Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

– Tu pas mane įsilaužei? Kodėl?

Pasilenkiu ir pakeliu nuo grindų naktinius marškinius.

– Kieno jie?

– Tavo, mon trésor 4! Kai pakeisiu. Užsakiau baltus, raudonai apkraštuotus, o man atsiunčia juodus, ir dar per didelius. Rytoj juos pasiims. Ticija, ar girdi mane? Tu pernelyg smalsi. Šitaip negalima elgtis. Sugadinai visą staigmeną!

Jo žodžiai skamba visai įtikinamai.

– O kas čia? – rodau į rašomąjį stalą.

– Apie ką tu?

– Apie va tą cigarečių dėžutę! „Keturi šimtai frankų su kambariu“?

– Nieko nežinau. Bet... Pala! Jį man įkišo tokia kekšelė. Kavinėj Madlenos gatvėje. Bet jį perskaičiau automobilyje ir tik tada suplėšiau. Peleninėn netilpo, į gatvę juk nemesi, taigi įsikišau kišenėn. Ar tau ramiau, mieloji?

Tyliu.

– Tai ką dar norėtum išgirsti? Šventą priesaiką? O gal ir man bus leista kai ko paklausti? Nuo kada pradėjai mane šnipinėti, nekaltas vaikuti?

– Tik nuo šiandien.

– O kodėl, mano paukštyte?

– Hermis susirgo, – drožiu išdidžiai ir gręžte gręžiu akimis jo veidą. Jis irgi žiūri į mane. Jaučiasi kaltas, o gal man tik taip regisi?

– Mano tėvas sveikas ir žvalus. Pati tai puikiai žinai. Kaip čia tau šovė į galvą tokia nesąmonė?

– Ar jis užkrėtė Amūrę? O gal Odetę?

Faustas abejodamas žvelgia iš viršaus į mane.

– Tave kažkas užkrėtė. Deja, nežinau kas.

Jis sėdasi į žalią anglišką krėslą, mano dovaną jam Kalėdų proga, aptrauktą aukščiausios kokybės škotišku audiniu, ir prievarta užsikelia mane ant kelių. Priešinuosi, bet paskui nusileidžiu. Užtat sėdžiu it mietą prarijusi.

– Na, tai sakyk, kas yra? Kažkas čia ne taip. Mane, matyt, kažkas apšmeižė? Paskambino ir primelavo, taip?

Nustumiu jo ranką, kuria jis ketina nubraukti man nuo kaktos garbanėles.

– Tavęs vis nėra namie, – irzliai prapliumpu, – neįmanoma tavęs rasti. „Šiandien mesjė pareis vėliau!“ Nebegaliu klausytis šitų žodžių! Koks čia vedybinis gyvenimas!

– Tu visiškai teisi, – Faustas prisispaudžia mane prie savęs, – aš esu melagis, išdavikas, niekšas, paršas.

– Paleisk mane! Tu vis tiek manęs nebemyli.

– Teisybė! Nekenčiu tavęs. Pabučiuok mane, mažyte!

– Ne! Tu pernelyg išstorėjai. Per daug geri...

– Teisybė! Aš ėdu ir geriu. Aš šlykštus, murzinas, o, chérie , šiandien pietavau užeigėlėje, ragavau tokio raudonojo vyno, švelnaus kaip motinos krūtinė, Saint-Amour 1989 , kiekvienas gurkšnis – saldybė. Sakytum slapta po stalu uždėtum ranką dailiai moteriai ant kelių. O paskui juo aukščiau kyla tavo ranka, juo švelnesnę ir karštesnę čiuopi odą...

Ir jo pirštai atsiduria ant kairės mano kojos, nuslysta po raudono sijono apačia. Dešinė ranka glaudžia mano galvą prie krūtinės. Girdžiu, kaip plaka jo širdis. Jo kvapas kutena man nosį.

Myliu šį vyrą!

Bet jis nemyli manęs! Jis net rimtai manęs negeidžia! Tik žaidžia su manim. Juk neatsakė nė į vieną klausimą.

– Paleisk mane!

Jis tvirčiau mane apkabina, taip spaudžia, kad net skauda! Kandu jam į ranką.

– Taip! Taip! Kąsk man! Draskykis! Kad skaudėtų! Dar! Dar!

Tačiau staiga jis paleidžia mane, ir aš pašoku.

– Su tavim niekuomet nepasikalbėsi! – dabar aš jau šaukiu. – Noriu pagaliau sužinoti, kur tu leidi trečiadienius. Noriu sužinoti...

Jis irgi atsistoja. Grakščiai kaip koks plėšrūnas. Nusirengia švarką, padeda jį ant rašomojo stalo, atsuka man nugarą.

– Man rodos, tau rūpi, kodėl aš taip anksti parėjau. Mudu pakviesti į rūmus. Į Versalį. „Houmsas ir Gardenas“ rengia didelį pobūvį. Bus skiriamos premijos už geriausius audinius. Taviškių juk irgi ten yra. Pietūs ir šokiai. Privaloma ilga vakarinė suknia. Ar Stavras parnešė mano smokingą?

