Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Džuljeta pritariamai sumurkė ir staiga, kai jis jau manė patenkinęs savo karščiausią norą, pakeitė pozą, praskėsdama kojas, kad jis galėtų geriau prieiti. Užuot suteikusi jam leidimą, ji tiesiog pasidavė. Besąlygiškai pasitikėjo juo. Dugo krūtinėje sukirbėjo svetimas jam jausmas, gerklėje įstrigęs šiltas gumulas ėmė gniaužti kvapą. Pojūčiai, kuriuos sužadino Džuljeta, turėjo suteikti Dugui sparnus, bet jis buvo pametęs galvą. Šią akimirką tematė priešais save stovinčią moterį.

Džuljeta atsiduso, kūnui dilgčiojant iš įtampos. Net ir per džinsus Dugo pirštai įsispraudė giliau ir ją užliejo dar nepatirtos emocijos. Džuljeta sudrebėjo ir įsitvėrė jo pečių baimindamasi nugriūti. Tai buvo tikra aistra. Ji svaigo nuo patiriamų pojūčių. Kvaito ir duso, o deginantis karštis tarp šlaunų vertė geisti daugiau.

Viena ranka jis atmetė šlapius jos plaukus nuo veido.

– Kur tu dabar esi?

Šilta šypsena nušvietė jos lūpas.

– Skęstu... aistroje. – Ji vos nepasakė jausmuose, bet staiga susigriebė. „Neskubėk", – įspėjo save, nors ir jautė, kad yra per giliai įklimpusi.

– Nebijai?

– O ko turėčiau bijoti? – staigiai paklausė ji ir iškart suvokė, kaip dviprasmiškai nuskambėjo klausimas.

Kaip tik tą akimirką audra panoro ją išbandyti. Nė nenušvitus dangui, virš galvos nudundėjo perkūnija. Džuljetos pirštai suspaudė Dugo pečius, nors ji žinojo esanti saugi.

Dugas suėmė jos smakrą ir atsuko į save.

– Tik ne su manimi. O ir manęs neturi bijoti.

Džuljeta, žvelgdama į gražias mėlynas akis, patikėjo. Bet kai Dugas ėmė glamonėti ją įgudusiais judesiais, jos žvilgsnis apsiblausė. Švelnumas, karštis ir stiprūs pojūčiai susiliejo ir suteikė jai nenusakomą malonumą greičiau, nei ji drįso tikėtis.

– Kur tu dabar? – vėl paklausė jis, sukdamas ratu delną aplink jos iškilumą, smigdamas gilyn pirštų galiukais, stipriai ir tobulai.

Ji nurijo atodūsį.

– Prašau, Dugai, – išsprūdo tylus maldavimas, jos šlaunys sutrūkčiojo.

– Tiesiog pasakyk, kur esi? – neatlyžo Dugas, jo balsas buvo prikimęs nuo geismo ir nevaldomų emocijų. – Atsimerk ir apsižvalgyk.

Ar ji buvo užsimerkusi? Džuljeta praplėšė vokus ir žvilgtelėjo per jo petį į tamsą.

– Aš lauke.

Jis pamalonino ją dar viena glamone. Įgudusiai glostė delnu, spaudė pirštais, kol ją vėl pasigavo palaimos banga, šįkart smarkesnė. Remdamasi į Dugą ji atlošė galvą ir stumtelėjo į priekį klubus, trokšdama pajusti stipresnį, gilesnį spaudimą.

– Ar lyja? – kamantinėjo jis.

Supratusi, jog turi atsakyti į klausimą, Džuljeta sumirksėjo ir vargais negalais sušvokštė:

– Taip.

Jis suko ranką taip, kad ji atrodė susijungusi su jos kūnu, traukė ją vis artyn ir artyn...

– Žaibuoja?

Ji buvo taip arti... Jos kūnas suvirpėjo, žiojėjanti tuštuma grūmėsi su staigiu pasitenkinimu, kuris rodės jau čia pat. Ji nenorėjo kalbėti, tik jausti.

– Ne, nežaibuoja. Nebe.

Jis greitai palenkė ją į duris ir pakeitė savo rankos padėtį. Durys buvo geresnė atrama jos nugarai, jis galėjo veržtis stipriai ir giliai, skraidindamas ją į beribio malonumo viršūnę.

– Griaudžia? – jo balsas skambėjo dusliai ir gosliai.

– Taip. – Ji ėmė siūbuoti klubais. – O, taip.

– Apie ką galvosi kitą kartą lietui lyjant? – sugergždė jis į ausį.

– Apie tave, – išspaudė Džuljeta, kūnui grasinantis sprogti.

Jis įsisiurbė jai į lūpas, sugaudamas paskutinį žodį burnoje, ir kai susiliejo su ja, viską užtvindė akinanti šviesos banga. Ji nebūtų kreipusi dėmesio, net jei tai būtų buvęs žaibas.

Pamažu nusilpusios bangos atslūgo ir Džuljeta grįžo į tikrovę. Jai dar nebuvo tekę suartėti su vyru tokiu būdu. Todėl kad ir kokį malonumą patyrė Dugo glėbyje, jautėsi sutrikusi, nežinojo, ar išdrįs pažvelgti jam į akis.

