Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

Markas man klaikiai nepatiko!

Jo balsas buvo garsus, galva apvali ir raudona, apžėlusi trumpais juodais plaukais. Visi jį laikė genijumi: jis projektavo naikintuvus „Daso“. O kadangi mano susidomėjimas technika ir karu vos ruseno, tai mane marinte marino miegas. Netrukus man terūpėjo tik vienas dalykas: kada pagaliau eisim namo?

Tada atsidarė durys ir aš iškart pašokau iš miegų: įėjo Faustas. Lydimas karštakraujės juodaplaukės moters, kuri atrodė visiškai sužvarbusi ir nelaiminga.

Tuoj pat stojo tyla.

Visų akys nukrypo į jį. Tas ūgis! Pečiai! Kilnus profilis, toks būna iškaltas tik ant senovinių auksinių monetų. Spinduliuojantis veidas. Vešlūs geltoni plaukai, ant kurių blizgėjo snaigės. Buvau pakerėta iki širdies gelmių.

„Ir kodėl aš niekuomet nesusipažįstu su šitokiais vyrais?“ – dingtelėjo man mintis, ir aš sekiau jį akimis, kol jis teiravosi administratoriaus laisvo staliuko. Veltui. Restoranas buvo perpildytas.

Tada šlykštūnas Markas paleido gerklę.

– Faustai, drauguži! – Jis pašoko ir kaip išprotėjęs ėmė mostaguoti rankomis. Stebuklas įvyko. Gražuolis nepažįstamasis irgi jam pamojo.

– Ar leisite jį pasikviesti? – paklausė Markas. – Pažįstu jį iš kariuomenės, kartu mokėmės lakūnų mokykloje.

Taigi šitaip Faustas staiga atsidūrė šalia manęs, o aš sėdėjau visiškai priblokšta ir nebegalėjau praryti nė kąsnio.

Šitokio gražuolio kūdikį būtų galima gimdyti nė nesvarsčius, toptelėjo man. Tačiau ta mintis mane taip išgąsdino, kad visą vakarą nė nebeprasižiojau. Bet to ir nereikėjo. Prieš prašydamas sąskaitos, Faustas pasisuko į mane:

– Girdėjau, jūs atvažiavote iš Vienos?

Be žado linktelėjau galvą, spoksodama į jį.

– Per Velykas galbūt važiuosiu ten paslidinėti. Gal žinot gerą viešbutį Arlberge?

– Aišku, – išpyliau lyg užhipnotizuota, – bet neatsimenu pavadinimo. Namie turiu adresą. Paskambinkit man. – Skubiai užrašiau jam savo telefono numerį. Faustas padėkojo, susimokėjo ir su savo nuostabia palydove pradingo žiemos nakty.

– Kas jis toks? – paklausiau kaip apsvaigusi.

– Faustas Sent Apolas, – nusiviepė Markas.

– „Apolų kava“?

– Firma priklauso jo tėvui.

– Gražus ir turtingas, – nusistebėjo Glorija, – retas atvejis.

– Turtingas bus jo vyresnis brolis, – piktdžiugiškai pareiškė Markas. – Faustas, deja, antrasis sūnus. Sent Apolai kaip kunigaikščiai. Vyriausias paveldi viską, o kitiems nieko nelieka.

– Nėra ko jo gailėtis, – kietai pasakė Glorija, – badu nemirs. Pažįstu tuos sluoksnius. Tikrai dar turi kokį nukaršusį senelį, kuris paliks jam krūvą pinigų.

– Jis nieko nedirba? – pasidomėjau aš.

– Beveik nieko. Trumpai turėjo lėktuvų firmą. Bet jį tai pernelyg vargino. Tada jis būtų turėjęs rimtai gyventi, naktį miegoti, negirtuokliauti, anksti keltis, o tai jam nebūdinga. Šiuo metu jis prekiauja butais.

– Butais? – sušuko Glorija. – Gaila, kad nepasikalbėjome apie tai. Gal jam reikia apdailos specialisto?

– Baisiausiai, – pasakė Markas. – Jis turi klaikią dekoratorę, kuri burzduliuoja lyg vandens krioklys, tokią milžinę, atrodančią kaip valkirija. Prieš čia ateidamas, pasižiūrėjau, kaip ji dirba. Bet šitaip dekoruotame bute gyventi neįmanoma. Gali tapti agresyvus.

– Apmušalai su gėlėmis? – paklausiau, remdamasi savo patirtimi. – Viskas pernelyg marga ir tarp savęs pjaunasi?

– Ne. Pernelyg sterilu. Visi lipdiniai nudaužomi, marmuriniai židiniai išmetami, grindys išklojamos plytelėmis, pilka pilka, o šitokiam nusiaubtam bute stovi valkirija arklio snukiu ir isteriškai taip giria save, kad besiklausant darosi bloga. Gal jis išvys ją, nes tikrai bankrutuos.

