Carly Phillips: Slaptos fantazijos

Tina suvirpėjo.

– Bet kam kitam tai būtų menkas nesutarimas. Tik ne tau... Jei Bredlis padarė ką nors vienam iš tavo šunų, jis išties tavęs gerai nepažinojo. Suprantama, kodėl nesisieloji dėl skyrybų. Esi nusiminusi, bet tikrai nesiilgi Bredlio. Džiaugiesi, kad jis išėjo, tiesa?

– Taip, – sukuždėjo Liusė. – Tai siaubinga, bet džiaugiuosi.

– Ne, ne siaubinga. Tai normalu. Tik nesuprantu, dėl ko tu nusiminusi. Esi laisva. Gali daryti, ką širdis geidžia. Kas tau?

– Jaučiuosi kvaiša, – atsakė Liusė.

– Ką? – Tina palinko į priekį. – Tu? Turi daugiau smegenų už...

– Ne tokių, kurios praverstų tikrame gyvenime. Mano smegenys pritaikytos mokslui. Tikras gyvenimas kas kita. – Liusė papurtė galvą. – Aš nė nežinau, kas nutiko mano santuokai. Jaučiausi klaikiai, bet galvą galėjau guldyti, kad Bredlis buvo laimingas ir mane mylėjo, staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus – grįžtu namo ir randu jį su blondine. Savo name. Ji pareiškė, kad jie mylėjosi mano miegamajame, Bredlis nervinosi pasijutęs kaltas, o kai aš suirzau, išėjo. – Liusė atsilošė. – Tiesiog išėjo.

– Vyrai, – atitarė Tina.

– Taigi nenutuokiu, ką padariau ne taip. Gyvenime niekada neabejojau vieninteliu dalyku – tuo, kad esu protinga. O dabar kyla dvejonių net dėl to. Bjauru.

– Jei manai, kad jis supyko dėl namo...

– Ne tik dėl to, kad Bredlis mane apgavo. Jis su manimi nebekalba. Advokato kontoroje Bredlis tepaklausė: „Ar to tu nori?", aš atsakiau: „Taip", nes išties to norėjau, bet... – Liusė prikando lūpą. – Jis nė neužsuko susirinkti dokumentų ir daiktų. Tarsi dalis mano gyvenimo būtų ėmusi ir iškritusi.

– O, – nejaukiai pasimuistė Tina. – Gali būti, kad ir aš su tuo šiek tiek susijusi.

Liusė sustingo.

– Ką padarei?

– Ką gi. Atsimeni, kokia buvai nusiminusi tądien, kai paskambinai ir pasakei, kad namuose ką tik užklupai Bredlį su blondine?

– Ką tu padarei?

– Na, liepiau įdėti naujas spynas...

Liusė linktelėjo.

– Ką dar?

– O kai jis priėjo prie durų su tavimi pasikalbėti...

– Bredlis buvo atėjęs su manimi pasikalbėti?

– Tu tuo metu verkei savo miegamajame. – Tina stabtelėjo. – Aš buvau... įpykusi.

– O ne.

– Žinau, žinau. Kai supykstu, visiškai atleidžiu vadžias. – Tina prisidegė cigaretę, įkvėpė ir išpūtusi dūmų srovelę vėl prabilo, norėdama greičiau baigti. – Pasakiau Bredliui, jog jei dar kartą pabandys su tavimi pasikalbėti, pasamdysiu privačius detektyvus, kad iškastų visas šlykštynes, kurių jis prisidirbo gyvenime, ir pati asmeniškai pasirūpinsiu, kad visos naujienos atsidurtų pirmajame „Inquirer" puslapyje, taip pat išknisiu visą jam priklausantį turtą ir viską iš jo atimsiu.

Liusė priblokšta žvelgė į seserį.

– Gali būti, kad paminėjau ir fizinį sužalojimą. Buvau išties susinervinusi. Tu niekada neverki.

– Tai todėl Bredlis neskambino? Tina, tu neįtikėtina.

– Atleisk, – atsiprašė Tina. – Bet taip ir mačiau, kaip jis įkalba tave nenutraukti tos sumautos santuokos. Nebegalėjau daugiau tverti stebėdama, kaip kamuojiesi.

– Nebūčiau grįžusi. Tik norėjau su juo pasikalbėti. – Liusė giliai įkvėpė. – Tinute, aš tave myliu, esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei, bet privalai išlipti iš mano gyvenimo. Tai mano gyvenimas.

– Žinau, širdele, – Tina krapštinėjosi su cigarete, – bet tau reikia pagalbos. Štai leidau išsirinkti restoraną ir žiūrėk, kur atsidūrėme. – Ji apsidairė, nužvelgė plastikines sienas ir aptrupėjusius plastikinius stalus. – Čia tikras sąvartynas.

– Aš ne šiaip sau norėjau čia ateiti, – atsakė Liusė. – Bredlis man parašė, kad jei papietaučiau su juo čia, viską paaiškintų. – Ji suglumusi apsidairė po pigią užkandinę. – Nepanašu į vietą, kuri patiktų Bredliui.

