Carly Phillips - Slaptos fantazijos

Dugas dirbo žurnalistinį darbą daugybę metų. Nuo tos akimirkos, kai sutiko Tedą Hjustoną, ieškoti informacijos straipsniams tapo jo kasdienybe. Jis stebėdavo žmones. Įsiklausydavo į paslėptą prasmę ir užuominas. Gebėjo sekti per saugų atstumą ir pajusti, kada tomis pačiomis pėdomis eina kiti žurnalistai.

Dabar taip pat kirbėjo panašus jausmas. Čia, atokioje Merilės saloje, jis buvo ne vienas. Juk kiti kurorto svečiai nesislapstytų. Dugas apsižvalgė, nors žinojo, kad nieko ypatinga nepamatys. Vis dėlto neabejojo, jog krūmai sujudėjo ne dėl paukščio ar gyvūno.

Jis nėjo tiesiai link Džuljetos namelio. Nusprendė patikrinti savo teoriją. Dugas apsuko ratą, grįždamas prie baseino vynuogienojais apžėlusiu taku. Jei kas būtų sumanęs sekti, Dugas būtų išgirdęs. Ir, dievaži, pusiaukelėje kažkas sušnarėjo. Jam sustojus vėl pasigirdo šlamesys, tada įsivyravo tyla. Tykinantis paskui žmogus stabtelėjo susipratęs, kad Dugas jį suuodė. Aiškiai neprofesionalas.

Dugas metėsi atgal, norėdamas nutverti įsibrovėlį, bet tasai, matyt, buvo spėjęs numatyti persekiojamojo veiksmus ir dingti. Tai privertė Dugą suabejoti, ar tikrai jį seka neprofesionalas. Vis dėlto tas žmogus sėlino gana tyliai, toli gražu ne kaip jautis porceliano parduotuvėje, ir vikriai paspruko. Dugą apsiautė tyla, kurią pertraukdavo vien paukštelių balsai ar retkarčiais nuaidintis netoliese vaikščiojančių poilsiautojų juokas.

Tačiau Dugas visuomet įsiklausydavo į vidinį balsą. Argi Merilė nebuvo sakiusi, kad kai kuriuos labai nusivylusius žmones ji priimanti ir savaitės pabaigoje? Jis nenutuokė, kas galėjo atvykti į salą, bet dėl vieno neabejojo: tą žmogų domina Džuljeta. O jos persekiotojai neapsidžiaugtų radę ją su žurnalistu, kuris pirmas pagarsino istoriją ir galėjo juos sunaikinti. Dugas privalėjo nedelsdamas susiaurinti įtariamųjų sąrašą.

„Kitas žurnalistas", – šmėstelėjo pirma mintis. Vargu. Tipas, išgavęs šią informaciją, sugebėtų likti nepastebėtas. Be to, jį labiau domino Džuljeta, o ne Dugas.

Tai galėtų būti kongreso narys Heivudas, jei Stiuartas šnypštelėjo jam apie tai, ką Džuljeta matė ir išgirdo bažnyčioje. Abejotina. Jis pasiųstų Barnesą, kad šis paveiktų buvusią sužadėtinę.

O gal pats Stiuartas Barnesas sumanė patikrinti Džuljetą? Labai galimas daiktas. Galbūt su mafija susidėjęs būsimasis senatorius nėra pakankamai gudrus, kad leistų kitiems žmonėms pasirūpinti jo nešvariais reikalais. Tad vėlgi persekiotoją labiau domino Džuljeta, o ne Dugas.

Mafija. Velniai rautų. Dugas nenutuokė, ar jie sužinojo apie Džuljetą, bet neketino rizikuoti. Privalėjo kuo greičiau nusigauti iki jos namelio ir įsitikinti, ar ji saugi. Tada atskleisti savo paslaptį – ne tik todėl, kad ją myli. Džuljeta turėjo žinoti, kaip apsisaugoti nuo grėsmės.

Taip pat ir nuo jo paties. Bet, mintyse aidint žodžiui „mafija", Dugui dabar rūpėjo tik Džuljetos saugumas.

9

Išleidusi iš kambario patarnautoją Džuljeta terasoje padengė stalelį dviem. Ką tik stalo įrankius atnešęs patarnautojas pažadėjo sugrįžti su užsakytais pusryčiais, kai tik ji skambtelės. Taip pat ir su šviežiomis mimozomis. Kai tik pasirodys Dugas.

Ji giliai įkvėpė. Kiemelį supo oranžinės egzotinės gėlės, dėl spalvingumo dar vadinamos „rojaus paukščiais". Džuljeta pagyvino stalą šviežiomis kinrožėmis. Svaiginantis jų kvapas sklandė ore. Džuljeta tryško optimizmu, puoselėjo naujas viltis ir už tai turėjo dėkoti Dugui. Praėjusią naktį per miegus ji išgirdo Dugą tariant tuos tris stebuklingus žodžius. Jeigu pasiseks, ir vėl juos išgirs, tik šįkart ji nemiegos, o Dugas žvelgs į akis ir kiekvienas ištartas žodis įgis prasmę.

