Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Dugas turėjo pripažinti, kad Džuljeta besąlygiškai juo patikėjo. Jam suspaudė paširdžius, kai ji bandė paneigti Barneso žodžius. „Žavi ne itin žavios personos gynyba", – pasibjaurėjęs savimi pagalvojo Dugas. Juk jis troško iškelti jos norus aukščiau savo. Norėjo didžiuotis savimi ir nejausti sąžinės graužaties. Dugas nusipurtė. Daugiau nebegalės net pažvelgti į save.

Velniai rautų, dabar privalo stoti akis į akį su Džuljeta ir priimti pelnytą bausmę. Jis išniro iš šešėlio į saulėtą terasą.

– Džuljeta.

Ji grįžtelėjo, paprastai švytinčios akys buvo apsiblaususios, žvilgsnis abejingas.

– Rodos, mes gerai nesusipažinome, – sušnypštė Džuljeta, stodamasi nuo kėdės. – Nors apie mane jūs žinote viską. – Ji oficialiai ištiesė ranką.

Dugo pilvą sutraukė spazmai, jis sutrikęs suėmė jos ranką. Džuljeta šaltai spustelėjo ją, tarsi sveikintųsi su nepažįstamuoju, ir atleido.

– Deja, negaliu pasakyti, kad buvo malonu su jumis susipažinti, pone Hjustonai. – Jos žvilgsnyje atsispindėjo skausmas, išdavystė ir nepasitikėjimas.

Tačiau užvis skaudžiausia Dugui buvo matyti, kad Džuljeta žvelgia į jį su neapykanta. Tarsi jųdviejų intymumo nė nebūtų buvę.

– Norėčiau paaiškinti.

Ji nudelbė akis.

– Akivaizdžių dalykų nereikia nė aiškinti. Bent taip sako mano tėtis. Tačiau jis vis tiek leidžia pasiaiškinti, tad galite tęsti. – Ji mostelėjo ranka lyg vaikui, norinčiam pateisinti blogą elgesį. Taip jis ir jautėsi. Dugas siektelėjo jos rankos, bet ji staigiai žingtelėjo atgal. Sugniuždytas jis papurtė galvą.

– Kažkodėl jaučiu, kad tai, ką pasakysiu, nė velnio nepakeis?

– O turėtų? – Džuljeta ėmė žingsniuoti po mažą kiemelį. – Gal tau padėti? Tu norėjai patvirtinti straipsnyje paskelbtus faktus ir išteisinti save. Aš turėjau informacijos. Paprasta.

– Bet aš nė karto nespaudžiau tavęs.

Ji išsprogino akis.

– Lyg būtų reikėję. Pati lengvai išsipasakojau.

– Džuljeta, tai vadinama dalijimusi. Pati taip sakei. Mes dalijomės pačiais brangiausiais dalykais: aš papasakojau apie savo vaikystę, o tu – apie netolimą praeitį. Esu žurnalistas, bet nekvočiau tavęs, neuždaviau nė vieno kryptingo klausimo. Žinai kodėl?

Ji žiūrėjo į jį, bet Dugas negalėjo nieko įskaityti uždarame žvilgsnyje. Širdis išgąstingai suspurdėjo griebiantis paskutinio šiaudo:

– Aš tave myliu.

Džuljetos akyse sužvilgo ašaros.

– Turėtum gėdytis, nes kartą jau apmulkinai mane, bet jei ir vėl tavimi patikėčiau, tektų gėdytis man pačiai. – Ji įtraukė oro. – Vis dėlto turiu pripažinti vieną dalyką.

Absurdiška viltis krustelėjo Dugo krūtinėje.

– Ką?

– Turėtum didžiuotis, tu velnioniškai gerai padirbėjai. Ką jau kalbėti apie nepriekaištingą reputaciją.

Dugas sukando žandikaulius, galvą pervėrė skausmas. Jis apnuogino savo sielą, o Džuljeta nepatikėjo. Nekaltino jos. Ji teisi. Jis išties velnioniškai puikiai padirbėjo.

– Džuljeta...

– Tiek to. – Ji atgręžė jam nugarą.

Jis būtų ištvėręs pyktį, nepritarimą ar atvirus kaltinimus, bet nieko panašaus nesulaukė. Džuljeta liko abejinga, o su tuo Dugas negalėjo kovoti. Ji atsiribojo nuo jo, galbūt visam laikui.

– Ar gali tiesiog išeiti? – Džuljeta apsikabino save rankomis, tarsi saugodamasi nuo jo.

Nors Dugas ir žinojo, kad niekada jos neįskaudintų, ji vis tiek nebūtų patikėjusi. Bent jau dabar.

– Tik noriu, kad šį tą suprastum. Aš atvykau čia iškapstyti ko nors apie tavo buvusįjį. Neketinau skaudinti tavęs. Neplanavau pasinaudoti tavimi... – Dugo balsas trūkčiojo, jis suvokė, kaip nevykusiai skamba teisinimasis. Nepaisant gerų ketinimų, jis vis dėlto pasinaudojo Džuljeta, o ir buvo numatęs tai iš pat pradžių. Jeigu būtų galvojęs daugiau apie jos poreikius, būtų suvokęs, kad galiausiai ji vis vien liks įskaudinta. – Eisiu.

