Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

Jau beveik pavasaris. Oras spindi kaip auksinis. Boluoja kaštonų priešais Trokadero aikštę pumpurai. Eifelio bokštas šauna tiesiai į dangų, tik aš beveik nežiūriu į jį. Niekas man nemiela, kai Faustas mane įžeidžia.

Kaip visuomet, mudu labai elegantiški.

Aš su ilga balta vakarine suknia nuogais pečiais, iš šilkinio satino, platus raudonas šalikas nugaroje pereina į didelį šleifą. Faustas su smokingu, tikro vyro pavyzdys. Bet marškiniai jam per ankšti. Per paskutines tris savaites jis pastorėjo. Piktai džiūgauju. Jei ir toliau taip gyvens, netrukus nebebus gražiausias vyras Paryžiuje.

Sėdime savo naujame baltame rolsroise Silver Spirit II , kainuojančiame tiek, kiek namas Provanse. Sėdynės neapsakomai minkštos, kvepia medžiu ir oda, bet mano nuotaika beveik nepasitaiso. Tikriausiai vėl nebus kur pastatyti automobilio. Nesuprantu. Automobiliai darosi vis mažesni. Tai kam jis pirko šitokį brangų monstrą?

Faustas spusteli kuro pedalą. Variklis suūžia ir tuoj nutyla. Važiuojam dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, beveik to nejausdami. Tyliai dumiam į saulėlydį. Mano pykčiui, beveik nėra automobilių, bulvarai tušti, jokios grūsties. Šauname Šv. Klodo tuneliu. Kone mirštu iš baimės. Pilvo raumenys susitraukę, skauda skrandį, keliai dreba! Bet akys budrios. Peleninėje aptinku nuorūką, išterliotą lūpų dažais.

– Kieno ji? – iškart klausiu.

– Ką sakai? – Faustas man nusišypso, neatitraukdamas kojos nuo akceleratoriaus.

Pirštu parodau į nuorūką.

– Damos iš agentūros.

– Iš kokios agentūros?

– Kuri man siūlo namą. Jos automobilis sugedo. Ir, mano mažyte Ticija, aš leidau sau ją pavežti.

– Aš ne tavo mažytė Ticija!

– Ne! Tu esi pavydi furija! Taigi tu mane vis dar myli. Tai man puikus komplimentas šiandien, mūsų vestuvių sukakties proga. Atidaryk pirštinių skyrelį, mieloji. Ten dovana tau.

Automatiškai paklūstu.

Taigi jis nepamiršo. O gal aš be reikalo įtarinėju? Dvejodama pakeliu prie šviesos mažą pailgą paketą. Jis iš Sent Onorė gatvės, kur geriausių juvelyrų parduotuvės. O dangau! Ar Faustas prasiskolino? Kaip tik dabar?

Suirzusi nuplėšiu popierių, atidarau dėžutę. Olialia! Apyrankė, nė aš pati gražesnės nesugalvočiau.

Keturios eilės apvalių spindinčių rubinų, supamų blizgančių briliantinių karoliukų. Senovinė. Tokių apyrankių vienetai. Retenybė. Užsisegu ją. Puikiai tinka man prie suknelės. Bet kiek ji kainavo? Nemenką sumą, aišku!

– Ačiū, – šaltai padėkoju, galvodama apie mūsų bendrą sąskaitą, kurioje po automobilio pirkimo liko tik penki tūkstančiai frankų. Taip buvo prieš tris savaites. O kiek skolos mes turim dabar?

– Ar graži? – nekaltai klausia Faustas.

– Nepaprastai! Nežinau, kaip tau atsilyginsiu!

Tai jam patinka. Jis dar padidina greitį. Rolsas šauna pirmyn kaip patrankos sviedinys, aš sėdžiu lyg paralyžiuota, kalendama dantimis. Mane užplūsta baimė. Staiga suvokiu: jeigu mes gyvi pasieksim Versalį, tai ten praleisime pasibaisėtiną vakarą, tokį pat pasibaisėtiną kaip ir kiti vakarai viešumoje, kai turėjau rodytis kaip madam Sent Apol.

Temstant pasiekiam rūmus. Mums net palikta vietos. Sustojam kieme, pačiam pasakų pasaulio vidury. Visi langai plieskia šviesomis, vartai apipinti vainikais. Šimtai deglų abipus laiptų, tūkstančiai žvakių didelėje veidrodžių salėje. Oras sklidinas kvepalų.

Penki šimtai kviestinių svečių sėdi prie apskritų staliukų, visi smagūs ir atsipalaidavę.

Spaudos atstovė Marija Luiza puola prie manęs. Mano eskizai, girdžiu aš, tarp išrinktųjų. Gal man bus paskirta premija. Mus apspinta žurnalistai, fotografai, yra ir televizijos operatorių. Ir nors aš su tauria balta suknele esu viena iš elegantiškiausių moterų, nors visi veidai žiūri į mane, Faustas atrodo kur kas impozantiškiau.

