Carly Phillips - Slaptos fantazijos

– Jau buvo vėlu. Kai pradėjo lynoti, jo tėvai išsiuntė mus namo.

Dugas sudejavo:

– Leisk spėti. Tu pasirinkai ilgesnį kelią namo.

– Teisingai. Dangus tiesiog pratrūko.

– Aha, – dusliai sududeno Dugas.

– Taigi. Mudvi su Džilijana pabijojome grįžti namo, nes jau buvo vėlu, o dar pliaupė lietus. Aštuonmetėms bausmė atrodė itin grėsminga. Kol mes ginčijomės, ką daryti, audra įsisiautėjo: ėmė žaibuoti, griausti, sustiprėjo vėjas. Buvome peršlapusios, išsigandusios ir norėjome atsidurti namie. – Prisiminusi ji papurtė galvą. – Tėtis pirmas mus rado.

– Kaip galėjo nerasti. Gudrutės, tūnojote akivaizdžiausioje vietoje.

Džuljeta nusijuokė.

– Kaip sakiau, buvome aštuonmetės.

Neminėjau sumanumo. Vis dėlto tėtis mus rado po to, kai žaibas nuskėlė kaimynų medžio šaką. Dar niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio išgąsčio. Laikiausi įsikibusi Džilijanos ir verkiau, o jai tai tebuvo nuotykis. – Džuljeta truktelėjo pečiais. – Štai kodėl baiminuosi audrų. Jau tada turėjau susiprasti, kad didelis jaudulys – ne man.

– Oi, manau, tu puikiai susidoroji su jauduliu.

„Vėl tas kimus dudenimas", – pagalvojo Džuljeta. Seksualus balsas virpino ją ir didino geismą.

– Nelygu, kas su manimi dalijasi jauduliu.

– Šią akimirką – aš.

Ji atrėmė galvą jam į petį.

– Sutinku. – Ji ištiesė kojas ant sofos, jis pasekė jos pavyzdžiu. Nors judesiai buvo suvaržyti, niekada anksčiau Džuljeta nesijautė tokia atsipalaidavusi.

Galbūt todėl, kad Dugas atitolino jų šuolį į kažką itin seksualaus, įtampa atlėgo. Dėl patirties su Stiuartu ji jautė poreikį sugundyti vyrą ir pajusti savo moterišką galią. Laimė, kad sutiko tokį vyrą kaip Dugas. O jis ką tik parodė, kad domėjimąsi moterimi galima išreikšti ir kitu, ne vien fiziniu būdu. Ji jautėsi jam dėkinga. Todėl atsipalaidavo jo glėbyje, nekreipdama dėmesio į siautėjančią audrą. Liūtis atrodė tokia tolima.

Ją kažkas pakėlė ir nunešė. Džuljeta nepajuto, kaip užsnūdo, o atsibudusi išvydo Dugą, laikantį ją ant rankų.

– Ką tu darai?

– Pasijudinu, kad nesusisukčiau kaip riestainiukas.

Ji nusijuokė.

– Galėjai tiesiog mane pažadinti.

– Ir paleisti tave iš glėbio? Jokiu būdu.

Jis nunešė ją į miegamąjį, paguldė į lovą, ištraukė apklotą ir apklojo. Tada pritūpė šalia. Nors elgėsi tėviškai, deginantis Dugo žvilgsnis sukėlė joje tikrą gaisrą. Pulsas tvinkčiojo pašėlusiu greičiu. Džuljeta virpėjo iš nekantrumo.

Suėmęs jos plaukų sruogą Dugas patrynė tarp pirštų. Atrodė išsiblaškęs, bet Džuljeta neabejojo, kad jis, kaip ir ji, mėgaujasi kiekvienu prisilietimu, kiekvienu pojūčiu, vos tik juodu atsiduria šalia. Ji atsirėmė į pūkines pagalves.

– Nustojo lyti, – sumurmėjo jis.

– Išeini? – Staiga Džuljetą nusmelkė nepaaiškinamas nusivylimas.

– Neturiu pasirinkimo. – Dugo žvilgsnis nuslydo nuo jos veido link palaidinės iškirptės. Pirštai sekė žvilgsnį. Slydo nuo raktikaulio žemyn, perbraukė krūtinę ir, padelsę gilioje V formos iškirptėje, apsistojo tarp krūtų.

Jo įdegusi oda atrodė tokia tamsi šalia blyškios moters odos ir net švelnus prisilietimas išdavė geismingus ketinimus. Džuljetą nutvilkė karščio banga. Akimirksniu sustangrėję speneliai šiurkščiai įsirėmė į šilkinę palaidinę, kuri dar prieš minutę atrodė tokia švelni. Džuljeta suprato: niekas nebenumalšins vidinės įtampos, tik jo glamonės. Bet ryžtingas Dugo žvilgsnis sakė, kad to teks palaukti. Ji turėtų išsilaisvinti. Būti savimi. Kaip kitaip įveiks jo užsispyrimą?

– Žinoma, turi pasirinkimą. Gali likti.

Jis sukando dantis.

– Dar ne.

