominį švelnumą.

Už savęs Džuljeta aiškiai išgirdo šnaresį krūmuose. Garsas privertė ją išnirti iš aistrų miglos. Viskas aplinkui vėl įgavo aiškų pavidalą, nuo tuščio baseino iki šnarančių lapų. Kažką panašaus jau buvo girdėjusi anksčiau. Ji išlaisvino ranką ir greitai žingtelėjo atgal.

Dugas paniro po vandeniu. Turbūt atsivėsinti ar pasislėpti. Palei baseiną žingsniavo porelė. Ėjo tvirtai susikibusi už rankų ir nė nežvilgtelėjo į juos.

Dugui išnirus Džuljeta uždėjo rankas jam ant pečių.

– Jau buvome arti, – sušnibždėjo ji.

– Mes buvome visai čia pat.

Ji palenkė galvą.

– Tai tau kelia nerimą?

Jis nerimastingai perbraukė ranka drėgnus plaukus, bet nieko neatsakė.

– Mudviejų intymumas ir tavo fantazija... Ar jie nedera? – Ji norėjo išgirsti atsakymą.

Dugas pažvelgė Džuljetai į akis. Įdėmus žydrų akių žvilgsnis.

– Nesu tikras.

– O aš esu. Sakei norįs įrodyti, kad gali iškelti moters poreikius pirma savo. Taip ir padarei. Fiziškai atsitraukei nuo manęs, kai tavo kūnas šaukte šaukė likti. Emociškai taip pat. Klauseisi mano istorijos ir neišsamaus pasakojimo apie buvusį sužadėtinį ir šeimą, bet neraginai tęsti.

Dugas šiurkščiai nusikvatojo.

– Aš taip pat neapsinuoginau per daug.

Džuljeta nusišypsojo ir palietė jam skruostą.

– Papasakojau tau apie tėčio suręstą namelį medyje ir kodėl bijau audrų. Tu prisipažinai, kad buvai įvaikintas ir kad teko kęsti badą gatvėje, – kalbėjo ji žemu, švelniu balsu. – Vargu ar tai galima lyginti.

– Gal ir ne. Bet tu supratingai išklausei mano pasakojimą ir nepuolei smerkti. – Jo lūpų kampučiuose žaidė nedrąsi, bet žavi šypsenėlė.

– Nebuvo sunku. Tu mane domini. – Džuljeta nužingsniavo prie baseino krašto. Apsunkusi suknelė varžė judesius.

– Kur eini?

Prieš traukdama toliau ji išsigręžė šlapią medvilninį apdarą. Oras, toks karštas ir drėgnas anksčiau, dabar vertė šiurpti. Ypač kai kūnas buvo vis dar įkaitęs.

– Atgal į savo kambarį atsigaivinti po karštu dušu.

– Puiki mintis. – Dugas išplėtė akis ir Džuljeta suprato, kad jis taip pat trokšta mėgautis erotišku dušu.

Ir ji norėjo, kad taip nutiktų. Pašėlusiai. Bet suprato: reikia išlaukti tinkamos akimirkos. Dugas aiškiai jos geidė, bet jo fantazija atskyrė juos. Ji apsidairė ieškodama basučių, o pastebėjusi jas plūduriuojančias baseine, abejingai gūžtelėjo pečiais – beviltiškas reikalas.

– Dabar tau reikia atsitolinti. Pagalvoti. Susirasiu tave vėliau, bet turi kai ką žinoti.

– Ką gi?

Ji įsistebeilijo į jį, vildamasi, kad jos jausmai ir geismas atsispindi žvilgsnyje.

– Mūsų fantazijos gali sutapti, ir aš žinau, kaip tave įtikinti. Pažadu, tau neliks jokių abejonių, – girdėdama savo tvirtą toną Džuljeta suvokė, kad jos drąsa ir įžūlumas dabar atrodo natūraliau. Bent išoriškai. – Ir dar, Dugai...

Jis gurktelėjo seiles ir vos išspaudė:

– Ką?

– Tu liksi patenkintas. – Nespėjusi parausti, suvirpėti ar dar kaip nors išsiduoti, kad nervinasi, Džuljeta apsisuko ir paliko jį vieną baseine.

Vieną, nepasitenkinusį ir geidžiantį jos. Bet jei ji pasistengs, jie daugiau nebus skyrium.

Dugas stebėjo įžūlų Džuljetos pasitraukimą. Ar ji suprato, kad jos demonstruojama drąsa jo neapmulkino. Ji mokėsi būti įžūli. Kuo juodu darėsi artimesni, tuo Džuljeta labiau pasitikėjo savimi. Jam buvo malonu žinoti, kad jis padeda jai keistis į gera.

Dugas sugriebė jo basutes viena ranka ir ištraukė iš vandens.Ausyse vis dar skambėjo giedras ir linksmas jos juokas, kai įsivertė ją į vandenį. Juodu gerai pasismagino. Iš pradžių jis juokėsi, o paskui buvo įsiaudrinęs.

Dugas išsiropštė iš baseino ir patraukė į savo kambarį. Džuljeta švystelėjo jo gyvenime tarsi kometa ir, net jei nebepamatys jos daugiau, niekas neišdildys iš atminties šios moters ir to, kokį poveikį ji padarė. Be abejonės, ji atleido jo nuodėmes, ir tik dabar Dugas suvokė, kaip jam šito reikėjo. Prieš sutikdamas ją Dugas buvo ribotas karjeros žmogus. Kone prarasta siela. Jei reikėdavo išgauti informacijos, jis nepaisydavo niekieno jausmų. Išskyrus savo tėvo, karčiai pagalvojo. Tedas Hjustonas turėjo tokią didelę širdį kaip nė vienas Dugo sutiktas žmogus. Paakintas Džuljetos, jis suprato labiau norįs būti panašus į tėvą nei tapti geru žurnalistu.

Džuljeta. Šalia jos Dugas bent trumpam užmiršdavo visas savo bėdas. Ji paskatino ne tik pajusti kaltę, skausmą ir rūpestį dėl tėvo sveikatos, bet ir susimąstyti apie savo gyvenimą. Juos siejo kur kas daugiau nei vien kūniška trauka, nors ir ji, atrodo, artimiausiu metu nesilpnės.

Džuljeta aiškiai siekė sugundyti jį. Manė, kad jei Dugas sutiktų mylėtis, darytų tai ne iš asmeninių paskatų, o trokšdamas suteikti jai malonumo.

Dugo širdis ėmė tankiau plakti. Ji tokia įtikinama ir graži. Baseine jis niekaip negalėjo atitraukti nuo jos rankų, nors ir prisiminė sau duotą pažadą. Pirmą kartą nuo tos dienos, kai pamatė Džuljetą, jam buvo nusispjaut. Kodėl? Jis trinktelėjo ranka į lovą savo kambaryje. Kodėl? Ar gali būti, kad jis įsimylėjo savo Pabėgusią nuotaką?

Dugas susvirduliavo, tarsi kas kūju būtų tvojęs per galvą, nors kūjis greičiausiai būtų per švelnu. Iki šiol jo santykiuose trūko meilės, tad manė tokio jausmo nė nepažinsiantis, jeigu kada patirtų. Bet štai dabar susimąstė apie tai. Nesitikėjo tokios painiavos.