Carly Phillips - Slaptos fantazijos

– Kai man nepaskambinai, ėmiau nerimauti.

Džuljetos nėmaž nenustebino, kad sesuo taip staigiai pakeitė plokštelę.

– Turėtum nerimauti, – sumurmėjo ji. – Taip tau ir reikia.

– Nejau taip blogai?

Pro Džuljetos ausis nepraslydo dvejonė Džilijanos balse, tad ji nusprendė nebekankinti daugiau sesers. Be to, jai reikėjo dvynės sesers, geriausios savo draugės, patarimo.

– Turbūt tai geriausia tau šovusi mintis, – pripažino Džuljeta.

– Oho! Puiku. Na, aš paskaičiau apie „Fantazijas" žurnale. Ar patikėtum, kad šios įmonės savininkės dėka kurorte suvestos porelės galiausiai susituokia?

Susituokia. Nespėjus Džuljetai sugromuliuoti šio žodžio ar atsakyti, Džilijana tęsė:

– O kalbant apie vedybas, ar tiksliau, nevedybas, turėtum žinoti, kad tau išnykus Stiuartas įtartinai aptilo.

Džuljeta įkvėpė.

– Kaip suprasti? Nesu bendravusi su juo nuo tada, kai susitarėme nekalbėti apie tai, kas nutiko.

– Jis paskambino tą dieną, kai išvykai.

– Paskambino man? – Džilijana liko Džuljetos namuose, kad sumėtytų pėdas ir išsisuktų nuo žurnalistų. – Kam Stiuartui manęs prireikė?

– Greičiausiai jis tikrino tave ir, dievaži, nepatikėjo „Čia Džuljeta" triuku.

Džuljeta neištvėrė ir nusikvatojo.

– Pernelyg seniai mus pažįsta.

– Na, nesijaudink. Aš nieko neišplepėjau. Jis keliskart pabandė iškvosti, o paskui liovėsi. Kaip tik tai man nepatinka, nepasitikiu juo.

Džuljetos pirštai žaidė su apklotu. Ji tai sustumdavo šiltą antklodę į kauburį, tai vėl ištiesindavo. Karčiai pagalvojo statanti kalnus iš kurmiarausių.

– O kaip tėtis? Kaip sekasi jam ir mamai?

– Gerai. Dėl jų taip pat nėra ko jaudintis. Tėtis neišduos, kur esi. Kad ir kaip gerbia Stiuartą, tave, bent kol kas, jis myli labiau.

Džuljeta nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.

– Jis taip nusivils, kai sužinos tiesą.

– Geriau tegul nusivilia gyvate nei būna suglumęs ir susirūpinęs dėl tavęs.

Džuljeta suaimanavo. Tėvai susikrimto, kai ji staiga atšaukė vestuves. Anksčiau jos elgesys nekėlė įtarimų. Ir ji niekam nedavė dingsties atskleisti Stiuarto reikalus. Netikėtai išvykti atostogauti jai taip pat nebuvo būdinga. Įdomu, ką pagalvotų šeima, jei sužinotų, kad ji susidėjo su prašalaičiu? Ir trokšta su juo suartėti?

– Ar jau sugalvojai, kaip kuo neskausmingiau išnarplioti visą šią makalynę, ar esi pernelyg užsiėmusi savo fantazijų vyru? Spėju ir viliuosi, kad būtent pastarasis dalykas dabar tave jaudina užvis labiausiai – štai kodėl pasiunčiau tave čia.

Kad ir kaip Dugas buvo užvaldęs jos mintis, Džuljeta nepajėgė pamiršti namie likusių rūpesčių. Tik dar nerado jokio sprendimo.

– Iš tiesų tai susitikau žmogų, kuris galėtų man patarti. Nešališka trečioji šalis.

Džilijana pratrūko juoktis.

– Nešališkas ar nešališka?

– Lyg nežinotum. Juk pati sukūrei man tą fantaziją.

– Fantaziją, bet ne vyrą, – pataisė Džilijana. – Na, ir koks jis?

– Ypatingas. – Džuljeta turėjo už tai dėkoti seseriai. – Kaip tu ten rašei? – Ji metėsi link stalelio prie lovos ir iš stalčiaus ištraukė Merilės dokumentą, kurį jos pageidavimu buvo pristatę į namelį. Džuljeta nekantravo sužinoti, apie ką, sesers nuomone, ji svajojanti. – A, štai. – Ji pradėjo garsiai skaityti: – Būti apgaubtai ypatingo vyro rūpesčiu ir dėmesiu. Jaustis geidžiamai, būti jo pasaulio centru ir užmiršti širdgėlą dėl nutrauktų sužadėtuvių. – Ji nutilo. – Iš kur sužinojai?

– Juk tu dalis manęs. Kai tau skauda, skauda ir man. Jeigu man tektų išgyventi tą patį, maniškė fantazija būtų būtent tokia.

