Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

Aš dar ir dirbu! Pasilipusi ant kopėčių išmatuoju užuolaidas. Klijuoju tapetais sienas, esu net dėjusi grindis. Iš šlykščiausios skylės aš moku padaryti jaukų lizdelį. Mano automobilis pilnas įrankių, spaustų, plaktukų, replių. Man dažnai ant nykščių mėlynės, o kiti pirštai subadyti, bet tai nesvarbu. Aš mėgstu savo darbą. Nenorėčiau nieko geriau. Kad ir kur būčiau, trokštu tik vieno dalyko: viską gražinti!

Faustui tai irgi patiko!

Tačiau jau trys savaitės jis elgiasi su manim kaip su ligone. Nebenori man rodyti perkamų butų. Anksčiau pirmoji juos apžiūrėdavau. Būdavau per visas derybas. O dabar jis dingsta ištisai dienai ir tą daro vienas. „Šiandien mesjė pareis vėliau“, – praneša man Lola, kai grįžtu namo. Nuo to sakinio aš tikrai susirgsiu!

Tačiau tai dar tik pradžia.

Man nebeleidžiama tikrinti sąskaitų. Jis tvarko visą buhalteriją. Ir kodėl jis, manęs nė nepaklausęs, bet už mūsų pinigus, nusipirko šitą brangų rolsroisą, kuriame tilptų penki vaikai, auklė ir šuo, nors anksčiau turėjo tik nepatogius sportinius automobilius?

Ir kodėl jis vis išvažiavęs tuo automobiliu? Išvažiuoja kiekvieną trečiadienį, o grįžta dievaižin kada! Ir kodėl, velniai griebtų, jo niekur neįmanoma rasti? Nors automobilis su telefonu! Kodėl?

Kur jis pragaišęs paskutiniu laiku?

Staiga man topteli į galvą siaubingas įtarimas. O gal Faustas pakliuvo į nagus kokiems nors niekšams, kurie jį taršo kaip kalėdinę žąsį? O jeigu vienas iš tų niekšų serga? Vyras su skrybėle? Arba toji Odetė Amūrė? Jeigu tik ji apskritai yra!

Pašoku. Kelinta valanda? Septynios!

Faustas išvažiavo į kaimą apžiūrėti namo, kurį ketina pirkti. Namo! Argi ne jis vis kartojo, kad uždirbti galima tik pardavinėjant butus Paryžiuje?

Pasiklausau, kas darosi koridoriuje. Lola triukšmauja virtuvėje. Ką tik praėjo Stavras, kamerdineris. Jis parnešė iš valyklos Fausto kostiumus ir smokingą. Kelias laisvas. Lekiu į savo vyro kambarį. Kur jo kalendorius? Kaip visuomet, ant rašomojo stalo. Kokie šiandien jo planai?

Prieš pietus įrašytas žodis „gydytojas“.

Gydytojas? Nesąmonė! Kalendorius dreba mano rankoje. Raidės susilieja prieš akis.

Gal Faustas serga? Ne! Jis sveikas kaip ridikas. Tai ne aš. Greit gausiu infarktą.

Pala! Tik nesikarščiuok! Žiūrėkime faktų. O ką jis veiks po pie­tų?

„17 val. namas!“ Pabraukta raudonu brūkšniu.

Taigi dabar jis kažkur ne Paryžiuje, pateko į grūstį ir namo anksčiau kaip devintą negrįš.

Staiga suskamba telefonas.

– Alio! – pilna vilties atsiliepiu aš.

Tyla.

– Kas čia kalba? – sušunku.

Kaip visada, anoje pusėje padedamas ragelis. Dažnas reiškinys per paskutines tris savaites. Pernelyg dažnas, kalbant tiksliai. Staiga mane apima svaigulys. Galvoje ima ūžti. Aš išprotėsiu, jeigu ko nors nesigriebsiu.

Ir štai aš jau klūpau prie baroko stiliaus Fausto komodos, paveldėtos iš Krono, Fausto senelio brolio, ir ištraukiu apatinį stalčių. Imu raustis kaip kurmis: puskojinės, baltiniai, trumpikės, dar popieriai. Man klaikiai gėda. Pila prakaitas, tankios geltonos garbanos prilimpa man prie skruostų ir kaklo, ausyse tvinksi.

Kitas stalčius: sportinukai, šilkiniai marškiniai, smokingo marškiniai ir popieriai. Dar kitas stalčius: drabužiai tenisui, buriuoti, maudytis ir popieriai. Paskutinis stalčius: megztiniai, liemenės, pirštinės, šalikai. Ir vėl popieriai. Viskas skraido, krenta ant grindų aplink mane. Komoda tuščia.

Aš nieko neradau.

Bet manęs neįmanoma apgauti. Aš karštakraujė vienietė ir baigsiu tai, ką pradėjau.

Žengiu prie Fausto spintų.

Vasariniai, žieminiai, šilkiniai, drobiniai kostiumai, fechtavimosi kostiumai, jojimo kelnės. Nuodugniai krečiu kišenes. Štai! Širdis daužosi kaip patrakusi. Radau!

