Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Ar ji ką nors matė per televiziją? Skaitė laikraštyje?

Teta Karolina ir teta Kėtė neparodė man jokių iškarpų, net jeigu ir turėjo. Nė vienas iš mane aplankiusių žmonių apie tai neužsiminė nė žodeliu, tik užjautė „dėl to įvykio”, „to baisaus dalyko”. Pati nieko nežinojau — kai mano galva trenkėsi į mašinos stiklą, praradau sąmonę, o pabudau tiktai ligoninėje. Nežinojau, kas nutiko, kai mašina rėžėsi į tilto užtvarą, ir nenorėjau to išgirsti, bet dabar staiga ėmiau ir paklausiau Devonę, ką žino ji. Devone kurį laiką sutrikusi žiūrėjo į mane, apsilaižė lūpas nervindamasi, paskui tyliu balsu atsakė, kad laikraščiuose skaitė mažai, nes juos varto ne kasdien, kiek daugiau mačiusi per televiziją. Balta mano mamos „Honda” sunkvežimio buvo nublokšta per tilto turėklą, įlaužė jį ir pakibo — priekiniai ratai virš upės, o užpakalis įstrigęs tilto nuolaužose, todėl mašina ir nenukritusi į upę. Po kelių minučių atvažiavo gelbėtojai, mirgėjo švyturėliai, eismas tiltu buvo uždarytas, todėl iš abiejų pusių susidarė gal penkiolikos kilometrų mašinų eilės... Pamačiusi mano išraišką, Devone nutilo. Ji buvo stipri, liūtė, vis dėlto šįkart sutriko.

— Gal be reikalo tau pasakoju viską, Džena. Jeigu niekas nepasakojo. Gal geriau būtų, jei to nežinotum.

Nusijuokiau. Tikiuosi, tai buvo juokas. Karkiantis duslus garsas, toks tikriausiai būtų varlės, ją kam nors užmynus sunkiu batu.

— Kiek laiko mašina kabojo virš upės, Devone, ar jūs girdėjote?

Devonę nukrėtė šiurpas.

— Vaikinas, kuris gyvena su manim, jis norėjo žiūrėti. — Oi, — tarė ji, — lyg koks košmaras. Kai pamatėm, mašina dar nebuvo patraukta. Judvi su mama, atrodo, dar buvot viduje. Tada išbėgau iš kambario. Nenorėjau matyti. Rankomis užsispaudžiau ausis. Nenorėjau nieko girdėti. Jeigu mašina būtų kritusi ir televizija būtų rodžiusi, kaip ji lekia į upę, — nenorėjau to matyti, labai ačiū.

Reabilitacija, skamba gerai, teigiamai. Bet kai patenki į reabilitacijos kliniką — tikras pragaras. 17

Rugpjūčio mėnesį tėtis atvažiavo aplankyti manęs į reabilitacijos kliniką.

Jis šypsojosi, sakė, kad atrodau šauniai. Aš vėl panaši į jo dukrą.

Sakė, tikisi, kad leisiu jam atsidėkoti, na, už tą laiką, kai jo nebuvo mano gyvenime.

Sakė, tikisi, kad dėl to nebūsiu „prieš jį” nusistačiusi.

Ir kad man patiks jo naujoji šeima La Choloje.

Dešinėje rankoje jis gniaužė šešias raudonas rožes blizgančiame celofane. Tos aukštos bekvapės į plastikines panašios rožės, jų nupjauti stiebai bjauriuose plastikiniuose vandens pripiltuose vamzdeliuose.

Paėmiau tas rožes. Pauosčiau bekvapius žiedus. Tyliai padėkojau.

Mačiau, kaip jam palengvėjo sužinojus, kad jau vėl vaikštau. Buvau jau kiek priaugusi svorio. Veidas irgi atgavo spalvą. Gal vėliau ir liks keli randai, bet bus pastebimi tik iš labai arti.

Naujoji žmona Deirdrė kartu neatvažiavo. Tik liepė perduoti, kad myli mane.

Tylėjau. Nenorėjau sakyti, kad irgi myliu ją.

Tėtis atsiprašė, kad Deirdrė negalėjusi kartu atvažiuoti, bet dabar toks metas, ji labai užsiėmusi. Bet apie mane galvojanti. Stebisi, kad dar neatėjo mano dokumentai apie perkėlimą į La Cholą.

— Jeigu tu nori pradėti nuo rudens. Tau kaip tik palikta vieta, bet...

Klinikoje Stivas Ebotas irgi visiems patiko. Aiškiai matei.

Tėtis visada šypsosi, maloniai sveikinasi. Tėtis taip visiems dėkingas: jo dukra jau niekam nebus našta.

Atėjo slaugė ir pamerkė tas primenančias plastikines rožes į vazą. Patraukli moteris, maloniai nusišypsojo tėvui.

Pasijutau pavargusi po pratybų su Devone, jaučiausi kaip guminė ilgai spardyta ir trankyta lėlė. Prašymas pervesti mane į La Cholą nebuvo patenkintas dėl to, kad ir išrašas iš Teritauno vidurinės į ją nebuvo išsiųstas. Tačiau visa tai aiškinti tėčiui man atrodė per daug sunku.

