Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Džuljeta meldė, jog jis neįtartų, kad yra klaidinamas, nes ji jau atskleidė jo darbelius Dugui, o vos grįžusi namo papasakos tėvui. Senatorius perduos informaciją policijai arba spaudai. Bet kuriuo atveju Stiuartas nesulauks rinkimų, ką jau kalbėti apie senatoriaus postą.

Ji pažinojo Stiuartą daug metų, todėl turėjo paklausti:

– Kodėl, Stiuartai? Kodėl įsipainiojai į nešvarius darbelius ir pinigų plovimą?

Jis papurtė galvą.

– Tu tikrai nesupranti? Gal mes ir gyvenome šalia, bet tu augai nestokodama pinigų ir visuomenės dėmesio, o aš turėjau visa tai užsidirbti.

– Ir užsidirbai. Daug dirbai ir pasiekei. Tu beveik toks pat.

Stiuartas atsiduso.

– Užmezgęs ryšių su mafija tikėjausi gauti pinigų savo kandidatūrai paremti. Viskas, kas kalbama apie mafiją, – tiesa. Kai sužinai apie tai, jau būni per giliai įklimpęs.

– Tai ištrūk. Dar nevėlu.

– Nebent norėčiau viską prarasti. Neleisiu tam nutikti. Jei tu tylėsi, mano svajonė išsipildys. – Jis paėmė nuo stalo vešlią dedešvą, pasukiojo ore tyrinėdamas žiedlapius. – Tai kokia tavo fantazija? Ar ieškai to, ko aš negalėjau suteikti? Kas tai galėtų būti?

Džuljeta prisivertė nusijuokti. Graudu, bet jie taip menkai vienas kitą pažinojo. Per kelias dienas Dugas suprato ją geriau, nei Stiuartas per daugybę metų.

Ji truktelėjo pečiais.

– Džilijana nustebino mane šia kelione. Tai ji sukūrė fantaziją. Aš tik ją įgyvendinu, – prisipažino vildamasi, kad tuo viskas ir baigsis.

– Fantazija susijusi su vyru.

Džuljeta kilstelėjo antakius stebėdamasi, kaip jis sužinojo, paskui tyliai save išplūdo. Ją išdavė begėdiškai ankštas chalatėlis ir intymiai padengtas stalas.

– Negi galėtum pavyduliauti? Ypač po to, kai pasinaudojai manimi kaip laipteliu, trokšdamas užimti senatoriaus postą.

Kai užkluptas bažnyčioje Stiuartas pagaliau suvokė, kad vestuvių nebus, ir nenoromis prisipažino, Džuljeta nematė reikalo vynioti žodžių į vatą.

Jis papurtė galvą.

– Pavydas čia niekuo dėtas. – Stiuartas siekė jos rankos, bet Džuljeta skubiai žingtelėjo atgal, kad neprisiliestų. – Džuljeta, aš rimtai. Man neramu. Turi būti atsargi rinkdamasi draugiją ir gerai pasverti, ką sakai. Antraip, kad ir kaip tikėčiau tavimi, jog laikysi liežuvį už dantų, negalėsiu apsaugoti.

– Aš tesiu duotą žodį, malonu, kad rūpiniesi, bet tam nėra pagrindo. – Džuljeta atsišliejo į baltą kėdę ir įsitvėrė vėsaus metalo. Jai nebesinorėjo daugiau meluoti. Apsimetinėti, kad džiaugiasi jo viešnage saloje ir tariamu rūpesčiu. – Nesukelsiu grėsmės tau ar tavo partneriams, – paskutinį žodį ištarė su panieka.

– Tai gal pasakysi vyro, su kuriuo... susidėjai, vardą? – paklausė Stiuartas.

Ji liovėsi žvilgčioti į namelio vidų, kur bet kurią akimirką galėjo pasirodyti Dugas. Jam įžengus, ji sušuktų ir Dugas akimoju atsidurtų šalia. Bet kol kas nesinorėjo kelti nereikalingų scenų.

Džuljeta nemanė, kad Stiuartas drįs ją įskaudinti. Jis tiesiog norėjo atsikratyti pagrįstų būgštavimų.

– Juk sakiau, kad man neramu dėl tavęs.

Džuljeta nusikvatojo.

– Iš tikrųjų tau labiau rūpi, ką aš galiu išplepėti.

– Be abejonės, turint galvoje, su kuo tu susidėjai. – Stiuartas prisiartino, įdėmiai ją stebėdamas.

– Pirmiausia paklausk manęs, su kuo aš susidėjau, nes kalbi taip, tarsi žinotum, – išrėžė ji, netekusi kantrybės dėl Stiuarto intrigų.

– O ar jis pasisakė, kas toks yra. Įdomu, ar tu žinai?

– Aišku, žinau. Jo vardas Dugas... – pradėjo sakyti Džuljeta ir užsikirto. – Nežinau pavardės, – nenoriai prisipažino. Pyktelėjo, kad Stiuartas vėl galėjo pasijusti viršesnis.

– Hjustonas, – pareiškė Stiuartas. – Dugas Hjustonas, „Chicago tribune" žurnalistas, užviręs visą šią košę.

Džuljeta papurtė galvą negalėdama patikėti. Sugnybė paširdžius.

