Carly Phillips - Slaptos fantazijos

– Merile?

Jau beišeinanti moteris atsisuko.

– Ką?

– Ar jums teko apgailestauti dėl ko nors?

Ji linktelėjo.

– Kad neturėjau galimybės įsiklausyti į širdies balsą.

Merilei išėjus, jos žodžiai dar ilgai skambėjo Džuljetos ausyse. „Aš tave myliu." Dievas mato, Džuljeta mylėjo Dugą, nors jis ir melavo. Bet ji jau dukart buvo apgauta. Ir taip neseniai, žaizdos dėl aklo pasitikėjimo dar neužgijusios. Kaip galėtų patikėti žodžiais ir ketinimais vyro, kurio lūpos ir akys sykį ją jau apgavo?

10

Dugo kelionė iš „Slaptosios fantazijos" truko dvi paras: pirmiausia jis pasiekė Majamį, iš ten – Čikagą, o galiausiai atskrido į Vašingtoną. Jeigu tiek laiko būtų užtekę įrodyti meilę, Dugas jau būtų laikęs Džuljetą savo glėbyje. Deja, ji išskrido anksčiau, gavusi paskutinę vietą į paskutinį reisą iš Majamio. Po ilgų laukimo valandų oro uostuose, menkai nusnūdęs, Dugas pasiruošė stoti akistaton su senatoriaus Stentono sekretore, o paskui ir su pačiu senatoriumi. Išties jo vargai dar tik prasidėjo. Susitikęs pagaliau su Džuljetos tėvu Dugas suprato, kaip vis dėlto bus sunku.

Senatorius Stentonas pakilo nuo darbo stalo.

– Su jumis neturėčiau net susitikti. – Senatorius buvo senyvas vyras žilstelėjusiais plaukais, bet Dugas įžvelgė panašumų su Džuljeta. Nors Stentonas žvelgė į jį nepritariamai, jo žaliose kaip ir dukros akyse švietė šiluma.

Dugas ištiesė ranką ir senatorius atsargiai ją paspaudė.

– Turbūt jau kalbėjotės su dukra, – tarė Dugas.

– Pakankamai ilgai, kad sužinočiau apie jūsų darbelius.

Dugas nuolankiai linktelėjo galvą.

– Vis dėlto, užuot rašęs straipsnį, aš atvykau pas jus.

– Neabejoju, jog turite kažką svarbaus pasakyti. – Senatorius Stentonas parodė ranka Dugui sėstis į didžiulį odinį krėslą prie rašomojo stalo. – Nejau sukorėte tokį kelią, norėdamas įspėti mane apie viešą demaskavimą? Paprastai žurnalistai nesuteikia tokios malonės.

– Ypač tie, kurie skaudina nekaltas moteris?

– Taškas jūsų naudai. Pats taip pasakėte, ne aš, bet labai tiksliai.

– Pone, žinau, ką daryti, kad jūsų duktė nebūtų minima laikraščiuose. Bent jau mūsų laikraštyje. Negaliu atsakyti už tai, ką spausdina kiti, bet, dievaži, galiu atsakyti už savo straipsnius. – Patyręs Džuljetos šilumą ir jautrumą jis išmoko atsakingai pasverti žodžius.

Senyvas žmogus palinko į priekį.

– Kodėl taip elgiatės?

Dugas giliai įkvėpė.

– Aš ją myliu, – jis antrą kartą ištarė šiuos žodžius.

Pašėlusiai besidaužančia širdimi jis suvokė, kaip karštai myli rudaplaukę gražuolę. Vien pažintis su ja prilygo Dievo palaimai. Atsakas į jo meilę būtų pakylėjęs į aukštybes. Priešais sėdintis žmogus – vienintelė jo galimybė įrodyti, kad yra vertas mylimos moters. Geriau jau visam laikui bus atstumtas Džuljetos nei vers ją kankintis dėl išdavystės. Vis dėlto Dugas vylėsi, kad Džuljetos tėvas, garsėjantis supratingumu, leis išdėstyti sumanymą. Daugiau jis nieko negalėtų padaryti.

Senatorius Stentonas bilsnojo rašikliu į kedro stalą.

– Tarkime, aš patikėsiu jumis ir susilaikysiu nuo nuosprendžio, bet nelaukite, kad jus užstočiau. Džuljeta turi spręsti pati – ypač dėl jūsų jausmų: jūs labai įskaudinote ją, o dabar tikinate mylįs.

Dugas linktelėjo.

– Ko kito ir neprašau. Esu rašytojas. Tikiuosi, kad mano straipsnio žodžiai patvirtins jausmus. – „Tiksliau, tai, ko neparašysiu straipsnyje", – pagalvojo Dugas. Jeigu viskas eisis pagal planą, jis išspausdins demaskuojamą straipsnį, bet Džuljetos Stenton vardas jame nebus minimas.

– Vien įmantrių žodelių neužteks, kad palenktumėte mano dukterį.

