Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

– Tu pavyduliauji, brangute?

Žiūriu į naktį. Į skriejančius pro šalį medžius, mėnulio delčią.

– Šokau su ja tik keturis kartus, ir visiškai prie jos nesiglausdamas!

Jis vypso man, taip dūmydamas, kad aš beveik nebeturiu kuo kvėpuoti. Jis žino, kaip aš nemėgstu, kai jis rūko automobilyje.

– Gal malonėtum atidaryti langą? – Man jau graužia gerklę.

– Mielai! – Stiklas paslenka žemyn. Vėjas plaka man veidą. Ausyse ūžia.

– Žinai, ką aš galvoju?! – kiek pajėgdamas garsiau staugia Faustas. – Bibi klaikiai nuobodžiauja su tuo lėkštu Kenu. Kaip manai, Ticija, mano meile, ji ištikima jam?

Užsimerkiu. Kokia įžūlybė. Dar žodis, ir apsipilsiu ašarom!

Staiga mudu jau Paryžiuje. Lėktuvu būtume skridę ilgiau. Faustas sustoja prie Trokadero sodų. Kaip tik uždraustoje vietoje. Aštuntą visus automobilius iš tos vietos policija nuvilks, tą jis taip pat puikiai žino kaip ir aš.

– Baisiai atrodai, – sako jis einant namo, – kaip kūtvėla. Baisingai frisée ! Pas beau! 6

– Vėjas sušiaušė!

Užgniaužiu raudą. Faustas nieko nebesako. Tylom žengiam į namus. Lifte stovim kaip nepažįstami. Faustas tylom atrakina buto duris ir pirmą praleidžia į prieškambarį mane. Tai puiki patalpa, pusapvalė, su dviem barokinėmis komodomis, kiniškomis vazomis ir veidrodžiu paauksuotais rėmais, iki pat lubų.

Veidrodyje matau Fausto veidą. Gal mane apgauna akys? Atsigręžiu. Iš tikrųjų! Jo lūpos pašaipiai pravertos. Jis tarsi sotus plėšrūnas, jau galvojąs apie naujas aukas. Šito jau per daug!

Be žodžių nusisegu apyrankę ir bloškiu ją ant šviesaus kilimo.

– Šitaip tu su manim nesielgsi, – sušunku, – gal manai, kad aš medinė? – Mano balsas dreba, bet man nusispjaut. Visą vakarą pratylėjau. Dabar kalbėsiu.

– Medinė? – pakartoja Faustas ir kilsteli aukštyn antakius, paskui galantiškai paima mano ranką ir man nespėjus sutrukdyti pabučiuoja. – Ką tu! Kraujas ir pienas! Labanakt, ėryti. Matau, aš tau nemielas. Taigi neįkyrėsiu ir permiegosiu savo kambaryje!

Lengvais žingsniais jis nutolsta prieškambariu, nė sykelio į mane neatsisukęs. Puiki strategija. Po trijų paniekos savaičių tik šito man ir trūko!

Stoviu kaip perkūno trenkta. Mudu nesam miegoję atskirai. Kodėl jis taip su manim elgiasi? Ar aš jį įžeidžiau? O gal manim pernelyg žavėjosi Versalyje? Kad ir kaip keista, Faustas šito nemėgsta. Patikti kitiems leidžiama tik jam. Jeigu turiu pasisekimą, esu už tai baudžiama!

Bet ką man daryti?

Ryti kaip kuliamajai mašinai? Nebepaisyti figūros? Išdribti kaip kokiam maišui? Ne! Negaliu!

Nusiaunu baltus aukštakulnius, išimu iš plaukų perlų šukas, atsidususi pasilenkiu apyrankės ir padedu ją į seifą. Paskui einu į savo mielą, nedidelę, pilną veidrodžių vonią. Trumpam palendu po dušu, nusiprausiu veidą, iš pradžių karštu, paskui šaltu vandeniu, persiplaunu ramunėlių arbata. Oda paakiuose išsilygina. Šiandien jokio kremo. Kai kada reikia duoti odai pabadauti, antraip poros pernelyg išsiplės.

Tada viena einu į gražų mūsų miegamąjį, mano pačios suprojektuotą, rytietiško stiliaus, nakties mėlynumo, raudonos ir aukso spalvų, viena smunku į mūsų plačią dvigulę lovą iš raižyto ir poliruoto medžio ir padedu galvą ant pagalvės. Užsimerkiu, išjungiu šviesą ir klausausi nakties tylos.

Mirtina tyla.

Ir vis dėlto aš žinau: kažkas dar atsitiks. Bet kas? Praeina ištisa amžinybė, ir aš išgirstu žingsnius. Tylius, atsargius, tiesiai už mano durų. Tai Faustas. Jis sustoja. Jis eina pas mane. Ne! Pro šalį. Į mano vonią! O dabar – trinkteli buto durys. Faustas išėjo iš namų!!! Pirmąkart.

Atsisėdu lovoje, užsidegu sidabrinę lemputę su įvairiaspalvių karoliukų gaubtu, drebėdama visu kūnu. Šlykšti vestuvių sukaktis. Niekuomet jos nepamiršiu! Bet gal Faustas tik kitur pervarys automobilį? Taip ir bus! Kelinta dabar valanda? Pusė trijų. Laukiu ir laukiu. Eina laikas!