Verpetais besisukantys jausmai keitė ateities viziją. Dabar Džuljeta viską matė kur kas aiškiau – nuo pat tos akimirkos, kai tik pasipasakojo savo istoriją Dugui. Vos tik garsiai viską išsakė žmogui, nesusijusiam su Čikagos problemomis. Ji suvokė, kad jai nebereikia slėpti šios istorijos, turi pranešti tėvui. Jis tikrai supras ir padės išspręsti kebeknę. Tėtis nusivils Stiuartu, savo pasirinkimu, bet nieku gyvu neleis nusikaltėliui patekti į senatą.

Džuljeta papurtė galvą stebėdamasi, kaip anksčiau šito nesuprato. Užteko išsipasakoti ir ėmė aiškėti sprendimai. O gal tik atrodo taip paprasta? Nejau įsimylėjusi pradėjo žiūrėti į viską pro rožinius akinius, o gal išties rado tinkamą išeitį?

Reikės aptarti tai su Dugu, kai tik prisipažins apie prabudusius jausmus. Ji išlygino staltiesę. Jaudulys stiprėjo vien nuo minties, jog vėl jį pamatys. Džuljeta netroško, kad Dugas aptiktų ją susikuitusią po praėjusios malonumų nakties.

Grįžusi vidun ji atsirinko drabužius šiai dienai ir pasidėjo ant lovos. Paskui nusimetė chalatą ir patraukė į garuose skendintį vonios kambarį. Palindusi po dušu leido karštoms vandens čiurkšlėms čaižyti odą ir nuplauti meilės nakties pėdsakus. Pagalvojus, kad praėjusi naktis – tik preliudija, vėl iš nekantrumo ėmė dilgčioti kūną.

– Džuljeta.

Išgirdusi, kad kažkas šaukia vardu, Džuljeta sugriebė dušo užuolaidą norėdama prisidengti.

– Džuljeta. – Šįkart ji atpažino Dugo balsą.

– Užeik. – Ji atsipalaidavo supratusi, kas apsilankė. Bet kai trinktelėjo vonios kambario durys, susigriebė davusi leidimą jam įeiti į dušą.

– Tau viskas gerai?! – šūktelėjo Dugas.

– O kodėl turėtų būti blogai? – Džuljeta atitraukė užuolaidėles ir iškišo galvą, likdama stovėti už nepermatomos sienelės.

Jis atsišliejo į durų staktą, atrodė susitaršęs ir uždusęs.

– Tu viena, – su palengvėjimu atsikvėpė Dugas.

Džuljeta papurtė galvą, drėgnos sruogos nusidriekė ant pečių.

– O su kuo turėčiau būti? Kas tau nutiko?

– Verčiau nepalik neužrakintų durų, – įspėjo jis artindamasis.

Džuljeta užuodė vyrišką prakaitą.

– Bėgai maratoną? – nusišaipė.

Dugas nusispyrė batus ir nusitraukė marškinius. Plačiu mostu atlapojęs dušo užuolaidėlę jis žengė į vidų. Jam buvo nusispjaut, kad pliaupiantis dušas sušlapins likusius drabužius.

Stiprios rankos apglėbė Džuljetą ir prisitraukė artyn.

– Galvojau... et, nesvarbu... – sušvokštė Dugas ir įsisiurbė jai į lūpas.

Džuljeta atsiduso ir patikliai prigludo. Jis nesiliovė bučiuoti, globdamas ją rankomis, tarsi negalėtų patikėti, kad jai viskas gerai. Ji nesuprato, kodėl jis atrodo toks sunerimęs, bet jai patiko jo savininkiškas elgesys.

– Man viskas gerai.

Dugas atšoko.

– Mums reikia pasikalbėti.

Šis vyras turbūt juokauja. Įsiveržė į dušą, apdovanojo stulbinančiu bučiniu, sužadino kūną, o dabar nori pasikalbėti? Ji palietė jo šortų sagą.

– Pasikalbėsime vėliau.

– Džuljeta.

– Ar esu sakiusi, kaip mane veikia tavo kimus urzgimas? – Ji atsegė sagą, atitraukė užtrauktuką ir nusmaukė šortus su trumpikėmis. – Toks seksualus garsas.

Jis ir vėl suurzgė, kai ji apglėbė delnu jo sukietėjusią ietį.

– Tu turėtum kai ką žinoti, – neatlyžo Dugas.

– Vėliau. – Ji prispaudė lūpas prie nuogos jo krūtinės. – Noriu mėgautis karštu vandeniu, kol jis baigsis.

Dugas taip pat troško mėgautis juo, bejėgis prieš švelnius, jaudinančius prisilietimus. Jis atsikratė šortų ir trumpikių, apsivijusių apie kulkšnis. Nors ir privalėjo atskleisti kortas, dabar juodu buvo vieni, Džuljeta saugi, tad naujienos galėjo ir palaukti. Ji slydo lūpomis Dugo krūtine, pilvu žemyn, erzino jį liežuviu.