Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Jis krestelėjo galvą ir suvaitojo. Su juo Džuljeta saugi, tikino save Dugas, nieko neatsitiks, jei dar valandžiukę luktelės, prieš atskleisdamas tiesą. Paskui bus nebesvarbu. Džuljeta apsivijo rankomis Dugo liemenį, o liežuviu palietė jo vyriškumą, gosliai audrino lūpomis ir burna, vesdama jį į pamišimą.

Jis nė nesitikėjo tokios stulbinančios dovanos, suprato nieku gyvu nenusipelnęs šitokio jos atvirumo ir aukos. Verčiau bus joje. Dugas pakėlė ją ir apglėbęs išnešė iš slidžios vonios. Paskui labai lėtai nuleido ant žemės, taip lėtai, kad galėtų mėgautis švelniu kūnu. Jos pilnos krūtys su išbrinkusiais speneliais rėmėsi į krūtinę.

– Dėl ko visa tai? – klustelėjo ji.

Pasimiglojusios jos akys ir prikimęs balsas tik dar labiau įkaitino jį. Laikydamas Džuljetą glėbyje Dugas nebejautė vėsumos.

– Ramstis. – Jis atrėmė ją į sieną ir delnais surakino pečius. – Duše jokiu būdu negaliu to daryti.

Jos lūpose išsiskleidė viliojanti šypsena.

– Ko?

– Verčiau parodysiu. – Palinkęs jis gosliai pabučiavo ją ir prisispaudęs klubais ėmė beprotiškai siūbuoti. Kūnas įsitempė ruošdamasis panirti į ją.

Džuljeta sudejavo ir prisitaikė prie jo judesių. Spaudėsi prie vyriškumo, sukeldama tokią intensyvią jųdviejų kūnų trintį, kad atrodė Dugas akimirksniu prasiverš it vulkanas. Jos nelygus kvėpavimas ir gomuriniai garsai sutapo su viduje kylančiu potvyniu.

Jis stabtelėjo ir vaistų spintelėje susirado prezervatyvą. Poilsiavietėje buvo pasirūpinta netgi šiomis priemonėmis. Nebetverdamas čiupo ją už klubų, pakėlė ir mikliai prispaudė. Džuljeta apgaubė Dugą drėgnu lipniu karščiu.

– O dangau.

Ji drebėdama apsivijo rankomis jo kaklą, o kojomis – liemenį. Siena, į kurią jis buvo atsirėmęs, leido jam laisvai siūbuoti ir slysti. Giliai įsiskverbęs į Džuljetą, Dugas jautėsi pilnas ir pasirengęs išsiveržti. Užliejus pirmosioms orgazmo bangoms ji dar tvirčiau surakino jį savo aksominiame karštyje. Susitraukdami jos raumenys nusviedė jį prie pat bedugnės, paskui švystelėjo į pačią viršūnę. Jo kūnas, mintys, širdis ir siela susiliejo į viena.

Džuljeta gulėjo lovoje šalia Dugo, o jis tingiai vedžiojo pirštu ratus ant jos krūtinės. Visai nesinorėjo ardyti juos gaubiančios tylos. Vis vien nebūtų galėję apibūdinti to, ką patyrė. Užplūdo nenusakomas pasitenkinimas. Palaimingą būseną sutrikdė suskambėjęs telefonas.

Džuljeta čiupo ragelį.

– Klausau? – atsiliepė ji. Skambino iš viešbučio virtuvės patiksinti užsakymo ir pasiteirauti, kada pristatyti pusryčius. Džuljeta atsiduso suvokusi, kad ką tik įsiveržė realybė. Metas suimti save į rankas ir atskleisti Dugui savo jausmus.

– Būtų puiku po penkių minučių, – patvirtino ji telefonu.

Padėjusi ragelį Džuljeta pasisuko į Dugą.

– Pusryčiai, – paaiškino, – pameni, kviečiau tave?

Jis parvertė ją ir prispaudė šiltu kūnu.

– Maniau, kad mes ką tik pasisotinome. – Ir tarsi patvirtindamas žodžius ėmė kandžioti jos lūpas, žinojo, kad ji negali tam atsispirti.

– Hmm... – sudejavo Džuljeta ir atsakė į bučinį, dar nepasirengusi ar tiesiog nenorėdama nutraukti fizinio jų ryšio. Bet kambarių tarnyba jau pakeliui. Švelniai stumtelėjusi Dugą ji pabandė išsilaisvinti. – Tikiu, kad vėl gali sužadinti apetitą.

– Dievaži, galiu. – Jis ištiesė ranką ir apglėbė jos krūtį.

Jos kūnu nuvilnijo ilgesinga pasitenkinimo banga.

– Ateina kambarių tarnyba, – priminė nenoriai Džuljeta. – Norėjau tave nustebinti, nors dabar tai nebeįmanoma. Duok man kelias minutes susiruošti, gerai?

Iš tiesų jai reikėjo kelių minučių surikiuoti mintis. Per pusryčius ketino atverti jam savo širdį ir išsiaiškinti, kokie bus jųdviejų santykiai pasibaigus šiai savaitei. Džuljeta negalėjo kalbėti apie tai gulėdama lovoje, dvelkiančioje po meilės akto muskusu.