Vis dėlto dvynės nebuvo tokios skirtingos, kaip manė Dugas. Džuljetai į galvą šovė viena mintis:

– Kodėl pasiuntei mane į šią kelionę? Jautiesi prasikaltusi? Kad aš susidėjau su Stiuartu, o ne tu?

Ji išgirdo, kaip sesuo giliai atsiduso.

– Jeigu nebūčiau buvusi smarki paauglė, kuri nuolat į ką nors įsivelia ir gauna barti, tu nebūtum stengusis kompensuoti tai savo geru elgesiu. Siekei atitraukti žurnalistų dėmesį. Kai Stiuartas ėmė domėtis tavimi, tau užteko žvilgtelėti į tėčio veidą ir iškart supratai, kaip jį pamaloninti. Net neįsiklausei į savo širdies balsą. Jaučiuosi už tai atsakinga.

– Pati priimu sprendimus, net jei kartais ir klystu. Neturi jaustis kalta. – Nereikėjo daugiau atsverti ir sesers charakterio. – Oi, kaip susiraizgė mūsų gyvenimai, – pralinksmėjusi prunkštelėjo Džuljeta. – Bet viskas pakrypo į gera. Susitikau Dugą.

– Nepažįstu jo, bet atrodo, kad tu laiminga. To aš ir norėjau.

Džuljeta įrėmė smakrą į kelius ir apsikabino juos rankomis.

– Tai tik atostogos, – prisipažino ji seseriai, – viskas laikina. – Džuljeta vylėsi, kad jei ištars tai balsu, apsisaugos nuo ją persekiojančių paikų minčių pratęsti pažintį su Dugu ir pasibaigus savaitei. – Jis iš Mičigano.

– Pasirūpinsi logistika vėliau, o dabar tiesiog mėgaukis.

– Vaje, ir ketinu mėgautis.

– Įtariu, Dugas ir yra ta trečioji nešališka šalis, kuri, tavo manymu, gali padėti suregzti planą dėl tėčio problemų. Ar pasitiki juo?

Džuljeta nė nesuabejojo:

– Taip. Žinau, turėčiau būti atsargesnė, bet jis visai kitoks vyras. Be to, Dugas nepažįsta manęs ir nenumano apie mano praeitį. Jis negali norėti nieko kito, išskyrus... na, manęs. – Ji nusikvatojo.

– Nebūtina įtikinėti. Tavo džiugus balsas viską pasako. Linksmai leisk laiką, tik nedaryk nieko tokio, ko aš nedaryčiau.

Džuljeta pavartė akis.

– Tai suteikia veikimo laisvę.

– Būtent, – Džilijanos balse buvo justi pasitenkinimo savimi gaidelė.

Padėjusi telefono ragelį Džuljeta pasijuto labai energinga, tiesiog nenustygo vietoje. Ji nusiprausė, susirišo plaukus į uodegėlę, apsirengė šviesiai žalios spalvos laisvo kirpimo suknele, apsiavė basutes ir pasuko pro duris. Gal pasivaikščiojimas po salą ir grožėjimasis gamta pakels nuotaiką. Be to, reikėjo pratempti valandžiukę, kol atidarys kokį kurorto restoraną ir ji galės papusryčiauti.

Lauke buvo karšta ir drėgna. Tylą trikdė tik gamtos garsai: čirškė paukšteliai, lengvai šnarėjo medžiai. Rodės, visa sala priklauso jai vienai. Po pusantros valandos mintys nuskaidrėjo, o kūnas atsipalaidavo. Staiga už jos sušnarėjo krūmai. Tai negalėjo būti driežas ar koks smulkus gyvūnėlis. Išgąsdinta Džuljeta staigiai atsisuko, bet nieko neišvydo.

– Keista, – ji patraukė pečiais, bandydama numalšinti kylančią įtampą. Nors ir žinojo, kad sala privati ir saugi, staiga nebenorėjo likti viena ir skubiai nužingsniavo link pagrindinio pastato. Visą kelią jos neapleido nemalonus jausmas, kad yra ne viena.

Tačiau, priėjus prie baseino, būgštavimai išsisklaidė. Ten vienut vienutėlis ratus suko Dugas. Užliejęs malonus jausmas išstūmė visas kitas emocijas. Džuljeta pasirinko kėdę tolimiausiame krašte, iš kur galėtų jį stebėti.

Dugas plaukė grakščiai ir lengvai, bet ne tingiai. Jis skrodė vandenį tvirtais, ryžtingais mostais. Pasiekęs baseino galą iškildavo įkvėpti oro ir vėl plaukdavo atgal. Tai nepriminė malonaus pasiplaukiojimo, atrodė, kad taip jis stengiasi išsivaduoti iš nevilties.

Džuljeta parietė po savimi kojas ir prisimerkė stebėdamasi, ar tik neįsivaizduoja visko. Bet kai Dugas kilstelėjęs galvą pamatė ją, nesiteikė nei pamoti, nei linktelėti ar kaip kitaip pasisveikinti. Tik loštelėjo galvą ir vėl suskato kapoti vandenį šiurkščiais monotoniškais judesiais.