Carly Phillips: Slaptos fantazijos

– Sakyk ne man, o Džeriui, – aukštas, ramus ir neprarandantis savitvardos Entonis Teiloras linktelėjo vyro, ką tik atstačiusio į juos pistoletą, pusėn.

Zakas atsigręžė į pistoletą, šokčiojantį pliktelėjusio vidutinio amžiaus eikvotojo, apsivilkusio prastu kostiumu ir virpančiu prie tuščio stalo, rankose. Džeris įdėmiai juos stebėjo, kaip ir dera atsargiam žmogui, nukreipusiam ginklą į du tvirtus vyrus.

– Džeri, aš metu darbą, – pareiškė Zakas. – Siūlau mane paleisti, nes faru daugiau nebebūsiu. Gali pasilaikyti ženklelį.

Jis kyštelėjo ranką į nudėvėtą juodą odinį švarką, bet Džeris sucypė:

– Ne!

Zakas sustingo.

– Gerai. Puiku. Viskas gerai. – Jis pasvėrė galimybes sugriebti Džerį kabinete. Galimybės menkos. Džeris itin nervingas, o kabinetas labai ankštas – nėra vietos pajudėti ir nėra kur pasislėpti. Kabinete stovėjo tik metalinis stalas, dvi plastikinės kėdės ir Džeris. Baldai už Džerį šiek tiek įdomesni, bent jau buvo, kol jis atsidarė stalčių ir išsitraukė ginklą.

Jie to nusipelnė. Prarado budrumą vien todėl, kad vyriokas atrodė apgailėtinas. Zakas pagarbiai pažvelgė į pistoletą, tirtantį Džerio rankoje. Keturiasdešimt penktasis kalibras. Kabinete langų nebuvo, bet Zakas žinojo, kad bet kurią akimirką pora jų gali atsirasti, nes keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletas yra vienas tų ginklų, kurie išmuša didžiules skyles sienose.

Ir žmonėse.

– Kodėl mes tai darome? – paklausė Entonio Zakas, piktai stebeilydamasis į ginklą. – Nejau gyvenime mažai rūpesčių, kad tvarkytume dar ir tokius dalykus? Nejuokauju, aš metu darbą.

– Baik skųstis. – Entonis rūpestingai nubraukė menamą pūkelį nuo specialiai jam siūto tvido kostiumo rankovės, nė akimirkos nenuleisdamas akių nuo Džerio. – Greičiausiai pats dėl to kaltas. Įsirioglinai pro duris su juodu odiniu švarku, atrodai lyg savaitę nesiskutęs, todėl Džeris greičiausiai palaikė tave kokiu nors banditėliu. – Jis nusišypsojo Džeriui it tobulos ramybės oazė patekus į ypač nemalonią padėtį. – Džeri, aš irgi būčiau atstatęs į jį ginklą. Suprantu. Gal pasikalbėkime?

Džeris papurtė galvą, tačiau nenusuko akių nuo Entonio, klausydamasis ramaus jo balso. Zakas labai lėtai pasislinko kelis centimetrus į dešinę, stengdamasis nuduoti, kad paprasčiausiai mindžikuoja.

Džeris staiga nukreipė žvilgsnį į Zaką, todėl šis pratęsė pokalbį:

– Aha, o jei abu būtume išsičiustiję, su prašmatniais kostiumais kaip tu, jis nebūtų išsitraukęs pistoleto. Džeri, pasakyk man, išsitraukei ginklą dėl švarko? Ar dėl policininko ženklelio?

Džeris prisimerkęs įsistebeilijo į Zaką ir Entonis vos regimai žingtelėjo į kairę.

– Tik nejudėkite, – sverdėdamas ištarė Džeris. – Laikykite pakėlę rankas.

– Džeri, mes nejudame, – raminamai paguodė Entonis. – Čia tu judi. Atsipalaiduok. Iškart pagerės.

– Neįsijauskite, – pareiškė Džeris ir ginklas vėl ėmė šokčioti nuo vieno policininko prie kito. – Šausiu.

– Džeri, tu nenori į mus šaudyti. – Zakas išskėtė rankas. – Nušovus farą užgriūna begalė bėdų. Nepatikėsi.

–Aha, tikrai. – Zakui prakalbus Džeris pažvelgė į jį; išskėstos rankos išblaškė jo dėmesį, tad Entonis pasislinko dar kelis centimetrus į kairę. – O nudžiauti trisdešimt tūkstančių iš savo viršininko nieko nereiškia.

– Na, tai ne tas pats kaip nušauti farą, – patikino Entonis ir Džerio akys įsmigo į jį. Zakas pasislinko dar šiek tiek į dešinę. – Nušauti farą? – Entonis lėtai papurtė galvą. – Su laisve gali atsisveikinti. Mes to nenorime. Džeri, nuleisk ginklą.

– Nė nemanau. – Džeris ėmė tankiau alsuoti ir pažvelgė į Zaką. – Nė nemanau. O jūs, vyručiai, judate. – Nutaikęs ginklą į Zaką jis užsimerkė ir nuspaudė gaiduką.