Jis čia karalius! Jo pasirodymas išmuša visus iš vėžių. Jo šypsena nušviečia salę, kaip atogrąžų saulė pripildo spindulių atokiausius kampelius, magiškai pritraukia visų akis.

Ypač damų.

Staiga aš nebegaliu pakelti šito reginio. Staiga visos šitos išsipusčiusios moterys pasikeičia. Jų akys ima spindėti. Jos atsitiesia, pasitaiso plaukus, tarytum galų gale radusios daug metų ieškomą vyriškį – savo išsvajotą didvyrį!

Nekenčiu šitos akimirkos!

Visuomet tas pats. Rodytis su Faustu viešai tikra kančia! Vos atsiduriam tarp žmonių, manęs nebelieka. Vos įžengiam pro duris, jis sutrypia mane kojomis kaip spindulingas riteris pelkių rupūžę, nes veržiasi prie naujų, dar nepatirtų, dar neužkariautų dalykų. Prie dailininkių, artisčių, rašytojų, dainininkių, aukštuomenės liūčių ir gyvačių (Dieve, nubausk jas!), visai neslepiančių, kad jį dievina.

Pas mus Vienoje viskas kitaip. Bet prancūzės begėdės. Prancūzės tiesiog kariasi ant kaklo! Jeigu tik joms patinka vyras, griebiasi bet kokių priemonių jam užkariauti, nors šalimais ir stovi žmona!

Jos laižosi lūpas, kaip pirma „Sodų ir parkų“ redaktorė Andrėja Blė, be priežasties juokiasi, kad tik parodytų savo baltus gražius dantis. Sėdamės prie apskrito staliuko, šypsodamiesi sveikinamės į visas puses, ir visur pilna gražių moterų, nuogų rankų, raudonų lūpų. Labiausiai trokštu mirti.

Juolab kad mūsų kaimynai – Bibi ir Kenas! Kaip tik šitie! Ne!!! Dedasi nematą. Abudu seni mūsų pažįstami. Kenas turtingas amerikietis, o jo žmona Bibi leidžia jo pinigus. Bibi apvalutė ir karštakraujė. Vykęs marokietės ir prancūzo mišinys. Ji mažytė ir įžūli, siauromis žaliomis akimis ir blizgančiais juodais plaukais, šiandien laisvai krintančiais ant pečių. Žalia šilkinė jos suknia prakirpta, man regis, iki pat bambos.

Spoksau į jos lūpų dažus. Oranžiniai? Kaip ir ant nuorūkų rolse? Ne, tamsesni! Jos lūpos beveik juodos. Aišku, kartais ji keičia dažų spalvą. Šiaip ar taip, anksčiau mes net draugavome. Dabar ne.

Faustas pašoka.

– Sveika, Bibi! – bučiuoja ją į abu skruostus ir prisikiša prie pat jos nuogos, dailios krūtinės. – Seniai matyti! Kur jūs lindit? Jūsų beveik niekur nesutiksi!

Tada paploja Kenui per petį ir tiesiog atgyja. Paduodami užkandžiai, Faustas pataiso nuotaiką ir Bibi, sako tik tai, ką ji nori išgirsti. Laidomi žaižaruojantys sąmojai, visas stalas suklūsta, o aš sėdžiu šalimais, gatava prasmegti kiaurai žemę!

Visą vakarą Faustas nepersitaria su manim nė žodžiu. O kai Bibi po pagrindinio patiekalo nebegali atitraukti nuo jo akių ir nieko aplinkui nebemato, jis staiga persimeta prie sėdinčios priešais temperamentingos juodaodės žurnalistės iš Niujorko, vardu Mendė. Retsykiais jis gašliai nužvelgia geltonplaukės galerijos savininkės iškirptę, ji vardu Džoja, kilusi iš Anglijos, aiškiai juo susižavėjusi.

Faustas valgo ir geria, juokiasi ir dainuoja, visus linksmina, pusę salės (tik manęs ne!), šoka su Bibi, Mende ir Džoja (tik su manim ne!), ir jeigu garsusis Tomis Kalmanas po stalu nebūtų slapčiom glostęs man kojos (jis Paryžiaus menų korifėjus!), tai gal nebūčiau ištvėrusi šito vakaro.

Galų gale viskas baigėsi: pietūs, premijų įteikimas (laimėjo anglas) ir mano pirmoji vedybinė sukaktis. Galų gale jau pirma valanda nakties ir mudu važiuojam namo. Ne važiuojam, o lekiam. Mat Faustas lenkia visus, ką tik gali, ir pasiekia greičio rekordą.

– Žavus vakarėlis, – viena ranka vairuodamas jis prisidega cigaretę. – Bibi vis gražėja. Moka sukti vyrams galvas. Patrakusi suknelė. O iškirptė tiesiog rafinuota. Kaip tau atrodo, mieloji mano ožkyte Ticija?

Man niekaip neatrodo, taigi tyliu.