Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

Prisitaikiau: iš pradžių Sent Apolai, o paskui aš! Aš valdausi. Ne, aš valdžiausi...

Šiandien pirmoji mano vedybų sukaktis. Nuo šiandien viskas bus kitaip. Šiandien aš pirmąkart gyvenime nuėjau pas aiškiaregę. Mane nusitempė Lola, mano virėja. O dabar štai guliu bibliotekoje priešais židinį, išsitiesusi ant minkšto medaus spalvos tibetietiško kilimo, pasidėjusi po galva raudoną šilkinę pagalvėlę, spoksau į knygų eiles ir mąstau.

Štai kas man pasidarė!

Aiškiaregė pavarde madam Adar. Ji labai madinga, laikoma puikia mediume. Ji gyvena 14 apygardoje, Raspajo bulvare, ant paties kalno, ir mane priėmė nepaprastai stilingai: duris atidarė tarnaitė su balta prijuoste, paėmė iš manęs paltą ir palydėjo į svetainę.

Ten sėdėjo toji garsenybė, sveikindamasi ji vos linktelėjo galvą. Prie didžiulio stalo, apdengto brangia kašmyro staltiese, net siekiančia grindis. Svetainė tamsi, užuolaidos užtrauktos. Kambarį apšvietė tiktai dvi gražios žalvarinės lempos, stovinčios jai iš kairės ir iš dešinės. Belle Epoque 1 stovimosios lempos! Jų likusios tik viena kita! Retenybės! Pastebėjau jas vos peržengusi slenkstį, nes taurūs daiktai iškart krinta man į akis. Net šitokios krizės kaip dabar laikais!

– Bonjour, madame 2, – garsiai pasisveikinau. Tada įkišau tūkstantį frankų (tikras turtas!) į storą knygą, kuri gulėjo ant stalo tarp jos ir manęs, atsisėdau ant kėdės ir ėmiau kantriai laukti.

– Bonjour, madame , – tyliai atsakė aiškiaregė, – gerai, kad atėjote. Rankinę prašom padėti ant grindų. Rankų nesukryžiuokit, o pasidėkit delnais aukštyn į skreitą. Kojas suglauskit. Atsipalaiduokit!

Nustebusi paklusau. Garsenybė nunarino galvą. Kaip ją nupasakoti? Atrodė tarsi nusikamavusi virėja. Nosis stambi, lūpų dažai nusitrynę. Plaukai labai garbanoti, buvę geltoni, bet dabar pražilę, supinti į ilgą kasą, nudrykusią per nugarą iki juosmens. Apsirengusi tamsia suknele, pirštai apmaustyti daugybe žiedų su briliantukais, kiekviename po keturis ar penkis. Judinamos tos rankos žiburiavo kaip vandens kriokliai. Apskritai man ji patiko.

– Na, tai ką pageidautumėt sužinoti?

– Iš pradžių kokį nors nesudėtingą dalyką. Gal pasakytumėt, ką aš gausiu savo vestuvių sukakties proga?

Vos susičiaupusi supratau, koks nepaprastai kvailas mano klausimas.

– Dovaną, madam, jums nepriklausančią.

– Tai kam ji priklauso?

– Sužinosit, kai ateis laikas. Sakykit – jūs gyvenat Šv. Liudviko saloje?

– Ne. Trokadero gatvėje.

– Keista. Regiu jus prie vandens. Ketinat persikraustyti?

– Kol kas dar ne. Kodėl?

Madam Adar pasižiūrėjo į savo žiburiuojančius žiedais pirštus.

– Ar atsinešėt nuotrauką? Savo vyro?

Linktelėjau galvą ir dvejodama padaviau jai nuotrauką.

Paėmė ją abiem rankom ir ėmė aplink ją mankyti, lyg minkydama tešlą. Paskui ilgai žiūrėjo į ją kraipydama galvą.

– Didelė problema, – lėtai tarė ji. – Aš kalbu teisybę?

Tylėjau.

– Problema dėl tos moters. Jo bendradarbės. Ji neišsilavinusi. Prasti popieriai. Tegu jis nežiopso, nes atsidurs teisme. Ar jums tai ką nors sako, madam? Ar žinot, apie ką kalbu?

– Ne. Su vyru dirbu aš . Ir daugiau niekas!

Madam Adar garsiai sušnopavo stambia nosimi.

– Ne! Ne! Ne! Tai ne jūs. Matau kitą moterį. Aukštesnę ir... storesnę. Matau ją kaimiškam name. Ji atrodo kaip... kaip jos vadinasi? Kaip valkirija! Ar pažįstat taip atrodančią moterį?

– Deja, ne.

– Pagalvokit! Gal namie prisiminsit. Ir šitoji moteris... linki jums blogo, madam. Verčiau nutraukit su ja visus ryšius! Vyras irgi nedaug ko vertas. Dar matau vyrą su barzda. Su didele ruda skrybėle. Tai netikri draugai! Ar žinot, apie ką aš kalbu, madam?

– Deja, ne.