– Gerai, – sutiko Dugas, bet atodūsis sakė ką kita. – Šiaip ar taip, man reikia grįžti į savo kambarį. – Į ją įsmigo žydrų akių žvilgsnis. – Bet mums būtina pasikalbėti per pusryčius.

Kažkas jo balse privertė Džuljetą sudrebėti ir ji dar tvirčiau susinėrė rankas.

– Skamba grėsmingai. Bet sutinku, mums žūtbūt reikia pasikalbėti.

Džuljeta išsiropštė iš lovos ir žengdama prie miegamojo durų apsisiautė atlasiniu chalatėliu.

– Džuljeta.

Ji atsisuko.

– Ką?

– Grėsminga tik tuo atveju, jeigu taip priimsi.

Ji palenkė galvą ir išplaukė iš kambario, mintydama mįslingus jo žodžius.

Džuljeta perėjo svetainę ir pasukusi link terasos pamatė stalą dengiantį patarnautoją. Tarsi mostelėjus burtų lazdele jis atsidūrė praėjus vos kelioms minutėms po jų pokalbio telefonu. Ji nusistebėjo Merilės ir jos darbuotojų veiklumu. Įvykdęs užsakymą padavėjas pasišalino ir paliko Džuljetą vieną.

Ji įpylė gėrimų ir atidengė krepšelius su bandelėmis, raguoliais ir pyragaičiais, prisimindama, kaip neseniai su Dugu aptarinėjo saldumynų pranašumus. Tai buvo įžanga, žadanti erotiškus potyrius. Šįryt ji gardžiavosi Dugu taip, kaip anksčiau nebūtų nė įsivaizdavusi. Atsidavė jam taip, kaip nė nemanė galinti atsiduoti kokiam nors vyrui. Taip pat ir buvusiam sužadėtiniui.

– Sveika, Džuljeta.

– Stiuartai! – Ji pamanė, kad vaidenasi, bet atsisukusi išvydo jį priešais save. Nustėrusi ir vis dar negalėdama patikėti Džuljeta sušnypštė: – Ką čia veiki?

– Įgyvendinu savo fantaziją, kaip ir tu. – Jam žengiant į kiemelį batai blizgėjo saulėje. Stiuarto drabužiai nebuvo kasdieniški kaip kitų kurorto svečių. Jis mūvėjo gelsvai rudas kelnes su kantu, segėjo prabangų diržą ir, kaip įprasta, vilkėjo gerai išlygintus marškinius.

Žvelgdama į orią vyro išvaizdą Džuljeta aiškiai pajuto, kaip menkai pati tėra apsirengusi, ir tvirčiau susisiautė chalatą palei kaklą.

– Ir kas tave čia atginė? – paklausė ji, neabejodama, kad jo vizitas neturi nieko bendra su fantazija. Stiuartas čia atvyko dėl jos.

– Atvažiavau, nes tu neatsišaukei. – Jo žvilgsnis vėrė kiaurai. – Aišku, poniai Šefer-Veston to nesakiau.

Džuljeta nenustebo, kad Stiuartas bus sukurpęs Merilei kokį pramaną. Greičiausiai susigalvojo ir netikrą vardą.Antraip griežtoji Merilė nebūtų leidusi jam įsibrauti į „Slaptąją fantaziją". Žvelgdama į jį Džuljeta prisiminė sesers žodžius: Džilijana nerimavo, kad Stiuartas liovėsi klausinėti apie ją. Džuljeta sunkiai atsiduso. Dabar jai teks vienai ištverti pokalbį su šiuo vyru ir nežinia dar kiek laiko kęsti jį patį saloje.

Ji mėšlungiškai nurijo seiles.

– Jau sakiau, kad tavęs neišduosiu. Kodėl turėtum netikėti mano žodžiu?

– Sunerimau dėl tavo staigaus išvykimo. Tau nebūdinga taip dingti.

Džuljeta suvokė, kas slypi po dviprasmiškais jo žodžiais.

– Tu neleidai man rinktis. Melavai, o santuoka turi būti grįsta pasitikėjimu. – „Ir meile", – pridūrė mintyse.

Tam tikra prasme ji turėjo džiaugtis, kad tąkart bažnyčioje viskas taip susiklostė. Jei paskutinę minutę, prieš ištariant „taip", nebūtų paaiškėjusi tiesa, vėliau Džuljeta būtų supratusi, kad nemyli savo vyro. Dabar žinojo, ką reiškia tikra, nuoširdi meilė. Tokią ji jautė Dugui.

– Kaip galiu pasitikėti tavimi, jei mūsų nesieja vedybų įžadai? – sarkastiškai nusiviepė Stiuartas.

– Juk pažįsti mane. Jau daugybę metų, – neištvėrusi paironizavo Džuljeta. Pažinojo Stiuartą gana ilgai, vis dėlto ją pritrenkė jo melas ir nešvarūs darbeliai. Ar ir Stiuartas suvokė šį paradoksą?