Džeriui iššovus Zakas nėrė ant grindų, Entonis suriko: „Džeri!" ir šis nukreipė pistoletą jo pusėn. Zakas metėsi per stalą, Entonis išsitiesė ant grindų, o tą akimirką Džeris paleido kulką į patį durų vidurį.

Zakas partrenkė Džerį ant žemės. Entonis pašoko ant kojų, pasiruošęs padėti.

– Kaip tu?

– Aš? O, kuo puikiausiai, – sunkokai alsuodamas atsiliepė Zakas, tuo pat metu grabaliodamas antrankius. – Taigi nepalyginamai geriau nei Džeris. O tu kaip?

– Tame koridoriuje buvo žmonių. – Kol Zakas dėjo antrankius, Entonis išėjo pro duris pažiūrėti, į ką kitapus jų pataikė Džeris.

– Turi teisę tylėti, šunsnuki, – tarė Zakas ir baigė vardyti Mirandos teises sėdėdamas suimtajam ant nugaros. Sugrįžęs Entonis atsišliejo į staktą.

– Sveikinu, – Zakui baigus, Entonis kreipėsi į Džerį, – pašovei fontaną.

– Eik tu... – atkirto Džeris, bet balsas nuskambėjo greičiau droviai nei įžūliai.

Zakas atsistojo ir piktai žybtelėjo akimis į gulintįjį.

– Reikia pradėti sukiotis tarp aukštesnės klasės nusikaltėlių.

– Tiesą sakant, tai ir yra grietinėlė, – atsiliepė Entonis, tikrindamas, ar nesusitepė švarko. Šis, kaip visada, buvo be dėmelės. – Nori dirbti dorovės arba žmogžudysčių skyriuje?

– Ne, – atsakė Zakas. – Noriu suimti žmones, kurie į mane nesitaiko ginklu. Tiesą sakant, išvis nebenoriu nieko suimti. Noriu sukiotis tarp gerų piliečių. Ar tai įmanoma? Ar dar yra likę gerųjų?

– Na, esame tu ir aš, – kantriai ištarė Entonis. – Mes turėtume būti tie gerieji. Tikrai gerai jautiesi? Pastaruoju metu keistai elgiesi.

– Vyručiai, gal galėtumėte paskubėti? – Džeris suinkštė nuo grindų. – Man čia nelabai patogu.

– Žinai, Džeri, – pažvelgęs į apačioje gulintį suimtąjį staiga tyliai prašneko Zakas, – dabar labai lengvai galėčiau išspirti smegenis tau iš makaulės. – Jis švelniai bakstelėjo Džerio galvą koja. – Pasipriešinimas suimant. Nerizikuok.

Džeris užsičiaupė.

– Duosiu tau patarimą, Džeri. – Entonis pasilenkė ir viena ranka pakėlė jį ant kojų. – Nieko neaiškink vyrukui, į kurį ką tik buvai nutaikęs pistoletą. Greičiausiai jis bus nusiteikęs priešiškai. Tiesą pasakius, Džeri, tu mums ne pernelyg patikai ir tada, kai dar nebuvai išsitraukęs ginklo.

Džeris užsimerkė.

– Vis dėlto tikėjausi, kad jis priešinsis suimamas, – tarstelėjo Zakas.

– Ne, nesitikėjai, – atsakė Entonis. – Turi darbo per pietus. Privalėsi suimti stambų sukčių „Harvey's Diner" užkandinėje. Kas tau darosi?

– Nieko. – Zakas išstūmė Džerį į koridorių. – Tai dėl oro. Nekenčiu vasario. Ir nekenčiu biurų pastatų. – Jis nužvelgė lygias pilkas sienas. – Galbūt mesiu šį darbą. Susirasiu kokį nors darbelį gryname ore. Jokių ginklų. Kaip manai, ar būčiau geras eigulys?

– Žinai, man dėl tavęs neramu, – atsakė Entonis.

– Tavo bėdos. – Zakas nužingsniavo koridoriumi, bakštindamas priešais save Džerį. – Na, Džeri, ką būtum veikęs su pinigais?

Liusė sėdėjo sudribusi priešais seserį nušiurusios „Harvey's" užkandinės turkio spalvos kabinoje ir kankino salotas.

Tina susiraukusi dėbtelėjo į savo salotas.

– Tu įsitikinusi, kad čia valgyti saugu? Man atrodo, kad turkio spalvos plastikas kenkia, ir net neabejoju, jog šitos salotos kenksmingos. Jos baltos. – Ji išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio pakelio ir grakščiai ją prisidegė, lyg penktojo dešimtmečio kino žvaigždė.

Liusė palinko į priekį, kad galėtų paremti smakrą ranka ir apsimesti, jog klausosi sesers; vulgarokai atrodantys plaukai vėl užkrito ant akių. Ji pavydžiai dėbtelėjo į Tiną, kuri ką tik perbraukė tamsią, šilkinę tobulai nukirptų plaukų sruogą. Gal jos ne seserys. Gal motina joms melavo. Ne, jos paveldėjo tą patį katės veidą: plačią kaktą, dideles akis, mažą burną ir smailų smak-rą. Tiesiog Tina atrodė grynaveislė, o ji pati – lyg pasmerkta kiurksoti benamių gyvūnų aptvare.