Madam Adar atsiduso.

– Kitą savaitę jūsų sūnus pasveiks, – pasakė paskui, – nereikia guldyti jo į ligoninę. Tai tik gerklės uždegimas, nieko baisaus!

– Iš tikrųjų! O koks mano sūnaus vardas? Ar galėtumėt atspėti?

– Luktelkit. Keistas vardas. Prasideda H raide. Firmos pavadinimas. Hermis! Ar taip?

– Man siaubingai gaila, – tepasakiau, – bet aš dar neturiu vaikų. Pasakykit man verčiau, kuo vardu toji... valkirija. Ar žinot jos vardą?

Madam Adar ilgai galvojo.

– O, – pasakė ji, – jos vardas prasideda O raide. Odetė. Ar pažįstat moterį, vardu Odetė? Ne? Čia dar matau ir A raidę. Amūrė. Taip, tikrai. Ar tarp jūsų pažįstamų yra Amūrė?

– Nieko panašaus!

Aš atsistojau.

– Deja, man metas!

Madam Adar liko labai santūri.

– Tikiuosi, kad vis dėlto jums šiek tiek padėjau. – Ji grąžino man Fausto nuotrauką. – Jei užsimanysit sužinoti ką nors daugiau, ateikit vėl!

Niekuomet gyvenime!

Niekuomet kojos mano nebus pas šitą karvę! Tūkstantį frankų išmečiau kaip į balą!

Tačiau keistas dalykas: ar vakar Faustas nesakė, kad Amūrė puikus vardas mergytei? O jo tėvas iš tikrųjų Hermis!

Ir mano vaikų vardai bus tik klasikiniai. Tokia tradicija Sent Apolų giminėje. Aš noriu vaikų. Todėl ir ištekėjau. Ir noriu namo Provanse. Ten juos auginčiau. Nepaprasto namo. Ne. Tvirtovės, kompaktiško laimės luito, stovinčio aukštai ant kalno, nelabai didelio ir nelabai mažo namo su storomis sienomis, pastatyto amžiams! Tokį namą aš jau tarsi matau: pro jo langus regėti visas pasaulis. O ant kalno šlaito terasomis užveistas sodas, pilnas pinijų, kiparisų, rožių ir kvepiančių krūmų.

Prieš metus mečiau gėrusi piliules.

Jeigu Faustas būtų norėjęs, jau seniai būčiau buvusi nėščia. Mano giminėje vien ilgaamžiai. Mes gimdome vėlai. Motina mane pagimdė būdama keturiasdešimt šešerių. Aštuoniasdešimties metų ji dar atrodė jaunyva moteris. Aš irgi tokia pat. Kupina energijos. Žydinti, sveika ir nenusivalkiojusi. Bet Faustas neskuba.

– Aš dar nenoriu vaikų, – sako jis kietai, – jie triukšmingi, įkyrūs, visur lenda. Juk tu turi mane, chérie 3! Juk žinai, mano šaunioji Ticija, kad konkurencijos aš nepakenčiu!

Tai kodėl jis tada nei iš šio, nei iš to žavisi vaikiškais vardais?

Atsisėdu. Man užtirpo sprandas. Judinu galvą. Dešinėn, kairėn. Po truputį skausmas atlėgsta.

Faustas mįslė. Visi prancūzai nori vaikų. Tik maniškis ne! Uošviai nori anūkų. Kaip ir mano ponas tėtis. Bet Faustas slapčiom sėlina į vonią ir tikrina mano kalendorių. Pavojingomis dienomis jis susituri. Mano, kad aš nieko nepastebiu. Ar jis laiko mane akla?

Pirštais braukiu per minkštą kilimą. Geriausios kokybės vilna. Rankų darbo. Augaliniai dažai. Puikus pirkinys. Įsigijau šį kilimą savo gimtadienio proga. Retų prekių krautuvėlėje Jokūbo gatvėje. Jis čia nuostabiai dera. Geriau negu zebro kailis, kuris gulėjo anksčiau.

Sukryžiuoju kojas, ištiesiu nugarą ir pabandau atsipalaiduoti. Sakoma, jog pasieki tokią būklę, kad imi nieko negalvoti. Tada „iš ten“ ateina geriausių minčių.

Po teisybei, tai aš gyvenu nuostabiai.

Mano verslas tiesiog klesti. Mes perkame butus, atnaujiname juos taip, kad net švyti, ir pelningai parduodame. Tie butai graibstomi kaip šviežios bandelės. Mes nepriklausome nuo tėvų, pinigų mums netrūksta, ir aš tuo didžiuojuosi. Mat visa tai mano nuopelnas.

Aš esu interjero architektė. Baigiau studijas, gavau laipsnį, daug keliavau. Aš žinau, ką darau, esu puiki specialistė. Taip pat aš kuriu baldus, stiklinius daiktus, audinius. Sėdėdama prie savo stalo dažnai jaučiuosi kaip Dievas paskutinę pasaulio kūrimo dieną.

Tačiau tai dar ne viskas.