Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Džuljeta išsprogino akis.

– Juk jau kalbėjomės apie tai. Aš pabandžiau ir galiausiai vėl buvau įskaudinta. – Džuljeta tiesiai iš oro uosto nuvažiavo į tėvų namus. Ryte tėvas turėjo išvykti į Vašingtoną, o ji privalėjo nedelsdama viską papasakoti.

Jie kalbėjosi kelias valandas. Ji, motina ir tėvas. Džuljeta pakaitomis čia verkė, čia liejo širdį, visai kaip vaikystėje. Tėvas nusivylė Stiuartu, bet dabar suprato, kodėl buvo atšauktos vestuvės. Jis apgailestavo, kad Džuljeta nepapasakojo anksčiau ir taip ilgai kentėjo. Tėvas pažadėjo nieko nesiimti, kol nuodugniai apsvarstys padėtį ir sugalvos, kaip apsaugoti visus, kuriems ši istorija galėtų pakenkti. Kartu jis suvokė negalėsiantis ilgai delsti, nes šią informaciją žino ir Dugas.

Džuljeta nekantravo sužinoti, kaip reikalai klostėsi savaitgalį, bet dar labiau troško ramiai papusryčiauti su šeima, tad nutarė nekamantinėti. Realybė netruktų įsiveržti. Ji žvelgė į savo artimuosius ir suvokė, kaip jai pasisekė, kokia vis dėlto yra laiminga, nors ir įskaudinta. „Priešingai nei Dugas", – staiga dingtelėjo.

– Džuljeta.

Tik po kelių akimirkų supratusi, kad tėvas šaukia ją vardu, Džuljeta papurtė galvą.

– Atleisk, užsigalvojau.

– Apie tą vyrą.

– Tas vyras turi vardą. – Džuljeta pastebėjo, kad tėtis šypsosi. – Kas čia taip juokinga? – sumurmėjo ji.

– Jis jaudina tave, brangute. Tai ne juokinga, o rimta.

– Na, tau geriau žinoti.

Ją jaudino viskas, kas buvo susiję su Dugu – jo prisilietimai, šiltas kvėpavimas į ausį. Prisiminė, kaip juodu gulėjo susiglaudę, kaip jo širdis daužėsi šalia jos, tarsi juodu būtų vienas žmogus. Ir kai jo kūnas susijungė su jos, juodu iš tikrųjų susiliejo į vieną. Džuljeta sudrebėjo. Geri prisiminimai jaudino ją labiausiai. Sunku patikėti, kad tai tebuvo melas, dalis plano, kaip išvilkti į dienos šviesą faktus.

– Atrodo, judu abu turite neužbaigtų reikalų, – nutraukė mintis tėvas.

Džuljeta sugniaužė kumščius.

– Kas nebaigta? Apsimetinėjimas, kuriuo prisidengęs jis atsidangino į salą ir siekė išgauti informacijos?

Tačiau sėdėdama su žmonėmis, kurie jai buvo artimiausi nuo gimimo, ji susimąstė: kokių dar baisybių, be alkio, patyrė gatvėje Dugas? Kas dar turėjo įtakos formuojantis jo ryžtingam, veržliam charakteriui? Ir dar ji svarstė, ar ne iš meilės įtėviams, ypač sergančiam tėvui, Dugas žūtbūt siekė išgauti Džuljetos istoriją.

Jos tėvas truktelėjo pečiais.

– Tau geriau žinoti, kas nebaigta. O gal tai, kas buvo pasakyta, yra svarbiau už tai, kas liko nutylėta.

„Aš tave myliu", – prisipažino Dugas. Ji nieko neatsakė. „Mes dalijomės svarbiausiais dalykais: aš papasakojo apie savo vaikystę, tu – apie netolimą praeitį." O ji tik pasityčiojo iš jo prisipažinimo.

– Ko tu pasimokei iš mudviejų su mama santykių? – paklausė tėvas. – Ko svarbiausio mes jus mokėme, mergaitės?

Džuljeta pajuto, kaip mama ir sesuo sukluso, bet abi nepratarė nė žodžio. Džilijanai tai prilygo žygdarbiui. Matyt, ji suvokė pokalbio svarbą, todėl ir nesikišo.

– Jūs išmokėte klausytis širdies, – tyliai atsakė Džuljeta.

– O tu klauseisi? Kai draugavai su tuo vaikinu iš koledžo? Arba, dar svarbiau, su Stiuartu? Ar klausei širdies balso? Kaip manai, ko mudu su mama iš tavęs tikėjomės?

Jie abu žinojo atsakymą į šį retorinį klausimą. Ji draugavo su Stiuartu, nes buvo pareiginga duktė. Bet su Dugu... Džuljeta prisiminė Merilės žodžius, dėl ko ji apgailestaujanti. Kad neturėjo galimybės klausytis širdies.