Trys valandos! Pusė keturių! Negalima gi statyti automobilio pusę nakties. Keturios! Pusė penkių! Va kaip tik tokią akimirką milijonai žmonų čiumpa valiumą, migdomuosius arba kaip reikiant patraukia viskio. Bet aš šitaip nenoriu!

Užsikišu už nugaros pagalvę ir imu skaičiuoti auksines žvaigždes ant raudonų tapetų. Keturi šimtai penkios! Tiek daug? Niekuomet nebūčiau pamaniusi. O dabar paskaičiuosim blizgančius pusmėnulius ant užuolaidų. Du šimtai trys! Ką aš čia veikiu? Netrukus penkios! Kada pagaliau prašvis? Širdis krūtinėje daužosi. Čiumpu šilkinę Fausto pižamą ir įniršusi teškiu ant grindų. Gal paverkti? Ašaros kenkia veido odai!

Aš skaitysiu. Ir jau žinau ką. Agatos Kristi „Žmogžudystę Rytų eksprese“. Kaip tik atitinka mano nuotaiką! Tačiau negaliu susikaupti ir šeštą valandą užmiegu. Pabundu devintą! Devinta!!! O Fausto vis dar nėra!

Šoku iš lovos ir atitraukiu užuolaidas. Lekiu į jo kambarį. Pono Sent Apolo nė kvapo. Užtat savo vonioje, ant staliuko po veidrodžiu, randu raštelį.

„ Chérie , – skaitau ir netikiu savo akimis, – septintą turėjau išeiti. Esu susitaręs pasimatymą kaime. Tas namas! Nenorėjau tavęs žadinti. Bučiuoju! Faustas.“

Kaip kaip? Septintą? Buvo pusė trijų, kai jis išnešė kudašių! Kur? Pas Bibi? Džoją? Pas juodaodę Mendę į viešbutį? Mane smaugia neviltis. Gal vis dėlto išgersiu taurelę degtinės.

– Laba diena, madam, – atsklinda skambus balsas iš koridoriaus, išvaikydamas mano visas liūdnas mintis. – Labai labai šilta! Tikras pavasaris. Galima eiti be palto!

Mano ekonomė Lola žvelgia pro durų plyšį labai patenkinta, kaip visuomet, kai šviečia saulė. Ji parnešė iš kepėjo šviežios duonos ir kvapnių bandelių, šiltų ir traškių. Regėdama jos apskritą rudą veidą atsigaunu.

– Labas, Lola, – atsakau jai su palengvėjimu. – Ponas jau išėjęs, taigi aš pusryčiausiu žiemos sode.

– Gerai! Kaip jaučiatės?

– Puikiai, – pameluoju, – o jūs?

– Nuostabiai, – sukikena ji kaip mergytė, – Mažuliui skauda pilvą, taigi Didulis nuvažiavo pas Marabu pirkti vaistų.

– Jis rimtai serga? Gal pakviesti gydytoją?

– Ne, ne. Jam praeis. Jis stiprus kaip liūtas. Tik kartais naktį jį kankina demonai. Bet, madam, šiandien nuostabi diena. Šiandien nutiks stebuklas.

– Iš ko tai matyti? – smagiai paklausiu.

– Iš oro, – sako Lola, nusisuka ir nužingsniuoja į virtuvę.

Lydžiu ją akimis. Lola visuomet pataiso man nuotaiką. Ji originali. Tiki stebuklais, kerėtojais, demonais, nes kilusi iš Afrikos, o ten toks tikėjimas visai normalus dalykas. Ji nežino, kiek jai metų. Bet ji apskritutė ir temperamentinga, palaimingam gyvenimo vidury, ir turi du vyrus: Didulį ir Mažulį.

Didulis yra jos vyras. Mažulis – jaunesnis jo brolis. Jie miega trise dvigulėje didelėje lovoje, ir, galiu prisiekti, ji nėra pasninkavusi trijų savaičių! Jai reikia pavydėti – palyginti su manim. Todėl ji visuomet smagiai nusiteikusi, linksmai kvatojasi, kerta su apetitu ir niūniuoja panosėje. Aukštai pastogėje aš jai perstačiau du kambarius, dabar ten puikus butas su dušu ir tualetu, ten ji gyvena jau metus, ir nė vienas žmogus nėra pastebėjęs jos dvivyrystės. Beje, Mažulis ir Didulis panašūs kaip dvyniai. Iš namų Lola visuomet eina tik su kuriuo nors vienu. Ir vis dėlto ji bijo migracijos tarnybos pareigūnų. Mažulis Prancūzijoje gyvena nelegaliai!

Paskubom apsirengiu.

Spalvinga afrikietiška namų suknele, violetinės ir geltonos spalvos, laisvo kirpimo, labai patogia. Medžiagą man nupirko Lola Gut d’Or turguje, o jos draugė pasiuvo šitą meno kūrinį. Įsispiriu į dailias raudonas kurpaites iš Maroko ir užsisegu gintarinius karolius. Paskui šukuoju geltonas savo garbanas, kol jos ima blizgėti. O dabar šypsena, kaip ir dera. Aš esu gražioji madam Sent Apol. Neturiu jokių rūpesčių, tiesiog maudausi laimėje.