Susanna Kubelka - Šiandien madam pareis vėliau

– Bet aš... aš...

Faustas padėjo ranką man ant krūtinės ir pabučiavo į kaklą.

– Pamiršk viską, gražusis vaikuti. Tai beprotė. Ji niekuomet nebepaskambins! Ir daugiau apie tai nebekalbėkim. Pažadi, ar ne?

Ir jis įspraudė kelį man tarp šlaunų.

Aš pažadėjau. Ir laikiausi pažado. Beje, dar tą naktį Faustas padarė atradimą: aš nesu tikrai gera lovoje.

Tai man buvo naujiena.

Ir nors aš žinojau, kad tai negali būti teisybė, nes būdama keturiasdešimt dvejų jau žinai savo vertę, jis tarsi smogė man į paširdžius!

Pirmąkart vyras mane sąmoningai įžeidė, ir jeigu prisipažinsiu sąžiningai, dar ir šiandien tebesijaučiu įžeista jo žodžių.

Gal todėl aš ir nekovoju? Todėl viską nuleidžiu nemačiom? Gal todėl darau klasikinę klaidą, kaip ir visos ištekėjusios moterys: kišu galvą į smėlį, tikėdamasi, kad pavojus išnyks?

Bet jau nebeilgai taip elgsiuos.

Atstumiu lėkštę. Pašoku. Per minkštą baltą kilimą basa pribėgu prie veidrodinių durų. Ar aš pasikeičiau per šiuos metus? Atidžiai žiūriu į save. Nieko nematyti, nors kiaurą naktį nemiegojau. Gerai laikausi! Mano veidas lygus, kremus aš gaminuosi pati ir valgau labai sveiką maistą. Nei žuvies, nei mėsos, daug daržovių, riešutų, vaisių, ir tai atsiperka!

Atrodau jaunesnė už visas savo brolienes, net ir už Florą, o jai tik trisdešimt vieni. Faustas mano metų, bet aš atrodau kaip jaunesnė jo sesuo. Aš paisau savo svorio, esu grakšti, skaisčios odos ir ketinu tokia likti, kol mirtis nusineš mane į aną pasaulį.

Aš nesu gera lovoje?

Anksčiau niekuomet nesu to pastebėjusi. Prieš vestuves mane supo gerbėjai. Todėl ir ištekėjau taip vėlai, antraip būčiau turėjusi pernelyg dažnai keisti vyrus! Anksčiau man puikiai sekėsi! Kiekvienam pirštui turėjau po vyriškį, ir nė vienas nebuvo išgrūdęs manęs iš savo lovos. Atvirkščiai! Aš buvau valdovė! Dar prieš metus man regėjosi, jog esu geidžiamiausia moteris Paryžiuje.

Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl aš tyliu visas šias tris savaites, kodėl nenoriu skirtis. Ir toji priežastis – Liuciferis Hajas. Niekas nemėgsta pripažinti savo klaidų. O kai mečiau Liuciferį, kad persikelčiau į Paryžių, jis man išpranašavo visas šio pasaulio nelaimes.

Liuciferis buvo mano draugas Londone. Jis didelės firmos šefas, geras architektas, o aš apstatydavau jam baldais viešbučius, remontuodavau butus ir kaimiškus namus, patenkindavau pačius kaprizingiausius jo užsakovus ir išspręsdavau bet kurią problemą. Buvau patikima, stropi, daug uždirbdavau ir spaudžiau skatiką prie skatiko, nes iš pat pradžių žinojau: aš nepasiliksiu su juo.

Sudėtingesnio vyro už Liuciferį nebuvau sutikusi. Kiekvieną rytą jis būdavo prastai nusiteikęs. „Dėl ko man šiandien pikta?“ – tokiu sakiniu jis pradėdavo dieną!

O labiausiai jis mėgo pykti ant manęs.

Aš vegetarė. Ir nors jam patiko, kad atrodau jauna ir sveika, išlaikau figūrą ir nesiraukšlėju, tai buvo nesibaigiančių rietenų priežastis. Jis apšaukdavo mane net brangiausiuose restoranuose, nes lėkštėje palikdavau mėsą. Kai šventėme mano gimimo dieną, jis išėjo iš restorano, nes aš gėriau pernelyg mažai vandens. Turėjau valgyti kaip jis, gerti, rūkyti, galvoti kaip jis, o aš taip negalėjau. Ištvėriau šešerius metus. Paskui viskas man įkyrėjo iki gyvo kaulo.

– Kodėl neteki už manęs, – paklausė jis paskutinę dieną, kai jau kroviausi lagaminą, – nesuprantu tavęs. Geresnio už mane niekur nerasi! Manai, prancūzai tavęs tik ir laukia? Paryžiuje tu būsi užsienietė, kurios niekas nepažįsta. Mirsi po tiltu!

Po tiltais miršta kitoniški, galvojau, mane pramaitins talentas. Liuciferis nežinojo vieno dalyko: aš važiavau į jau susuktą lizdelį. Glorija, mano pažįstama iš ankstesnių laikų, buvo atidariusi Pasi centre butų studiją. Vienas skambutis, ir ji priėmė mane į darbą. Smagiai nusiteikusi išskridau į laisvę, prasidėjo puikus metas.