Ji norėjo išklausti, kokį skausmą jis mano suteikęs kam praeityje ir kodėl yra pasiryžęs atgailauti.

– Kodėl...

Nespėjus jai užbaigti klausimo, jis palenkė galvą, kad galėtų prispausti lūpas kitam ilgam svaiginančiam bučiniui. Bučiniui, kuris išsunktų jos energiją ir priverstų pamesti galvą. Bučiniui, kuris ją įtikintų, kad atsisakymas likti nakčiai neturi nieko bendra su Dugo jausmais jai.

Kol Dugo lūpos išdarinėjo stebuklus, jo pirštai įsigavo į jos palaidinę. Neatsitraukė net susidūrę su kliūtimi – plonyte liemenėle. Dugas švelniai grybštelėjo tarp pirštų spenelį, suspaudė smarkiau ir vėl atleido numalšindamas skausmą.

Džuljeta iškėlė rankas trokšdama jį paliesti, bet jis sugriebė ir valdingai prispaudė jas prie čiužinio. Ir ji pakluso jam. Džuljeta atsidūsėjo, nes tik taip galėjo parodyti, kaip labai jai patinka glamonės ir kaip smarkiai trokšta daugiau.

– Nenoriu išeiti. – Dugas kakta atsirėmė į ją.

Prisipažinimas tarsi nagais įsikibo, sužadindamas viltį.

– Tai neik.

– Tu neseniai buvai įskaudinta.

Priminus skaudulius jos kūnas įsitempė.

– Niekada to nesakiau.

– Sužadėtinis tave įskaudino.

– Norėtum žinoti kaip? – ji tyčia dar labiau mygo Dugą.

– Panašiai.

Pasitenkinusi miglotu atsakymu Džuljeta atidėjo tolesnius klausimus kitam kartui.

Dugas kilstelėjo jos smakrą.

– Jei pasiliksiu, abu žinome, kuo baigsis.

Ji linktelėjo galvą, širdis buvo sklidina šilumos.

– Bet turi būti įsitikinusi.

– Žinau, ko nori mano kūnas.

Džuljeta troško jo prisilietimų. Dugas nusijuokė, nors balse nebuvo justi linksmumo.

– Aš noriu, kad ir protas pritartų. O tam reikia laiko.

Džuljeta turėjo pripažinti, jog jis teisus. Kad ir kaip sunku, privalėjo paisyti jo nusistatytų ribų. Tačiau nesiruošė išvykti iš salos nesulaužiusi jo užtvarų ir nepatyrusi visiško intymumo – kai jis paners giliai į ją. Džuljeta sudrebėjo nuo minties, kad mylisi su Dugu – suprato, jog tai patyrusi nebebus tokia pat kaip anksčiau.

Jis užklojo Džuljetą apklotu ir apkamšė, tada pasilenkęs staigiai pabučiavo.

– Labanakt.

Ji atsiduso. Nors suprato, kad taip bus geriausia, atsisveikinti nesinorėjo.

Suskambėjus telefonui Džuljeta tebepleveno sapnų pasaulyje. Buvo dviese su Dugu negyvenamoje saloje.Apsupti kaitrios saulės spindulių ir atogrąžų gėlių su švelniausiais vainiklapiais, kuriuos Dugas labai išradingai, intymiai panaudojo. Ji nenorėjo nuvaikyti sapno, bet telefonas nesiliovė skambėjęs.

Ištiesusi ranką ji pagriebė ragelį.

– Alio. – Norėjo, kad ją būtų pažadinęs Dugas.

– Išsiųsdama tave į šią salą nepagalvojau, kad man neskambinsi. Kaip laikaisi? – atsklido susirūpinęs Džilijanos balsas.

– Rojuje nėra telefonų, – sudejavo Džuljeta. Ji apsidžiaugė išgirdusi sesers balsą, nors tikėjosi išgirsti visai ką kitą.

Džuljeta vėl užsimerkė, bet sapnas išsisklaidė ir teko išnirti į realybę: kambarys pasirodė per daug atvėsintas oro kondicionieriaus, lova per šalta, nes šalia nebuvo Dugo, ir spengianti užsitęsusi tuštuma, nes sapnas nutrūko, taip ir nepasiekus malonumo viršūnės.

– Jei esi rojuje, kodėl toks nelaimingas balselis? – paklausė Džilijana.

– Nesu nelaiminga.

Tik vieniša, nes vyras pernelyg greitai išskubėjo praėjusį vakarą. Džuljeta atsisėdo lovoje, glostoma pro žaliuzes besiskverbiančių šiltų ryto saulės spindulių.

– Juk palikau tau žinutę atsakiklyje tą dieną, kai tik čia atsidanginau.

Džilijana atsikrenkštė.

– Taip, bet buvau išvykusi ir neatskambinau tau.

– Na, čia jau arčiau tiesos. Pažįstu tave, Džilijana Stenton. Bijojai išgirsti, ką manau apie paslapčiomis suplanuotas atostogas „Fantazijose" ir sukeistus mano drabužius. Nujautei, kad pasakysiu porą švelnių žodelių.