Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

Virtuvėje jauku. Lola parnešė laikraštį, atidarė langą, ir saulė plūsta į vidų. Dangus ryškiai mėlynas, iš Trokadero sodų girdėti čiulbant paukščius, dvelkia sveiku pasauliu.

– Ar ponas labai užsiėmęs? – klausia Lola, kaisdama vandenį. Ji su mėlyna languota suknia, mano dar nematyta, šypsosi. Švyti balti dantys.

– Deja, labiau neįmanoma.

– Madam nerimauja?

– Ne, ne. Sapnavau blogą sapną. Kartais taip būna. O šiaip viskas nuostabu.

Lola vogčiom nužvelgia mane. Ką reiškia šitas jos žvilgsnis? Gal ji žino daugiau už mane?

– Suknelė jums tinka, Lola. Puiki spalva.

– Ačiū! Ją man nupirko Didulis. Sakykit, madam, ar vakar jūs likot patenkinta? Ta burtininke? Ar jums išpranašavo gerą ateitį?

Atsidūstu. Žinojau, kad šito paklaus.

– O ar jūsų praeitį atspėjo? – toliau klausinėja Lola.

– Ji prisakė visokių juokų.

– Madam Adar? – baisisi Lola. – Ta įžymi moteris?

– Gal ji prastai jautėsi, – guodžiu ją.

Lola kraipo galvą.

– Nesuprantu. Nieko panašaus nesu girdėjusi. Bet, madam, – jos veidas praskaidrėja, – pamatysit, šiandien įvyks stebuklas. Stebuklas jums. Tikrai žinau.

Vanduo užverda. Lola įpila kavos. Apolų „Auksinės Brazilijos“. Aromatas svaigina, net mirusįjį prikeltų. Tada išgriebia iš puodo kiaušinį, pripila stiklinę ką tik išspaustų apelsinų sulčių, į raudoną lėkštę prideda bandelių ir viską sukrauna ant sidabrinio padėklo. Ir dar pintinėlę su vaisiais. Keli migdolai. Sviestas, medus, pipirai, druska. Apvali balta vaza su penkiomis raudonomis tulpėmis. Švari damasto servetėlė.

– Ačiū, Lola.

Padėklą nusinešu į žiemos sodą. Ten labiausiai mėgstu pusryčiauti, kai būnu viena. Žiemos sodas – tai didelis įstiklintas erkeris, į kurį patenki iš geltonosios svetainės. Jis pilnas augalų, skleidžiančių atogrąžų kvapus. Laukiniai vynuogienojai aprietę dvi kolonas, didžiuliuose vazonuose auga palmės, o geriausia yra iš jo atsiveriantis vaizdas.

Vaizdas į pietus. Virš Trokadero fontanų ir sodų, virš Senos ir jos pasakiškų tiltų, iki pat didingojo Eifelio bokšto.

Mūsų butas septintame aukšte. Sėdžiu savo stiklinėje lodžijoje, o man prieš akis nutįsęs gražiausias miestas pasaulyje. Švytinčių kaip sidabras stogų, kupolų, kaminų, mansardų, terasų, balkonų jūra, nušviesta auksinės saulės spindulių. Saulė čia ryškesnė negu kur nors kitur.

Paryžiaus šviesa gerokai ryškesnė, ji atgaivina sielą! Čia ima greičiau plakti širdis. Čia pakyli virš smulkmenų, jautiesi nuostabesnė, atitrūkusi nuo kasdienybės. Šitame mieste aš visuomet laikau aukštai iškėlusi galvą, čia aš galiu neliūdėti, nenoriu ir neliūdėsiu.

Be to, dienos šviesoje viskas regisi paprasčiau. Prisiverčiu nusiraminti. Jokios isterijos! Taigi: aš gyvenu Paryžiuje. Čia galioja kitos taisyklės. Faustas turi draugužę? Draugužių valdžia trumpalaikė. „Trumpai ir maloniai“ – toks Sent Apolų meilės nuotykių šūkis. Neištikimybė čia ne tragedija kaip pas mus, Vienoje, ne priežastis vienam kitą žudyti, atvirkščiai: meilės nuotykiai pagyvina vedybinį gyvenimą!

Faustas man tai smulkiai paaiškino, pavyzdžiu pasitelkęs savo brolio Helijo ir jo žmonos Floros gyvenimo patirtį.

Jeigu Flora pernelyg ilgai padoriai elgiasi, Helijui ima įkyrėti. Jeigu ji (daugiausia pavasarį) susiranda bičiulį, Helijas iškart pasidaro meilesnis. Nors jis pavyduliauja, plūstasi ir tranko durimis, skraido nuosavu sraigtasparniu į Anglijos viešnamius, vos varžovas dingsta, sutuoktiniai kuo puikiausiai susitaiko ir ištisas dienas leidžia lovoje.

Rudenį viskas pasisuka į kitą pusę. Flora atvėsta, nori miegoti viena. Dabar medžioklėn išsirengia Helijas. Vos jo kokią naktį nebūna namie, ji vėl atveria jam glėbį – bet nė viena diena anksčiau. Šitaip jie blaškėsi dar prieš porą metų. Kad ir kaip keista, paskui apsiramino.