Dirbau kone iki alpulio. Ir vis dėlto kasvakar kur nors eidavau: į operą, baletą, koncertą, teatrą, kavinę. Apžiūrinėjau parodas Gran Palė, vernisažus, lankiausi kabaretuose. Vos galėjau atsiginti garbintojų. Blondinės Prancūzijoje labai vertinamos. Buvau kviečiama pietų, šokti, leidausi lepinama, taip mėgavausi gyvenimu, kaip niekuomet anksčiau nebuvau mėgavusis.

O pats geriausias mano pirkinys už santaupas – butas. Trijų kambarių, pirmoji mano nuosavybė. Prabangiam Septintajame rajone. O kur daugiau? Netoli Marso laukų ir Eifelio bokšto.

Sumokėjau grynais! Žinoma! Ir dar liko perstatymui ir interjerui. O po dvejų metu tapau madam Sent Apol. Nebloga karjera užsienietei, kurios niekas nepažįsta.

Bet Liuciferis nepasiduoda. Rašo laiškus mano tėvui į Vieną. Lankosi pas jį. Net Gloriją susirado. Jam rūpi, kaip man sekasi. Tegu ji man perduodanti, kad jis manęs tebelaukia. Mano nelaimė būtų jam didžiausias triumfas. Bet šitokio džiaugsmo aš jam nesuteiksiu.

– Atsiprašau, madam, – skambus Lolos balsas sugrąžina mane į dabartį. – Aš tik norėjau paklausti, ar pietausit namie?

– Ne, – atsidūstu, – pietausim Šv. Liudviko saloje. Pakaks, jei išvirsit vakarienę. Ką esam šiandien numatę?

– Salierų sriubą, įdarytus moliūgus madam ir bifšteksą mesjė. Salotos, sūris, žemuogių kremas.

– O ar pakankamai turim žemuogių? Jeigu ne, galėsiu parnešti.

– Yra visko sočiai, madam. Tiesa, kad nepamirščiau. Buvo atėjusi Lilija. Ji klausė, ką šiandien valyti.

– Pasakykit jai, kad langus. Bibliotekoje ir galiniam kambary. Ir, jeigu dar liks laiko, duris.

Lola žvelgia į padėklą su pusryčių likučiais.

– Jūs pavalgėt, madam?

– Taip, ačiū. Labai skanu.

– Nedaug valgėte. Nė vienos bandelės, – priekaištauja ji. – Palesėt kaip paukščiukas! Žinot ką, madam? Nuo badavimo irgi galima susirgti.

Ji teisi!

Bet man gerklė lyg užgniaužta – nieko nepajėgiu nuryti. Metu žvilgsnį į laikrodį. Ar jau laikas eiti? Dar ne. Dar turiu valandą. Nuostabu. Susikeliu aukštyn kojas, apsidengiu jas violetine suknia, susineriu rankas ir vėl susimąstau.

Kai Faustas nušvietė mano gyvenimą kaip auksinė saulė, aš netekau nuovokos. Taip, matyt, šitaip ir buvo. Antraip niekuomet nebūčiau jo palaikiusi didžiąja meile. Jo geidė visas Paryžius. O jis geidė manęs. Kokia moteris tokiu atveju nesutirps iš pasipūtimo? Labiau iš pasipūtimo nei iš meilės? O gal ir taip, ir anaip? Ir kas čia nepavyko? Po šitokio trumpo laiko? Faustas bijojo mūsų vestuvių dienos. Sykį užsiminė šnekantis. O kodėl bijojo, nepaaiškino.

Apskritai nieko nebesuprantu.

Kažkas čia ne taip, išsimušė iš vėžių. Kažkokia tamsuma gaubia pačius mūsų vedybinio gyvenimo pagrindus, bet aš nieko negaliu patikrinti. Viskas vien mįslė.

O tai jau kas kita.

6 Garbanota! Negraži! ( Pranc. )

3

Su Faustu susipažinau netrukus po savo gimtadienio, ir tas vakaras, kai išvydau jį pirmąkart, liks man amžiams atmintyje.

Paryžių dengė sniegas. Šaltesnio sausio nebuvo ištisus šimtą metų, metro traukiniai slydo nuo bėgių, autobusai šliuožė bulvarais, visur pilna paraudonijusių nosių, pridaužytų automobilių, bet aš buvau ką tik atvažiavusi iš Londono, ir gyvenimas čia pasirodė man tikra pasaka! Skraidžiau kaip su sparnais, kad po tiek laiko vėl esu Paryžiuje, ne svečiuose, ne – visam laikui! Ir bet koks oras man tiko. Naujas ledynmetis būtų mane pradžiuginęs, uraganas sužavėjęs!

Sėdėjome su Glorija jaukiame restorane Pasi. Vienos atskiroje raudonu aksomu išmuštoje nišoje, ir gražesnio gyvenimo negalėjau įsivaizduoti. Valgėme grybus, apskrudintus su konjaku, suflė su triufeliais ir gėrėme tėtenžė, mano mėgstamiausią šampaną. Buvo tik viena kebeknė: Glorija užsispyrė mane suvesti su tokiu klientu. Jis buvo vardu Markas, mėgo pasakoti kvailus anekdotus ir veikė mane kaip bromo tabletės!