Iš švarko, kurį jis dėvėjo praėjusį trečiadienį, kišenės išimu penkis gabalėlius kartono. Suplėšyta cigarečių dėžutė. Aš nusivylusi. Tačiau paskui pastebiu raides. Ten kažkas parašyta.

Sėduosi prie Fausto rašomojo stalo ir sudėlioju popieriukus į vieną lapą. Ir ką pamatau? Vulgarų piešinį. Vyrą ir moterį klasikine poza. Piešinys iš kelių štrichų, bet nupieštas įgudusia ranka. Vyriškis su didžiuliu falu. O moteris – vien kojos ir krūtys. Šalia parašyta: „400 frankų su kambariu“.

Faustas viešnamyje?

Nesąmonė! Juk jis visada mušasi į krūtinę tvirtindamas, kad niekuomet gyvenime nėra mokėjęs už meilę. Ar jis derėjosi dėl kainos? Kur jis daužosi? Šįvakar aš jam duosiu vieną kitą tikslų klausimą.

Bet pirmiausia turiu panaikinti visus pėdsakus!

Imu tvarkyti komodą. Apatiniame stalčiuje, pačiame kampe, apčiuopiu kažkokį kietą daiktą. Pirma pražiopsojau. Aha! Elegantiška dėžutė. Dioro! Didelė, plokščia, lengva, suvyniota kaip dovana. Auksinės raidės baltame fone. Aprišta stora sukta virvele iš raudono šilko. Na, tai man. Šiandien mūsų vedybų sukaktis. Nė nepagalvojusi išvynioju dovaną.

Ilgi juodo šilko naktiniai marškiniai išslysta ant grindų. Pakeliu juos aukštyn. Prašmatnumėlis! Viršutinė dalis vienų nėrinių. Tikrų nėrinių, tiek aš suprantu. Kita marškinių dalis iš blizgančio satino, juodas satinas, perjuostas raudonais kaspinais. Gražesnių naktinių marškinių nesu mačiusi. Bet jie ne mano spalvos!

Aš dėviu tik šviesius baltinius, ir žiemą, ir vasarą. O blogosiomis dienomis – raudonus. Raudona spalva teikia man stiprybės. Bet niekados o niekados nesu nešiojusi juodų baltinių. Ir Faustas tai žino.

Na, ir dydžio ne penkiasdešimto. Aš dėviu trisdešimt aštuntą. Staiga man pasidaro baisiai karšta. Laikau rankose meilės dovaną! Bet ji skirta ne man, o kitai moteriai! „Vestuvių sukakties proga gausite dovaną, jums nepriklausančią!“ Tuoj apalpsiu. Ar čia ne buto durys trinktelėjo?

O Dieve! Faustas parėjo!

Jis man uždraudė eiti į jo kambarį. Ne tiesiai, ne, taip jis niekuomet nekalba! Žingsniai artėja, energingi žingsniai, jis puikiai nusiteikęs, netrukus bus čia. Tyliai susmunku ant grindų. Užsimerkiu ir vos alsuoju.

– Olialia! – atsklinda nuo durų Fausto balsas. Jis uždega visas lempas. Kaip per šventę. Kodėl? Juntu, kaip šviesa plūsta pro užmerktus vokus.

– Tik pažiūrėkit! Mano žmonelė! Labutis, mano chérie . Ar tu negyva?

Jo balse nė lašo susirūpinimo. Jis pasilenkia, pačiumpa mane už pažastų, pakelia aukštyn.

– Atsimerk, ožkyte. Žinau, kad mane girdi. Nevaidink!

Faustas pastato mane ant kojų. Ką darysi! Jis kiaurai mane permato. Lieku stovėti ir atsimerkiu.

Faustas – vyriško grožio idealas. Jis beveik dviejų metrų ūgio ir, kaip prancūzas, pažiūrėti labai stambus. Mėlynos akys ir vešlūs geltoni karčiai, beveik nesušukuojami. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo esąs germanas.

– Jis ne prancūzas, – pasakė mano tėvas, pamatęs jį pirmąkart, – jis Vagnerio Zygfridas! Ką tu su juo veiksi?

Faustas yra hunas. Tačiau jo veido bruožai švelnūs ir panašūs į Rubenso amūro, drožiančio lanką. Šio garsaus paveikslo kopija kabo mūsų svetainėje. Natūralaus dydžio, patrauklus paveikslas, ir kiekvienam aišku: tai tos pačios šviesios akys, dailūs antakiai, tiesi nosis, ta pati tobulos formos burna.

– Tai aš savo ankstesniame gyvenime, – sako Faustas kiekvienam, kas tik susidomi. Taip, jis gražus kaip dievas. O ypač su šviesiu kostiumu, ir pats tą žino. Be to, jo rankos, kurios dabar guli man ant pečių, stiprios.

– Na, dailusis vaikuti, ką visa tai reiškia?

Jo akys ima klaidžioti po kambarį, po atidarytą drabužių spintą, rašomąjį stalą, užkliudo juoduosius naktinius marškinius ant kilimo, man taip nesmagu, kad tuoj iš tikrųjų vėl pargriūsiu.