Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Norėdama pažvelgti jam į akis, Džuljeta pasivertė į jo pusę ir vos nenusirideno ant grindų. Skubiai vėl įsirangė jam į glėbį.

– Aš neskaičiau to straipsnio.

Dugas išplėtė akis ir Džuljeta pajuto, kaip jo širdis ėmė plakti tankiau.

– Tai kas privertė pakeisti nuomonę apie mane?

– Tu. – Ji perbraukė jam skruostą. – Prisipažinai mane mylįs, kai jau nebebuvo prasmės meilikauti. Turėjau suprasti tai dar anksčiau, kol akiratyje nebuvo pasirodęs Stiuartas.

– Aš pasinaudojau tavimi.

Jo sąžiningumas suvirpino jos sielos stygas. Džuljeta palenkė galvą.

– Atvykai į „Slaptąją fantaziją" dėl informacijos. Bet neišvykai, vos ją gavęs. Argi tai ne įrodymas?

Jis sukando žandikaulius.

– Mano fantazija buvo melas... Iš pradžių.

– O vėliau?

Jis suėmė delnais jos skruostus.

– Norėjau padėti tau išsigydyti žaizdas. Bet tik kartojau senas klaidas ir dar labiau tave įskaudinau.

Dugo akyse Džuljeta įžvelgė skausmą. Įskaudinęs ją, įskaudino ir save. Juk tai ir yra meilė.

– Oi, Dugai. Mylėti mane – tai nereiškia skaudinti. Kas nėra klydęs? Aš klydau, kai vykdžiau tariamą planą, kurį, man atrodė, buvo numatę tėvai. Gerai bent tai, kad jis atvedė pas tave. Na, o dėl tavo fantazijos? Kad siekei įgyvendinti mano svajones? Ar jau sakiau, kaip norėčiau tęsti šią fantaziją kokius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų?

Jis laikė suėmęs ją per klubus, kad nenusiristų, iš gilumos išsiveržęs jo juokas it aidas atsimušė joje.

– Ar tu peršiesi?

– Velnioniškai tiesmukai, nes galbūt tavo dėka aš ką tik pastojau. – Šįkart ji neabejojo turinti Dugą ir kad jos žodžiai nuskambės šmaikščiai.

Dugas šyptelėjo.

– Nieku gyvu negaliu atmesti tokio pasiūlymo. Ypač iš moters, kuri priima mane tokį, koks esu.

– Tikra tiesa. – Džuljeta surimtėjo. – Kaip tavo tėvas?

– Namie, nekantrauja susitikti su moterimi, kuri apvertė sūnaus gyvenimą aukštyn kojomis ir kurį laiką privertė slankioti it šešėlį.

Jos širdis sudunksėjo.

– Vadinasi, ilgėjaisi manęs.

Dugas nuoširdžiai atsiduso.

– Nė neįsivaizduoji kaip. Bet tu juk net nežinai, ar aš spaudžiu dantų pastą nuo viršaus, ar nuo galo.

Džuljeta nusikvatojo.

– Ar nori mane atbaidyti?

Jis papurtė galvą.

– Įsivaizduoju, kad vien mano gyvenimiški įpročiai, ačiū Dievui, tavęs neišgąsdins. – Jis pakštelėjo jai į lūpas.

– Mes turime kur kas daugiau sužinoti vienas apie kitą. – Tarsi įrodydama tai ji lėtai nuslydo delnais, tyrinėdama dievinamą kūną.

– Turime tam visą gyvenimą. – Dugas suėmė jos slystančias rankas ir privertė ją rangytis viršum jo.

– Na, aš pasirengusi, – prikimusiu nuo aistros balsu sušnibždėjo ji.

– Džiaugiuosi. – Džuljeta salo matydama Dugo akyse šviečiančią meilę. – Bet ar tau nereikėtų perskaityti to straipsnio? – priminė Dugas. – Ten nieko nėra apie tave. Nė užuominos. Tik išmintingi tavo tėvo žodžiai.

Tėvas. Jis sakė, kad kai ji prisiruoš perskaityti straipsnį, vėl įsimylės Dugą. Džuljeta manė, jog tik drąsina nepaleisti mylimo vyro. Dabar suvokė, kad tėvas greičiausiai padėjo Dugui.

– Džuljeta?

Ji išgirdo dvejonę Dugo balse, bet jam jau nebereikėjo nieko įrodinėti. Patikėjo juo net neskaičiusi straipsnio ir vylėsi tai įrodyti. Be to, tikėti Dugu buvo paprasta, nes ji išmoko tikėti savimi.

– Aš jau žinau, kad turiu protingą vyrą, kuriam mano poreikiai yra svarbiausi.

Dugo širdis buvo sklidina meilės ir pasitenkinimo – emocinio pasitenkinimo, nes jis rado antrąją pusę. Moterį, kuri mylėjo jį, beatodairiškai pasitikėjo juo. Jis tik turėjo įrodyti, kad niekuomet jos nenuvils.

– Pažadu perskaityti straipsnį.

