Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Tačiau jai vis tiek atrodo, kad girdi, kaip už kelių sienų dėdė šnibžda tetai: Koks buvo jos veidas ; kai išgirdo tas sirenas! Buvo taip baisu, jau maniau, kad nualps arba prasidės traukuliai. Ir teta dėdei: Turim su ja būti labai atsargūs , Dvaitai. Reikia vengti tokių laidų per televiziją , jeigu netoli sukiosis Dženą. Turėsim prisitaikyti prie mergaitės. Sakiau tau — bus nelengva.

Vidurnaktį atsibundu, mano naktiniai marškiniai permirkę nuo prakaito. Matyt, baigė veikti vaistas nuo skausmo — kodeino man paskirta gerti vakarais prieš miegą.

Nuo skausmo , parašyta etiketėje.

Vidurnaktį susirietusi vonioje šalia savo kambario nekantriai skaičiuoju, kiek dar liko tų didelių baltų tablečių: trys.

Paskirta papildomai: nulis. 5

...sapne aš bėgu. Mama žiūri į mane (aš tai žinau, nors pačios mamos nematyti), iš pradžių bėgu parke netoli mūsų namų Teritaune, paskui kroso bėgimo taku; bėgimo varžybos, mūsų mokyklos mergaičių komanda rungtyniauja su kita Vestčesterio mokykla. Mama stovi nuošaliai ir žiūri, aš tokia patenkinta, kad vėl bėgu nesiraukydama, neskauda nei kelių, nei juosmens, mano kojos tiesiog skrenda, žingsniai ilgi ir lengvi, kitų šalia bėgančių mergaičių veidų nematau, iš visų jėgų veržiuosi priekin... priekin!., aš jau pirmauju... paskutiniame ruože mano širdis plaka plaka plaka... tada perkertu finišo liniją... laimėjau pusės mylios distanciją, žmonės mane sveikina, bet turiu susirasti mamą, reikia, kad ji matytų, jog laimėjau, visi tie žmonės man tik trukdo, painiojasi po kojomis, visai nenoriu, kad svetimi mane glėbesčiuotų, tačiau kur dingo mama, šaukiu: Mama! Mama! Ir tada krūptelėjusi pabundu, jau rytas ir skaisti saulė liejasi pro langą ir spigina, atsibundu nežinomuose namuose, kuriuose nenoriu būti, atsibundu, bet trokštu, kad vėl galėčiau grįžti į tą palaimingą miegą saugioje žydrynėje. Suvokiu, kad mamos nėra, plačiai atsimerkusi, kodeino veikimas baigėsi, todėl ir atsibudau — visa virpu, kone pykina.

Štai kas gėdinga: niekad mokyklos varžybose nesu laimėjusi pusės mylios distancijos. Mama kelis kartus matė mane bėgančią, tačiau nė sykio taip nebuvo įspūdinga kaip tame sapne. Na, mama visada didžiuodavosi manim, net jei atsvirduliuodavau priešpaskutinė, bet kartais net nesakydavau jai, kad po pamokų buvo varžybos, tiktai treniruotė. Man patikdavo būti kartu su mokyklos komanda, su draugais, nors trūko valios rimtai dirbti kaip kelios mūsų greičiausios bėgikės. Jos kiek vyresnės, tikrų tikriausios sporto fanatikės, kovodavo dėl stipendijų Universitetų lygoje, na, bet tarp jų tikrai nebuvo Dženos Ebot.

Išlipu iš lovos, einu į vonios kambarį, visa virpu. Kairį kelį skauda, galvą irgi. Tarsi sapne iš tikro būčiau bėgusi. Tarsi tame sapne būčiau netausojusi jėgų, o atsibudusi turėčiau už tai atkentėti.

Burnoje jaučiu sūroką skonį: rytoj mano pirma diena Jaro vidurinėje.

Šį rytą teta Karolina nuveš mane susitikti su direktoriumi.

Patikrinusi matau, kad kodeino tablečių tik dvi.

Nuo skausmo. Viena tabletė prieš miegą.

Kai patekau į reabilitacijos kliniką, per dieną gerdavau tris ar keturias tabletes. Net ir tada smarkiai skaudėdavo. Dozė vis buvo mažinama, ir dabar, kai liko paskutinės tabletės, stengiuosi nesibaiminti.

Gydytoja klinikoje sakė, kad kodeinas yra stiprus vaistas ir kai pasibaigs tabletės, daugiau jų neskirs. Jeigu skaudės, turėsiu gerti aspiriną. Iš pradžių bus truputi nesmagu , Dženą, bet priprasi – pasakė šypsodamasi, ir aš ėmiau drebėti pagalvojusi, kas manęs laukia. 6

Spėliodama, kas manęs laukia ., įeinu į mokyklą, bet dar ne pirmoji mokslo metų diena, tiktai susitiksiu su direktorium, bet vis dek drebu, delnai suprakaitavę. Teta Karolina paėmė man už parankės, tarsi nujausdama, kaip noriu pabėgti.