– Nori, kad jis grįžtų? – paklausė Tina. – Sugrąžinsiu tau Bredlį, jei to nori.

– Ne, – Liusė sučiaupė lūpas ir vėl smeigė šakute į salotas, – aš ne to noriu.

– Na, o ko tu nori? Tik pasakyk man. Pasirūpinsiu, kad gautum.

Liusė nutėškė šakutę ant stalo.

– Tu negali. Ar bent jau taip nedarysi. Noriu gyventi savo gyvenimą. Noriu daryti savo klaidas. Noriu, kad būtum mano sesuo, o ne prižiūrėtoja. Tu neprivalai manimi rūpintis.

– Žinau, kad neprivalau, – susiraukė Tina. – Bet noriu. Noriu, kad būtum laiminga. Tu niekada nesilinksmini.

– Aš nenoriu linksmintis. – Lusė įkvėpė. – Žinai, ko aš noriu?

Tina papurtė galvą, nenuleisdama akių nuo sesers.

– Noriu būti savarankiška. Noriu pati savimi rūpintis ir noriu, kad tu neskubėtum manęs gelbėti, apsiginklavusi pinigais ir advokatais. Vis aiškini man, ką daryti, ir būni teisi, tad dažniausiai aš neprieštarauju; bet ištekėjau už Bredlio, o jis dar blogesnis už tave. Gyvendama su tavimi ir Bredliu jau kone metus nieko nesprendžiau pati. Tavo patarimai buvo protingi ir būtų kvaila ginčytis. Tik tiek, kad visąlaik elgiausi protingai, ir pažiūrėk, koks mano gyvenimas dabar. Visiška netvarka. – Liusė kilstelėjo smakrą. – Taigi aš keičiuosi. Noriu pati klysti ir susitvarkyti. Noriu pasikalbėti su buvusiu vyru, tau negrasinant jam mirtimi. Ir jei norėsiu nusidažyti plaukus violetine spalva arba priglausti dar dešimt šunų, arba... arba... – jos akys kryptelėjo į vyrą kitoje užkandinės pusėje, – arba susitikinėti su netinkamais vyrais... noriu, kad tu nesikištum. Tai mano gyvenimas. Noriu jį susigrąžinti.

– Oi.

– Aš tau dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei. O dabar liaukis tai dariusi.

– Gerai. – Tina išsitraukė agurko griežinėlį iš Liusės salotų. – Sakai, netinkamais vyrais?

Liusė vos regimai slystelėjo žemyn savo vietoje.

– Greičiausiai ne. Šiaip pasigyriau.

– O kaip dėl to vyruko, sėdinčio ana ten, nuo kurio nenuleidi akių?

– O ne, – Liusė užsimerkė, – nejaugi aš tokia perregima?

– Na, neatrodo, kad jis būtų pastebėjęs. – Tina žvilgtelėjo į kitą užkandinės pusę. – Antra vertus, jis išties patrauklus. Tavo šeštasis jausmas ne toks ir prastas.

Liusė akies krašteliu dirstelėjo į du vyriškius, sėdinčius kitoje pusėje. Juodai apsirengęs vyras kalbėjo pirštais kapodamas orą.

– Jis tikras gražuolis, – pareiškė ji.

– Tiesą sakant, atrodo kiek nuobodokas. Bet jei tu to nori, pažiūrėsiu, kuo galiu padėti. – Tina ėmė kilti nuo stalo.

– Nuobodokas? – atsiliepė Liusė. – Jis atrodo išprotėjęs.

Tina sustingo.

– Juk kalbi apie vyrą su tvido kostiumu, o ne tą su juodu odiniu švarku? Tikriausiai juokauji dėl odinio švarko.

– Tai mano fantazija, – atsakė Liusė. – Ir sėskis. Tu ten neisi ir nepridarysi man gėdos.

Tina atsisėdo.

– Tas juodu odiniu švarku tau nieko gero neduos.

– Nemoku tau nusakyti, kaip pavargau nuo dalykų, kurie man geri ir tinkami, – pareiškė Liusė.

– Žinau, – užjaučiamai linktelėjo Tina. – Bet tai nereiškia, kad turi pasidaryti emocinį charakirį. Tas vyras nestabilus.

Liusės žvilgsnis grįžo prie vyro su odiniu švarku.

– O žinai, kaip tik šito tu ir norėjai. Jis man kelia išties spontaniškus jausmus ir verčia elgtis neatsakingai.

Tina pažvelgė į vyrą ir susiraukė.

– Gal, jei tik trumpai su juo pasismagintum, o paskui mestum.

Kai kurie vyrai būna be galo pavydūs ir valdingi. Ebė Lindon ja yra tai patyrusi. Ji prisiekė daugiau nė nesiartinti prie tokių vyrų Tačiau puokščių komponavimo kursuose susipažinusi su Toru Latimeru Ebė nusižengia savo taisyklei.