– Kava paruošta, – Džuljeta įžengė į namelio svetainę nešina dviem puodeliais.

Ji vilkėjo šilkinį dviejų dalių drabužį. Dugas būtų norėjęs, kad jos kūnas nebūtų tiek daug pridengtas, bet vis tiek jį gundė gili iškirptė ir vos matomi krūtų kontūrai. Ir vis dar norėjosi liesti jas, netrukdant drabužiams.

Dugas atsikrenkštė.

– Ačiū. Karšta kava – puikumėlis.

– Ar dar nesušilai? – Ji padėjo puodelius ant stalelio priešais sofą.

Džuljeta spėjo persirengti sausais drabužiais, o jam teko sėdėti su drėgnais džinsais. Kiaurai peršlapusius marškinius Dugas buvo priverstas nusivilkti, kad būtų jaukiau, ant pečių užsimetė tik rankšluostį.

Jis paėmė kavą. Karštis nuo puodelio smelkėsi į kūną.

– Man jau geriau. – Ir ne dėl kavos, o dėl to, kad mato Džuljetą.

Jos plaukai švelniomis sruogomis krito ant pečių. Net be makiažo ji traukė jį labiau nei kitos moterys, kurias išsipusčiusias vakarais sutikdavo mieste.

– Ši vieta mane stebina. Čia yra visi patogumai kaip namie ir vis dėlto dar niekada nesijaučiau taip nutolusi nuo įprasto gyvenimo. – Sukdama apie pirštą ilgą plaukų sruogą ji perkėlė kojas.

– Aš irgi jaučiuosi panašiai, – sumurmėjo jis. Nupurtė drebulys – dėl lietaus, o gal jį taip veikė Džuljeta. Jis nežinojo.

– Norėčiau rasti ką nors šiltesnio tau apsivilkti, bet aš vos galiu atpažinti drabužius savo lagamine ir, patikėk manimi, nėra jokio didesnio drabužio, kuris tau tiktų.

Ji nedrįso pažvelgti jam į akis ar kur kitur. Dugas pirmą kartą matė tokią išties kuklią moterį. Jis norėjo, kad Džuljeta nesijaustų taip nesmagiai dėl nuostabaus jųdviejų nuotykio. Ir dar – būtų buvę gerai užsivilkti sausus marškinius, kad ji nors kiek atsipalaiduotų. Antra vertus, Dugas troško, jog ji jaukiai jaustųsi su juo, nesvarbu, apsirengusiu ar ne. Ir būtų mielai pakartojęs jųdviejų nuotykį, tik šįkart jie gulėtų šiltoje lovoje, o jis būtų joje.

Jis pasitrynė akis nuvargusia ranka. Dabar tai neįmanoma. Ir taip pažengė neįsivaizduotinai toli, o nervingi Džuljetos judesiai išdavė, kaip nesmagiai ji jaučiasi. Vienintelis būdas išsiblaškyti – pradėti pokalbį.

– Ar šiai kelionei nusipirkai naujų drabužių? – paklausė Dugas, prisiminęs jos pastabą, kad negali atpažinti drabužių lagamine.

– Kurgi ne, – nusišaipė Džuljeta, o Dugas staiga pagalvojo, ar tik ji nevilki drabužiais, kurie buvo skirti jos medaus mėnesiui. Bet vargu ar tokiai kelionei būtų pirkusi aptemptą maudymosi kostiumėlį, seksualius laisvalaikio apdarus, kurie traukia juslingus vyrų žvilgsnius.

Skrandis susigniaužė vien nuo minties, kad į ją galėtų žiūrėti kiti vyrai. Dugas troško būti tas vienintelis, kuris matys Džuljetą Stenton visokią – vilkinčią seksualiu mėlynu dviejų dalių kostiumėliu, bėgančią susitaršiusią per lietų. Iš kur, po galais, tie savininkiški jausmai ir kaip jam jų atsikratyti?

Jis pažvelgė į Džuljetą kaip tik tą akimirką, kai ji liežuviu nusilaižė apatinę lūpą.

– Ši kelionė ir drabužiai – sesutės dovana, – prisipažino ji.

Jo gyslomis plūstelėjo saldus palengvėjimas. Taigi šie drabužiai, nors ir netiesiogiai, skirti jam vienam.

– Atrodo, tavo sesuo neįtikėtina.

Džuljeta linktelėjo.

– Ji ypatinga. Iš tiesų mes dvynės. O kaip tu? Turi brolių ar seserų?

Jis papurtė galvą.

– Mano įtėviai negalėjo turėti vaikų, todėl taip noriai mane priglaudė. – Jis bus per amžius jiems dėkingas, vis dėlto dažnai pagalvodavo, kaip būtų, jei turėtų brolį ar seserį. Ką nors, kas būtų panašaus amžiaus, į ką galėtų atsiremti sunkiomis gyvenimo akimirkomis ar pasidžiaugti, kai viskas klostosi sklandžiai.