— ...reikėjo ko nors užvalgyti per pusryčius, Džena. Kaip sportininkė turėtum žinoti...

Susitikimas su direktoriumi Godaru paskirtas vienuoliktą valandą, atvažiavom kiek anksčiau. Koridoriuje apžiūrinėju stendus ant sienų. Bronzinės taurės, lėkštės. Komandų nuotraukos. Net keista, kokie žmonės laimingi nuotraukose, beveik visada.

Mokykla kaip mokykla. Nieko keisto ar būdingo Naujajai Anglijai. Grindys — nuzulintos tamsios plytelės, sienos šviesiai žalios. Lubos žemokos. Spintelių eilės driekiasi kone iki begalybės, ir man net akis suskausta.

Direktoriaus laukiamajame teta Karolina pažiūri į mane ir susijaudinusi šypteli. Visą rytą buvau ramut ramutėlė. Išvakarėse valgant irgi nebuvau plepi. Nesakau, kad neturiu noro kalbėtis su teta Karolina, bet nesugalvoju nieko svarbaus, kad būtų verta aušinti burną. Vilkiu švariai išskalbtas rusvai žalsvas kelnes ir baltus medvilninius marškinėlius ilgom rankovėm, ant galvos užsismaukusi baltą jūreivišką kepuraitę, snapelis dengia akis.

— Džena, gal nusiimk kepuraitę, kai...

Ne, nenusiimsiu. Būsiu su kepure. Mama turėjo lygiai tokią, nusipirkom sykį vasarą iškylaudamos Berkšyre.

Direktorius Godaras — apkūnokas pusamžis vyriškis, malonaus televizinio balso. Bet akys skvarbios, žiūri į mane taip, tarsi jį kas būtų perspėjęs: Tai ta keista mergaitė , kuri pražudė mamą.

— Nagi, Dženifere Ebot! Sveika atvykusi į...

Daugiausia kalbasi teta ir direktorius. Jaro Leikas mažučiukas miestelis, tad, aišku, kone visi čia pažįstami. Tetai direktorius, atrodo, patinka, teta jam, ko gero, irgi. Jis užsirašo, kad Dvaitas Makartis yra architektas, priduria, kad Plimuto gatvė — gera vieta.

— ...perkėlimo dokumentai sutvarkyti. Girdėjau, kad Teritauno vidurinė puiki mokykla. O jūsų pažymiai...

Teta Karolina paklausia apie papildomas disciplinas ir direktorius atsako, kad jos nebus dėstomos, išskyrus aukštesnes klases, nes mokyklos biudžetas apkarpytas. Teta Karolina kiek nuliūsta, bet vis tiek elgiasi maloniai.

— ...mokykla nedidelė, nėra nė šimto penkiasdešimties mokinių, bet talentų užtenka, mokykla turi savo kunkuliuojančią dvasią. Ar teko pernai pavasarį matyti mūsų pastatytą „Romeo ir Džuljetą”, ponia Makarti? Žurnalo „Jaro Leikas” apžvalgininkas pavadino jį gana profesionaliu...

Teta Karolina spektaklio nemačiusi, bet girdėjusi apie jį daug nuostabių žodžių.

Juodu žiūri į mane. Manau, dabar ko nors paklaus mane. Mano delnai vėl suprakaitavę. Kartais net neprisimenu, nei kur esu, nei kodėl. Kodėl teta Karolina mane čia atsivedė? Jeigu teta Karolina čia, tai mama turėtų sėdėti lauke mašinoje.

Po šio vakaro, jeigu tik jo sulauksiu, bus likusi tik viena kodeino tabletė.

— ...gal turi kokių klausimų, Dženifere?

Kokių klausimų! Mano mintys zvimbia.

Kai ant galvos ne visai švari balta jūreiviška kepuraitė, o snapelis užsmauktas ant akių, daug ko nematai.

— Ačiū, pone Godarai. Manau, neturiu.

Vis dėlto sugebu išspausti tuos žodžius. Balsas skamba keistai, tarsi ilgą laiką būčiau tylėjusi. Teta pašnairuoja į mane, jai palengvėjo.

Ar jau tuoj baigsis tas mūsų vizitas? Juodu spaudžia rankas. Aš jau nebe kabinete. Tik dabar man dingteli, kad teta su direktoriumi tikriausiai kalbėjosi jau anksčiau, papasakojo jam apie mano mamą, mano traumą, iširusią mūsų šeimą. Kaip atsitiko, kad gyvensiu Jaro Leike — nes neturiu kur kitur.

Lauke apima nerimas, net nesinori lipti į tetos mašiną.

Vėl jaučiuosi it sapne, kad bėgu taip, kaip kadaise bėgiodavau. Jausmas, kad esu laiminga.

Noriu, kad dingtų anas laikas! Dabartinio nenoriu.