Nieko neatsakau.

– Šiaip ar taip, aš pažadėjau nueiti su tavim. – Jis atsisuka ir žaismingai nusilenkia man. – Mums liko nedaug laiko, mano mažyte Ticija. Aštuntą reikia išvažiuoti, antraip pavėluosime. Ar spėsi susiruošti?

Spėsiu. Bet tik ar aš noriu eiti?

Faustas nelaukia, kol atsakysiu. Skuba į koridorių, švilpauja, dainuoja ir neria į savo vonią. Atsuka dušą. Girdžiu, kaip šniokščia vanduo. Dar garsiau dainuoja, prunkščia, taškosi, šnopuoja kaip ruonis, netrukus užsimanys, kad nutrinčiau jam nugarą. Bet aš nenoriu!

Lekiu į miegamąjį ir taip trenkiu durimis, kad net supokši. Velniai griebtų! Šiandien pirmoji mūsų vedybinio gyvenimo sukaktis. Jis nė žodžiu nepaminėjo. O dar tie skambučiai. Daugybė laiškų, siunčiamų tik jam asmeniškai. O vasarą aš turėsiu praleisti Vienoje. Jis, žinoma, liks Paryžiuje!

Įniršusi nusiplėšiu sijoną.

Kol kas vengiau scenų, nes Faustas viską taip sugeba apversti aukštyn kojom, kad kalta lieku aš. Aš ne prancūzė. Aš tik viską išsigalvoju. Man vaidenasi. Viską ne taip suprantu.

O blogiausia yra tai, kad tokios moterys kaip aš jam nepatinka!

Aš esu smulki blondinė didelėmis akimis. Rugiagėlių mėlynumo! Veidas truputį strazdanotas, gražūs vešlūs geltoni kaip auksas plaukai smulkutėmis garbanėlėmis krinta ant pečių. Veidas ir kūnas mergaitiški. Mane lygina su Merile Stryp, ir tai tiesa – panašumo yra. Tik aš apveidesnė, o pati gražiausia mano kūno dalis – ilgos grakščios kojos.

Bet Faustui į kojas nusispjaut!

Faustui patinka didelės krūtys. Temperamentingos moterys! Jis geidžia fatališkų moterų, tokių, kurioms įėjus į restoraną vyrams užgniaužia kvapą.

Jis žavisi kiekviena iškirpte, kiekvienu atsikišusiu užpakaliu (pardon!), pastebėtu gatvėje. Jeigu padavėja apskritutė ir daili, ima jai meilintis. Jis tirpsta, jeigu pardavėja kraipo klubus.

Apvali ir temperamentinga moteris – jo idealas. Aš toli gražu ne tokia. Man nėra vietos jo Olimpe.

Niekuomet nebuvau gašli deivė, atogrąžų paukštė, saldi plėšrūnė, kokios jis ieško. Ne, aš visuomet tik šauni ožkytė. Ak, atiduočiau karalystę už didelę krūtinę!

Bet man kirba įtarimas, kad tuomet jis rastų dar didesnę. Kaimyno sode žolė visuomet žalesnė.

O blogiausia tai, kad mano verkšlenimas veltui.

– Aš medžiotojas, – pareiškė jis per pirmąjį mūsų ginčą, – o medžiotojams reikia laisvės. Mes, brangute, paženklinti Jupiterio. Pusiau žmonės, pusiau žvėrys, bet gyvuliškas pradas mumyse sudievintas. Aš esu pusdievis, mažoji mano Ticija. O pusdievio virve nepririši!

Tai kuriam galui jis mane vedė? Kad išvarytų iš proto. Kitos priežasties nėra.

Rausiuosi po savo drabužius. Šiandien pasistengsiu būti itin graži. Bet ne jam. Bet kam, su kuo tik susidursiu. Versalio parkų sargams. Rūmų durininkui!

Ak, aš tokia nelaiminga!

Faustas tris savaites nė pirštu prie manęs neprisilietė. Tai ištisa amžinybė. Matyt, turi draugužę. Išalkusiam ir vabalas mėsa. O kadangi jis manim bodisi, taigi jį sotina kita.

Kas? Kur? Nuo kada? Gal ją pažįsta jau visi, tik aš ne? Visa šeima? Draugai? Aišku, kad žmona viską sužino paskutinė!

Voilá 5, suplėšiau kojines. Ir ko aš taip jaudinuosi?

Noriu žinoti, ko man tikėtis!

Noriu viską išsiaiškinti! Dar šiandien!

O jeigu ko nors tikrai užsimanau – galų gale juk aš likau gyva po sniego griūties, – to ir pasiekiu!

1 Gražiosios epochos ( pranc. ).

2 Laba diena, ponia ( pranc. ).

3 Brangioji ( pranc. ).

4 Mano turte ( pranc. ).

5 Štai ( pranc. ).

2

Gražioji sutuoktinių Sent Apolų pora, le beau couple , kaip mes vadinami apkalbų skiltyje, lygiai aštuntą išeina iš namų ir išvažiuoja į Versalį.