– Tu painioji jį su kažkuo kitu. Taip, jo vardas Dugas. Bet jis iš Mičigano, ne iš Čikagos.

„Bet jis išties nepasisakė pavardės", – karčiai pagalvojo Džuljeta. Netgi kai ji atvėrė sielą ir atskleidė savo didžiausią paslaptį. Netgi kai juodu pasimylėjo, jis nepasakė svarbiausio dalyko – pavardės. Širdis šaukte šaukė, kad tai tik sutapimas, o protas priminė, jog pirmiausia dėl visko kaltas štai šis žmogus, stovintis priešais.

– Jis žurnalistas, – rėžė Stiuartas. – Jeigu apsimetinėjo būdamas su tavimi, yra melagis.

– Iš kur tu žinai? – nedrąsiai įsiterpė Džuljeta. – Dugas yra... rašytojas. – Viduriuose vėl viskas apsivertė. Jis sakė einantis įtėvio pėdomis. – O jo šeima? – tyliai paklausė Džuljeta. – Ar ir jie žurnalistai?

– Žurnalistai iki kaulų smegenų. Ar dabar patenkinta?

Džuljeta patikėjo, bet tikrai neapsidžiaugė. Išdavystė supurtė ją ir privertė bjaurėtis savimi. Kada gi ji pagaliau pasimokys? Taip neperprasti vyrų! Niekada jų gerai nepažinojo, niekada ir nepažinos.

Džuljeta susmuko ant artimiausios kėdės.

– Išeik, Stiuartai. Jau pasakei, ką norėjai. Dugas yra „Tribune" žurnalistas ir aš jam tikrai neatskleisiu savo paslapčių. Dabar jau žinau, kad jis toks pat niekingas melagis kaip ir tu, taigi tau nėra ko nerimauti.

Stiuarto veidu nuslinko palengvėjimo šešėlis. Jei ne tokia absurdiška padėtis, Džuljeta būtų garsiai nusikvatojusi.

Stiuartas priėjo prie jos ir atsiklaupė.

– Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti. Mes buvome draugai ir tikėjomės susikurti puikų gyvenimą.

Ji papurtė galvą.

– Nėra ką pridurti. Turėtum būti laimingas. – Džuljeta mostelėjo ranka, kad jis išeitų.

– Tu protinga, Džuljeta. Visada tokia buvai. Ir myli tėvą. Šiuo atveju tau tai puikiai pasitarnaus. – Paslėptas grasinimas išdavė, kokie vėjai atpūtė jį čia. Stiuartas džiaugėsi, kad jau gali išvykti palikęs Džuljetą vieną su skausminga tiesa.

Džuljeta įsimylėjo vyrą, kuris ir vėl pasinaudojo ja savanaudiškais tikslais. Niekingą „žurnaliūgą" Dugą Hjustoną, kurio straipsnis buvo paneigtas. „Žurnaliūga" – dar vienas puikus žodis iš sesers mokinių žodyno. Taiklus žodis. O ji, lyg paskutinė mulkė, padėjo Dugui patekti į Čikagos politinius sluoksnius. Atskleidė informaciją, kuri patvirtins jo straipsnyje paskelbtus faktus ir leis susigrąžinti gerą vardą. Tai sužlugdys Stiuartą ir jo partnerius, o Džuljeta taps vaikščiojančiu taikiniu, jeigu nors vienas iš jų suuos, kad ji ne tik žino apie bendrininkavimą, bet ir išplepėjo paslaptis.

Stebint išeinantį Barnesą Dugui širdis nupuolė į kulnus. Jis palaukė kelias minutes, kol Džuljeta suvirškins žinią ir susitvardys. Dabar tik tiek galėjo padaryti dėl jos.

Velniava, privalėjo anksčiau prisipažinti. Bet buvo toks patenkintas. Apsvaigęs nuo jųdviejų neįtikėtinų meilės žaidimų. Vėliau jaudinosi dėl tėvo sveikatos. Tai susilpnino jo žurnalistinius instinktus. Dugas nesitikėjo aptikti Stiuarto Barneso su Džuljeta. Kiek anksčiau jis buvo užrakinęs laukujes duris ir nepagalvojo, kad Džuljeta gali išeiti į vidinį kiemelį. Dievaži, nepagalvojo.

Išgirdęs iš lauko atsklindančias pokalbio nuotrupas, Dugas meldėsi, kad rastų pusryčius tiekiantį padavėją. Deja, teko nusivilti. Prisiartinęs jis suprato: Džuljetą aplankė Stiuartas Barnesas.

Dugas neketino pasyviai stebėti, bet greitai susivokė neturįs pasirinkimo. Jeigu būtų pasirodęs, Barnesas galėjo suprasti, kad Džuljeta jam viską papasakojo. Tad jis nutarė luktelėti ir pateikti savo versiją Džuljetai, kai juodu liks vieni. Pagalvojo, jog bus geriau nesikišti ir leisti jai viską blaiviai apmąstyti. Dugas stovėjo nematomas, pasiruošęs, jei tik reikės, tuoj pat atskubėti į pagalbą. Ir kovojo su bejėgiškumu, nes tiesa, kurią pats turė jo atskleisti, buvo netikėtai išvilkta į dienos šviesą. Beliko stebėti, kaip jo ateitis iš lėto dūžta į šipulius.