Prancūzai neištikimi!

Ko aš čia aimanuoju! Mano draugė Glorija juk įspėjo. Ir Faustas jai pritarė.

„Prancūzai temperamentingi, – pučiasi jis, – pas mus tarp vyro ir moters neįmanoma draugystė. Anksčiau ar vėliau ji baigiasi lova. Bet tai dar nė vienam nepakenkė!“

Ir ką man sakyti? Tai man nepatinka. Aš nemėgstu meluoti. O jeigu su kuo ir permiegu, tai tik naktį! Paryžiuje klesti popietės meilė. Galima pasirinkti – per pietų pertrauką ar užsidarius kontoroms. Bet septintą visi jau tvarkingai tupi namie, persirengę ir nusiprausę, ir šypsodami verda vaikams vakarienę.

Visi mano pažįstami turi meilės nuotykių. Čia tai normalu! Kodėl tada mano vyras turėtų gyventi tarytum vienuolis! Visur taip daroma, aukštai ir žemai, nuo vyriausybės iki mūsų durininkės, kuri po pietų, kai jos vyras dirba taksi, užsitraukia nėrinių užuolaidas ir liepia jos nebetrukdyti.

Visur pilna peno dramai ir neapykantai, bet, regis, niekas nekenčia. Visame pasaulyje meilės rūpesčiai įvaro ligą. Kiek nukrypsti į šalį, ir stačia galva puoli į neviltį kaip vandens šuolininkas nuo dešimties metrų aukštumo bokšto. Tik ne šitoje Didžiojoje Tautoje!

„Nebūna tobulos meilės, – sakoma čia, – kūnas silpnas. Ir vis dėlto gyvenimas gražus, taigi reikia juo mėgautis, kaip tik sugebi!“

Šitiek aš dar irgi sugebėsiu. Lažinkimės?

Nuryju pirmąjį karštą gurkšnį. Pažvalėju! Kaip gražiai atrodo tamsi kava stikliniame ąsotėlyje. Ir puodelis stiklinis. Servizas sukurtas Glorijos firmos. Aš padariau piešinį, o ji pagamino jį Italijoje. Jis graibstomas kaip karštos bandelės. Ir krėslas, kuriame sėdžiu, mano suprojektuotas. Tamsus ratanas ir šviesios pagalvėlės. Nuostabiai dera prie žalių augalų. Krėslai pagaminti Balyje. Kol kas tik penkiasdešimt. Visi jau parduoti.

Patenkinta apsižvalgau. Viskas čia skoninga. Niekas neerzina mano menininkės žvilgsnio. Kiekvieną daiktą pati išsirinkau, suprojektavau arba nusipirkau. Sėdžiu nedideliame rojuje, kurį pati susikūriau, ir dėl to man gera.

Nusilupu bananą, atsikandu. Jis prinokęs, minkštas ir saldus. Dar ir kitą suvalgysiu. Tada prisimenu pirmąją naktį šitam bute, ir apetitas dingsta.

Tai atsitiko prieš vienuolika mėnesių. Sugrįžome iš povestuvinės kelionės, nukamuoti ilgo skrydžio lėktuvu. Tiesiai iš atogrąžų, iš Mustiko salos, apsikrovę lagaminais, skaudamom galvom ir persikaitinę saulėje, ir iškart griuvom į lovą. Staiga miegus man išblaškė telefono skambutis.

– Sveika, madam, – pareiškė pridusęs balsas, – ar aš čia kalbuosi su brangiąja Ticija, dailiąja vieniete, naująja gražuolio Fausto žmona? Tenorėjau tik pasakyti, kad aš apačioje priešais jūsų namą, madam. Sėdžiu mažytėje raudonoje lančijoje, kurią jūsų vyras man neseniai padovanojo gimtadienio proga. Gal trumpam nusileistumėt į apačią? Mielai su jumis pasišnekėčiau.

– Kas jūs? – paklausiau sumišusi, bet daugiau pasakyti nieko nebespėjau.

– Kas čia skambina?! – sušuko Faustas ir atsisėdo.

Viską jam perpasakojau. Faustas išplėšė ragelį man iš rankos.

– Tai ne pagal žaidimo taisykles! – subliuvo Faustas. – Aš draudžiu. – Trumpa tyla. – Ne! Šito aš nedarysiu! Nekiškit nosies! Aš pats susitvarkysiu! Nelįskit, kur jums nedera! Sudie! – Jis nutrenkė ragelį.

– Kas ne pagal žaidimo taisykles? – paklausiau sumišusi.

Faustas įbedė į mane žvilgsnį.

– Žaidimo taisykles? Aš pasakiau „žaidimo taisykles“?

– Ir ką tu pats sutvarkysi?

– Neturiu supratimo! Nežinau, ką turi galvoje.

– Tu sakei...

– O tau vaidenasi! Logiška! Iš baisiausio karščio parvažiuojam į Paryžių, mus per prievartą pažadina, tada ir girdisi žodžiai, kurių niekas nesako!