Tačiau, užuot puolusi skaityti, ji pradėjo gundomai judinti klubus ir išrietė nugarą gosliai jį kviesdama.

Dugas nedelsė priimti kvietimą. Džuljetos blakstienos suvirpėjo ir užsimerkė.

– Hmm, manau, perskaitysiu vėliau, – sumurkė ji.

– Daug, daug vėliau, – suniurnėjo jis. Nebeįstengdamas atsispirti vilionėms ir trokšdamas būti joje, Dugas perėmė iniciatyvą. Nusviedė antklodę ant grindų ir kilstelėjo Džuljetą, kad galėtų įsiskverbti į ją. Juodu vėl susijungė.

Romano ištrauka

– Dar neteko sutikti moters, kuri būtų apgauta per savo pačios skyrybas, – kreipėsi į seserį Tina Sevidž. – Kaip jautiesi?

– Prastai. – Liusė Sevidž Porter palygino gėlėtą sijoną sudrėkusiu delnu. – Ar jau galime eiti? Man čia visai nepatinka. – Ji paliko ramybėje sijoną ir sugniaužusi gremėzdišką siuvinėtą rankinę permetė žvilgsniu marmurinį Riverbendo teismo rūmų koridorių. – Bredlis pasirašė skyrybų dokumentus. Mums nėra reikalo čia būti.

Tina papurtė galvą.

– Psichologiniu požiūriu privalome. Kai tuokeisi, vyko ceremonija, todėl reikia ceremonijos ir išsituokiant. Noriu, kad pasijustum išsituokusi. Kad pasijustum laisva. Dabar sėsk ana ten ant suolo, kol surasiu Bentoną, kad paaiškintų, kodėl viskas taip užsitęsė.

„Jausčiausi daug laisvesnė, jei liautumeisi man komanduoti", – buvo besakanti Liusė, bet tik sumirksėjo. Pastaruoju metu ją dažnai apnikdavo maištinga nuotaika, tačiau greitai ir išgaruodavo, ypač po to vienintelio karto, kai toji nuotaika paėmė viršų ir tai baigėsi katastrofa. Štai dabar sėdi su pūpsančiomis neskoningomis garbanomis, nes dėl laisvės nusprendė virsti blondine. Nieko sau laisvės simbolis. Atrodo kaip auksaplaukė Barbė su raukšlelėmis apie akis.

Galbūt Liusė nėra iš savarankiškų žmonių padermės. Išskyrus fiasko su plaukais, kaskart, kai nuspręsdavo tapti savarankiškesnė, logika bemat ją sustabdydavo. Šiaip ar taip, Tina teisi. Jai išties reikia sulaukti skyrybų svarstymo pabaigos. O geriausia vieta prisėsti – suolas. Nelogiška nesutikti tik tam, kad paprieštarautum. Nors ir kaip būtų gera.

Liusė nužingsniavo prie suolo ir atsisėdo.

Tina jau buvo dingusi iš akių; ji stengėsi surasti nelemtą advokatą pro šalį plaukiančių kostiumuočių srovėje. Vargšelis Bentonas. Jis ir taip iš kailio išsinėrė, kad prastumtų Liusės skyrybas teisme per dvi savaites, bet Tinai to negana. Ji nenurims, kol Bentonas atneš jai Bredlio galvą ant lėkštutės. Liusei staiga prieš akis šmėkštelėjo vaizdas: Tina, gracinga tamsiaplaukė su baltu lininiu kostiumėliu, stovi priešais sutrikusį Bentoną, o šis tiesia jai dailią Bredlio galvą ant didžiulės lėkštės.

Liusei vaizdas patiko. Tinai visada šaudavo puikiausių minčių.

Staiga priešais ją išdygo Tina, praskyrusi kostiumus tarsi Raudonąją jūrą.

– Kažkokie trukdžiai. Laukti reikės dar valandą, bet galime per tą laiką papietauti.

Dar viena valanda.

– Gerai. Gal eime į „Harvey's Diner"?

Tina gūžtelėjo.

– Kur tik tu nori.

–Ačiū. – Liusė krepšyje susižvejojo fizikos vadovėlį.

– Ką darai?

– Rytoj turiu dėstyti Planko konstantą. – Liusė pervertė knygos puslapius. – Ją nelengva išaiškinti. Peržiūriu medžiagą.

– Žinai, imsiuosi tau ieškoti naujo darbo, – pareiškė Tina ir vėl pranyko tarp kostiumų.

„Naujo darbo?"

– Man patinka mano darbas, – atrėžė Liusė, bet Tina jau buvo dingusi.

„Viskas, tai paskutinis lašas. – Ji garsiai užvertė knygą. – Daugiau niekas man nebeįsakinės. Nuo šiol būsiu savarankiška, net jei tai prieštaraus logikai. Tapsiu naująja Liuse. Gana. Aš keičiuosi."

– Gerai, viskas. Metu darbą, – pareiškė savo partneriui Zakas Vorenas. Tamsūs gaurai krito ant kaktos kone užstodami akis, bet jis pernelyg niršo, kad juos nusibrauktų.