Džuljeta nusipelnė, kad bent dabar jos norų būtų paisoma. O ji paprašė išeiti.

Džuljeta įmetė į lagaminą paskutinį drabužėlį ir užtraukė užtrauktuką. „Duok valią jausmams ir būk savimi", – pagalvojo su pasidygėjimu. Ne, ji anaiptol negailėjo savęs. Kai pasigirdo beldimas į duris, Džuljeta su palengvėjimu atsiduso. Ji šiandien užsisakė vakarinį skrydį į Čikagą ir paskambino, kad kas nors nuneštų bagažą į pagrindinį viešbutį. Bet vietoj patarnautojo ant slenksčio išvydo Merilę.

– Sužinojau, kad anksti išsiregistruojate. – Vyresnės moters žvilgsnyje klausimai sumišo su užuojauta.

– Mano planai pasikeitė. – Džuljeta atsitraukė, įleisdama viešnią pro duris.

– Gyvenime retai kas vyksta pagal planą.

Džuljeta papurtė galvą ir nusikvatojo.

– Tai jau tikrai. – Ji nesitikėjo, kad įsimylės vyrą, kuris nuo pat pradžių melavo jai.

– Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad dažnai netikėti dalykai pavyksta geriau nei suplanuotieji?

– Šią akimirką? Tikriausiai ne. – Džuljeta prisivertė nusijuokti ir staiga pravirko. Prasiveržusios emocijos, kurias ji gniaužė pastarąsias kelias valandas, supurtė visa jėga.

Merilė uždėjo ranką jai ant nugaros. Džuljeta norėjo pamiršti savo rūpesčius, nubraukti juos taip, kaip nubraukiamos ašaros nuo akių. Bet tai nebuvo lengva. Pasakodama Merilei apie pastarųjų dienų įvykius Džuljeta iš naujo išgyveno savo fantaziją.

– Jaučiuosi absurdiškai, – sušniurkščiojo ji siekdama nosinaitės.

– Neturėtum taip jaustis. Visiems tenka patirti blogų dalykų. Bet kodėl negali patikėti, kad Dugas buvo nuoširdus, kai prisipažino mylįs tave?

– Sprendžiu iš patirties, – atsiduso Džuljeta.

– Turi galvoje buvusį sužadėtinį? – paklausė Merilė.

Džuljeta linktelėjo.

– Stiuartas prisipažino mane mylįs, kad įsigautų į mūsų šeimą ir įgytų mano tėvo palankumą.

– O Dugas? Man rodos, tu jam tikrai rūpi.

– Jam taip pat kai ko reikėjo iš manęs.

– Jis tai jau gavo. Tik dar nepasinaudojo, – priminė Merilė.

– Šiuo atveju „dar" – svarbiausias žodis.

Merilė patapšnojo jai per ranką.

– Yra daug būdų, kaip atskleisti tiesą. Nori patarimo?

Džuljeta linktelėjo. Sesuo ir tėvai toli ir negali padėti, taigi ji mielai priims šios kilniaširdės moters patarimą.

– Įsiklausyk į įvairias nuomones, o svarbiausia – atverk širdį, – kalbėjo Merilė, jos akyse atsispindėjo nepaprasta išmintis. – Ar tikrai neįtikinsiu tavęs dar pasilikti?

Džuljeta atsiduso.

– Ne. Ši vieta nuostabi, bet man tikrai reikia namo. Per ilgai laukiau, laikas veikti. – Ji pasvarstė, ar sakyti Merilei apie Stiuartą, ir nusprendė nutylėti. Anksčiau ar vėliau viskas stos į vietas. Dabar Džuljeta bent jau žinojo visus faktus.

– Na, vėliau, manau, maloniai prisiminsi šią viešnagę, – tarė kurorto savininkė.

– Tikėsite ar ne, bet ir dabar negalvoju apie ją vien blogai. – Ji sužinojo apie save daug dalykų, išmoko atsiverti ir pasitikėti, net jei pasirinko netinkamą žmogų.

Bet jeigu tas vyras jai netinka, kodėl negali ištrinti iš atminties jo skausmingo žvilgsnio ir žodžių? „Neketinau tavęs skaudinti. Neketinau pasinaudoti tavimi." Ir dar: „Aš tave myliu." Šiuos žodžius jis pasakė daug vėliau, kai jau buvo atskleistas niekšingas melas. Džuljeta apsikabino save per liemenį. Kai Dugas pasišalino, likusi viena ji dar ilgai pergalvojo kiekvieną jųdviejų kartu saloje praleistą akimirką. Prisiminė kiekvieną prisilietimą, bučinį, intymų pokalbį.

Akivaizdu, kad jis atvyko į „Slaptąją fantaziją" turėdamas aiškų planą, bet ar galėjo pasikeisti jo jausmai? Jos pačios tai tikrai pasikeitė.