— Tau, Džena, atrodo, nelabai rūpi ateitis, bet man ji rūpi.

Sumurmėjau, kad taip, aš irgi galvoju apie ateitį. Bet tokios mintys mane labai vargina, viskas atrodo neaišku.

— Ką, Džena? Ką tu sakei, Džena?

Pakartojau ką sakiusi. Tėčio lūpos persikreipė, tarsi šyptelėjo.

— Neaišku? Nematau jokios to žodžio prasmės. Mums reikia apgalvoti tik savo artimą ateitį, kitą tavo gyvenimo žingsnį. Manau, mudu jau susitarėm dėl persikėlimo į...

Tėtis dirstelėjo į laikrodį. Šitas jo apsilankymas trumputis, pasakė jis man. Iš Niujorko jis skris ne į Kaliforniją, o į Sidnėjų Australijoje. Ten bus dvylika dienų, o tuo metu su manim palaikys ryšį Deirdrė.

— Kalbėjausi su tavo tetomis, bet vis tiek gerai nežinau, kokia buvo tavo mamos finansinė padėtis, kai atsitiko... — tėtis sutrikęs patylėjo, — tas įvykis. Tikiuosi, jos finansai buvo deramai sutvarkyti. Stengiausi kaip galėdamas padėti Lisbetei, bet turėjau naują šeimą ir pareigų jai, nebuvo lengva. Na, bet yra gyvybės draudimas ir tu jame nurodyta kaip paveldėtoja... Na, visas testamentas...

Testamentas! Nekenčiau šito žodžio.

Mama nemirė, ji tik kažkur kitur. Kur nebepadarysi jai nieko blogo.

Nusišypsojau taip pagalvojusi. Gal ir tiesa, savaip.

La Choloje, sakė tėtis, mes toliau gydysim kūną, taip pat ir visa kita. (Psichiką?) Tai kainuos nemažai, bet Teritaune parduotas namas padengsiąs gydymo išlaidas.

Jam jau laikas į Kenedžio oro uostą. Tėtis iš tų, kurie greitai baigia lankymus. Kaip jis pažiūrėjo į laikrodį su mandagia šypsena — tarsi bijodamas pavėluoti ir kartu džiaugdamasis, kad laikas vis dėlto eina. Paskutinis rankos spustelėjimas, paskutinis bučkis. Jis pažada paskambinti, todėl prašo laikyti mobilųjį įjungtą, taip pat paruošti prašymą La Cholos akademijai.

— Tėti, aš į ją nepereisiu.

— Ką?

— Aš nepereisiu į tą mokyklą. Nesikelsiu į La Cholą. — Sunkiai nurijau seiles. Mano balsas buvo stebėtinai ramus. Tėtis žiūrėjo į mane tarsi būčiau pažėrusi žodžių kokia nesuprantama kalba. — ...negaliu tau atleisti. Tu buvai toks žiaurus mamai, visaip ją įžeidinėjai, mane taip pat. O dabar nori atsilyginti. Bet tai neįmanoma. Jau po avarijos.

Tėtis stovėjo palinkęs virš manęs. Jo akyse atsispindėjo šokas, palengva jis virto ta jo plienine išraiška, kurią kuo puikiausiai prisimenu. Tas žvilgsnis tarsi sakė: Neprovokuokit manęs, judvi abi.

Mano balsas ėmė drebėti. Tėtis palietė mano ranką ir staiga apėmė keistas jausmas, nelyginant koks pasidavimas, tarsi norėčiau, kad jis mane apkabintų. Tačiau tėtis priekaištaudamas kalbėjo:

— Tavo mama nuteikė tave prieš mane... žinoma. Žiaurus — nuolat sakydavo ji. Stengiausi būti teisingas, nemeluoti. Tu kaltini mane, na, o kaip dėl mamos? Tai dėl jos neatsargaus vairavimo įvyko avarija, per kurią užsimušė pati ir vos nepražudė tavęs.

Negalėjau patikėti, kad tėvas tai sako! Pačią mamą kaltina dėl žūties.

— Tai atsitiko ne dėl mamos kaltės, ta avarija, o dėl mano. Aš kalta.

— Džena, ką? Ką tu sakai?

— Aš... nežinau. Manau, kad kalta aš. Tik jau ne mama. — Man sugniaužė gerklę.

Ėmiau drebėti. Turėjau susitelkti, rasti savyje jėgų. Žydrynė jau prarasta, tačiau vis tiek stengiausi prisiminti ją, kokia ji buvo, tą begalinį dangų, baltas žąsis, tolumoje plakančias sparnais, kylančias ir dingstančias iš akių.

Palaukit manęs, noriu su jumis...

Tėtis laikė suspaudęs mane už pečių ir purtė. Mano akys prasimerkė.

Tėtis aiškino man, kad aš sergu, kad mano psichika išsiderinusi, kad man reikia psichoterapijos.