– Jeigu juodu išsiskirs, pagalvokit apie mus, – pasakė Glorija.

– Prašom nepamiršti, – įsiterpiau ir aš, – nes viskas, ką paliečia mūsų rankos, virsta auksu. Ar jūsų draugas vedęs?

– Faustas?! Jis dar ilgai neves.

– Ar čia buvo jo sužadėtinė?

– Tai buvo draugužė Nr. 13a, – mėgaudamasis pasakė Markas, – nesu matęs jo dukart su ta pačia moterim. – Ir jis ėmė porinti ilgą istoriją apie Fausto meilės nuotykius kariuomenėje.

Man trūksta žodžių!

Nelabai kokia padėtis. Bet kibirkštis plykstelėjo, galvojau apie jį pusę nakties, o po trijų dienų jis paskambino. Buvo šeštadienis, vienuolikta valanda.

– Alio aliooo, – nuskambėjo mieguistas jo balsas, – čia Faustas Sent Apolas. Gal pavakarieniausim? – Nė žodžio apie slidinėjimą ar sniegą.

– Kur? – smagiai paklausiau.

– Staigmena. Geriausia būtų, kad užvažiuotumėt pas mane. Sakykit, o kuo jūs iš tikrųjų vardu?

– Ticija.

– Įžymiojo dailininko garbei?

– Taip.

– O mūsų giminėje dauguma pavadinti Olimpo dievų vardais, – pasakė Faustas, – išskyrus mane, bien sûr 7!

Valandėlę patylėjau.

– O mes paprastai krikštijami pagal atsiradimo būdą, – skubiai išdrožiau. – Mano tėvas atsirado lovoje su baldakimu, taigi jis vadinasi Koelijus.

Kitam laido gale tyla.

– Taaaip? – pagaliau nutęsė jis linksmai. – Nesu nieko panašaus girdėjęs. Paskui viską man paaiškinsit smulkiau. Štai dar kas: malonėkit apsirengti suknele. Ne sijonu, ne kostiumėliu. Gink Dieve, tik ne kelnėm! Daili suknelė. Geriau klasikinio kirpimo. Ne pernelyg ryški. Ne raudona. Ne per trumpa. Kad dengtų kelius. Ar turit tokią? Taip?

Turėjau tokią!

Nors ir stebėjausi tokiais griežtais nurodymais – niekuomet nebūčiau pamaniusi, kad Faustas toks doruolis, – drabužių turėjau į valias. Nemažai jų pirkdavausi Vienoje. O prancūzai labiausiai mėgsta austrišką išvaizdą. Nieko žavingesnio jiems nėra kaip tautinis kostiumas. O tokių drabužių turiu daug.

Nusprendžiau apsivilkti mėgstamiausia savo suknele, žiemine bavariška, siūta pagal užsakymą, iš dangaus žydrumo šilko, žaliai apvedžiotomis rankovėmis ir apykakle, su sagomis iš elnio ragų nuo krūtinės iki kelių. Raudonas diržas, žali batai, mėlynų topazų karoliai.

Čia būtų labai tikę auskarai. Beje, kartais aš atrodau labai kukliai, ir truputį išdykumo man suteiktų šiek tiek blizgučių ausyse. Tačiau man tinka tik dideli žiedai, tam tikros formos. Po teisybei, puikių auskarų dar nesu radusi, bet vieną dieną, žinau, rasiu tokius. O kol kas verčiau nenešioju jokių. Dabar plaukai, tiek šukuoju juos šepečiu, kol ima blizgėti. Dešinėje ir kairėje po šukutes, kad šiek tiek prislopintų vešlumą. Truputis kvepalų. Aš pasiruošusi!

Niekuomet nepamiršiu pirmojo savo pasimatymo. Ir dabar jis man regisi dar keistesnis negu tuomet.

Beje, nurodymų, kaip apsirengti, nepakako. Faustas dar pareikalavo punktualumo. Turėjau atvažiuoti lygiai devintą, nė minutės anksčiau ir, Dieve gink, nė minutės vėliau. O kadangi nenorėjau visko sugadinti jau per patį pirmąjį kartą, tai aštuntą išskubėjau iš namų. Vėl smarkiai snigo. O jeigu Paryžiuje sninga, paprastai ten įsiviešpatauja chaosas.

Išsikviesti taksi neįmanoma. Visi išgraibstyti, taip buvo pasakyta man telefonu.

Tačiau man pasisekė. Vos išėjau į gatvę, įsėdau į raudoną hondą, iškart prie Grenelės gatvės kampo.

Automobilis buvo perkaitęs, vairuotojas suirzęs, mes brovėmės per vakarinę automobilių kamšatį ir tirštų baltų snaigių uždangą Boskė prospektu, pervažiavome Seną, ir, nors kelias nebuvo tolimas, tik per plauką nepavėlavau. Be penkių devintą, nė sekundės anksčiau, stovėjau priešais namo Prezidento Vilsono prospekte duris.