Džuljeta ėmė virpėti iš vidaus, nepajėgdama ištarti nė žodžio. Ji klausėsi širdies ir tai nuvedė ją prie Dugo, su kuriuo galėjo užmiršti savo rūpesčius. Su tuo vyru ji išsilaisvino ir buvo savimi. „Tas vyras padėjo atsikratyti audrų baimės", – pagalvojo Džuljeta, stebėdama už lango pliaupiantį lietų ir prisimindama, kaip juodu abu įsielektrindavo. Tam vyrui ji atsidavė ne tik kūnu, bet ir širdimi.

Ir tam vyrui ji leido išeiti. Ar vėliau nesigailės kaip Merilė, kad nepaklausė savo širdies? Drebulys stiprėjo, dabar jau Džuljeta visa purtėsi nuo minties, ar dar ne per vėlu.

– Noriu peržiūrėti šios dienos laikraštį, – pertraukė jos mintis tėvas. Visą gyvenimą būdamas politiku jis žinojo, kaip ir kada geriausia atsitraukti. Jis ranka parodė į ant bufeto gulintį laikraštį, kurį kiek anksčiau pasiėmė prie vartų.

Džuljetai reikėjo nors minutėlę pailsėti nuo supratingų, bet smalsių šeimynykščių žvilgsnių. Ji nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.

– Sėdėk, tėti, aš atnešiu. – Džuljeta, mūvinti storomis kojinėmis, nučiuožė prie šūsnies laikraščių.

Vedamojo antraštė rėžte rėžė akį. Dugo pavardė buvo gerai matoma. Paneigto straipsnio patvirtinimas ir demaskavimas! Atskleisti nešvarūs kongreso nario darbeliai. Jai suspaudė širdį išvydus Dugo vardą ir nuotrauką. Straipsnyje buvo dar viena nuotrauka – Stiuarto ir kongreso nario Heivudo.

Džuljetos reakcija, pamačius mažą nespalvotą Dugo nuotrauką, kurioje jis atrodė kiek kitaip nei saloje – buvo švariai nusiskutęs ir konservatyviai apsirengęs, tik patvirtino, kaip giliai jam pavyko įsibrauti į jos širdį. Džuljetos oda užsiliepsnojo, ugnis persimetė į sielą.

Jau pirma ji ilgėjosi Dugo, o dabar širdis, rodės, plyš iš ilgesio. Tačiau laikraštyje buvo ne tik Dugo nuotrauka, bet ir jo straipsnis. Taigi jis pasinaudojo iš jos gauta informacija. Skrandis susispaudė iš nerimo ir nusivylimo, bet pulsas greitai išsilygino.

„Klausykis širdies", – kartodavo jai tėvai. O jos širdis atsisakė nusivilti Dugu, kad ir kokie akivaizdūs buvo įrodymai.

Džuljeta žvilgtelėjo per petį, tikėdamasi tėvo pritarimo, bet šis buvo įsitraukęs į pokalbį su kita dukterimi. Tačiau jai nebereikėjo patarimo. Jeigu ji myli Dugą, turi juo patikėti – jo paskutiniais saloje ištartais žodžiais ir tuo, ką išvydo jo veide tą paskutinę dieną.

Džuljeta sukaupė drąsą ir padavė laikraštį tėvui.

– Ar neskaitysi? – pasmalsavo jis.

Džuljeta papurtė galvą.

– Visus atsakymus, kurių man reikia, turiu čia, – ji švelniai patapšnojo sau per krūtinę.

Tėvas pakilo ir apkabino ją.

– Tu nusprendei širdimi. Dabar, kaip tavo tėvas, turiu pasakyti, kad tai teisingas sprendimas. Kai prisiruoši perskaityti straipsnį, neabejoju, vėl įsimylėsi Dugą. – Jo balsas skambėjo šiukščiai ir kartu tėviškai.

Džuljeta jį greitai apkabino, o tada nubėgo prie durų.

– Kur leki?! – sušuko pavymui Džilijana.

– Pabėgioti lietuje. – Ir įveikti savo baimes. O, kad Dugas galėtų vėl ją padrąsinti.

Tik įšokusi į automobilį ir įsukusi į kelią Džuljeta susivokė nežinanti, kur jis gyvena. Galėtų nuvažiuoti į „Tribune" redakciją, bet menkai tikėtina, kad tokiu metu sekmadienį jis būtų darbe. Be jokio tikslo ji nusigavo iki miesto centro ir pastatė automobilį aikštelėje, likus maždaug kvartalui iki „Tribune" pastato. Elgėsi impulsyviai, nesuplanuotai, absurdiškai.

Širdis šokčiojo krūtinėje. Ji pasiėmė mobilųjį telefoną ir surinko informacijos numerį. Žinoma, Dugo telefono numeris nebuvo įtrauktas. Taigi jai beliko vienintelis būdas – paskambinti Merilei, moteriai, kuri įgyvendino jos fantazijas.

Dugas susigrąžino gerą vardą, tėvas, atsigavęs ir puikiai nusiteikęs, parvažiavo iš ligoninės namo.

Tai kodėl jautėsi toks nusivylęs? Jis atsinešė iš namo prieangio laikraštį ir švystelėjo ant stalo virtuvėje. Pastarųjų kelių dienų įvykių kulminacija sutvisko jo straipsnyje, didžia dalimi už kurį turėjo būti dėkingas Džuljetos tėvui.