Dugas pažvelgė į senyvą vyrą. Jam ir anksčiau teko turėti reikalų su senatoriumi, bet ne tokių asmeninių. Jis gerbė jį ir žavėjosi tuo, kaip tėvas gina savo vaiką.

– Ar galėčiau dar kai ką pridurti, pone?

Senatorius linktelėjo galvą.

– Nedrįsčiau nieko prašyti, nebent pritarti mūsų su Džuljeta santykiams, jei kada nors jūsų duktė pakeistų požiūrį į mane.

Nušvitęs senyvo žmogaus veidas išdavė susižavėjimą.

– Aš ką tik išgirdau nerimastingą žinią apie savo proteguojamąjį. Tada sužinojau apie jūsų veiklą. – Senatorius įrėmė žvilgsnį į Dugą. Šis įspūdingas žmogus turėjo didžiulę valdžią šalyje, bet dabar Dugą labiau gąsdino jo kaip tėvo vaidmuo. – Žinote, Hjustonai, kitomis aplinkybėmis jūs gal ir patiktumėte man.

Dugo lūpų kampučius suvirpino netikėtas šypsnys. Vėl užplūdo optimizmas, kurio jis nejautė nuo tada, kai išėjo iš Džuljetos namelio „Slaptojoje fantazijoje".

– Duokite man dešimt minučių ir galbūt dar jums patiksiu.

– Mmm, skanu. Nevalgiau tokių pyragaičių visą savaitę...

– Visą savaitę, – juokdamasi pakartojo Džilijana. – Ar toje saloje išvis ką nors valgei?

Džuljeta kramsnojo pyragaitį su sūriu. Tėvas buvo grįžęs savaitgaliui namo – dalyvauti susitikimuose ir papusryčiauti sekmadienį su savo mergaitėmis. Praėjo keturios dienos, kai ji grįžo iš salos, o iš Dugo nė žodžio. Visai jokių naujienų.

Tačiau Pabėgusios nuotakos istorija nepaseno. Žurnalistai vis dar tykojo jos prie namų ir visur ją persekiojo, šįkart spėliodami, kur ji buvo dingusi kelias dienas. Jie susekė jos pėdsakais tik iki Majamio. Merilė sugebėjo čia sumėtyti pėdas. Bet anksčiau ar vėliau viskas iškils į viešumą. Laimei, bent šeimos namuose aštuntą valandą ryto gyvenimas tekėjo ramia vaga. Įprasti šeimos pusryčiai.

Dabar šeima Džuljetai atrodė brangesnė nei kada nors anksčiau.

– Saloje kitaip. Mes ten turėjome saldumynų, pavyzdžiui, sluoksniuotos tešlos pyragaičių. – „Ir bučinių", – pridūrė mintyse Džuljeta. Skanių, stiprių, ilgesingų ir ilgai trunkančių bučinių.

– Lažinuosi – ir Floridos apelsinų sulčių, – įsiterpė Anabelė Stenton. – Jau seniai laikas atostogauti, tiesa, Lenai?

Tėvas uždėjo delną ant žmonos rankos.

– Kai tik bus galimybė, gerai?

Džuljeta stebėjo, kaip lengvai tėvai eina į kompromisus, nuoširdžiai myli ir rūpinasi vienas kitu – ir jos sužeista širdis plyšo iš širdgėlos. Ji troško to paties, troško patirti tai su Dugu. Nors buvo pažįstami dar taip trumpai, Džuljeta tikėjo, kad juodu sugebėtų stiprinti santykius. Net nepagalvojo, jog bus įvelta į melagystes.

Motina pakinkavo galvą.

– Nemeluok man, Lenai.

Nykus jausmas persmelkė Džuljetą, išgirdus motinos pajuokavimą.

– Mes suplanuojame kelionę, tada kas nors netikėto nutinka ir tu lieki Vašingtone. –Anabelė vėl nusikvatojo. – Puikiai žinau visą scenarijų. Sakai tai, ką, tavo manymu, aš noriu išgirsti, ir nutyli visa kita, kad mažiau įskaudintum ir nuviltum.

Jie buvo seniai vedę, puikiai pažinojo vienas kitą ir priėmė visus trūkumus. Džuljeta sudrebėjo.

– Ačiū Dievui, greitai pensija, – toliau kalbėjo mama. – Kaip manote, merginos, ar mums pavyks užimti tėvą, kad jis nepasiilgtų Vašingtono?

Kol Džilijana su mama svarstė, kokia veikla būtų miela tėvui, jis pasilenkė prie Džuljetos.

– Savaitė – ir aš imsiu lipti sienomis.

Dukra nusikvatojo.

– Išgyvensi, tėti. Yra ką veikti ir ne senate.

– Taip, mano mergaite. Visada nerimavau dėl teisingo kelio pasirinkimo. Žiūrėk, kuo baigėsi tavo sužadėtuvės su Stiuartu. – Jis nusijuokė, bet rimtose akyse buvo matyti rūpestis. – Gal laikas tau pasirinkti mažiau politiškai teisingą kelią.