Джойс Оутс: Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Džena. Laikas pusryčiauti.

O, juk aš alkana!

Marija nusijuokia, kad aš tokia alkana. Jai patikdavau ir dėl to, kad esu alkana, ir dėl to, kad valgau taip, kaip dar nesu valgiusi. Ji man įpylė antrą stiklinę apelsinų sulčių, siurbiau jas pro šiaudelį. Aaak, kokios jos skanios! Ir drungnas sultinys, nors jau ne toks puikus. Bet slidūs ir liūliuojantys žemuogių drebučiai pasakiški.

Nuo tokio maisto prieš avariją būčiau tik susiraukusi.

Prieš avariją buvo mano senasis, dingęs gyvenimas. Prieš avariją — tai anapus tilto. 6

Galvos trauma. Pabrinkusios smegenys. Amnezija. Veidas apdaužytas, šonkauliai lūžę. Atėję lankytojai žiūri į keistą, raukšlėtą mumiją baltoje lovoje. Ak, Džena.

Žydrynėje girdėdavau kiekvieną žodį. Žydrynėje tik šypsodavausi, kad mamos seserys atrodo tokios sukrėstos, liūdnos ir apkvaišusios, tarsi visa tai būtų labai svarbu, bet juoktis negalėjau, nuo tokių pastangų būčiau plyšusi.

Dienai Ak, mieloji.

Pažįstamas balsas. Bet ne tas geidžiamas.

Nenorėjau nekęsti mamos seserų. Ne jų kaltė, kad šalia jų nėra mamos.

Ji miega. Vargšelė, tik paniūrėk į ją...

Bet ji girdi mus.

...ar tuos buteliukus išpilti? Kraujo jau beveik iki viršaus , atrodo toks tamsus!..

O veidas koks ištinęs. O jeigu ji išsigąs pamačiusi!

Neišsigąs. Čia tik nubrozdinimai. Į stiklą ji trenkėsi viršugalviu.

Džena? Tu girdi mus?

Čia teta Karolina, mieloji. Ir teta Kete. Tu buvai labai drąsi mergaitė, mieloji. O dabar sveiksti ir gyji, greit būsi visai sveika.

Norėjau juoktis. Plevenant žydrynėje visa tai atrodė nesąmonės.

Raukšlėta mumija, argi kam svarbu? Paraudusi, karščiuojanti akis, bet ji užmerkta. Ištinusi ir pajuodusi kaip supuvusi slyva, tik užmerkta. Į baltą odą alkūnės linkyje eina lašinės vamzdelis, kapsi skystis. Mumijos galva nuskusta. Visa oda vien juodos siūlės, ant viršaus apgobta marlė, kad mumija atrodytų patrauklesnė.

Na, o juokingiausia — du ūsai, panašūs į vabzdžio, kyšantys abipus aptvarstytų ausų. Du plastikiniai buteliukai prikabinti prie galvos iš šonų, į juos vamzdeliais suteka kraujas, besisunkiantis iš susiūtų galvos ir veido žaizdų.

Baisu! Tik kad žydrynėje tai atrodo juokinga.

Vėl balsai. Liūdni balsai, drąsinantys balsai. Guminės plaštakos. Savo tetas, ko gero, mylėjau, bet ir pykau ant jų, nes šalia jų trūko vieno žmogaus.

...jis turi atvažiuoti, kada?

...atrodo, rytoj. Jeigu jį sutiksiu...

...ne. Geriau to išvengti.

Šito nenorėjau klausytis. Papurčiau galvą, net buteliukai su krauju subarškėjo. Trūktelėjau ranką ir ištraukiau lašinės adatą. Nusijuokiau — tetų veidai tokie keisti. Staiga pasijutau skrendanti virš jų. Žydrynėje jau buvau atsilikusi nuo žąsų, bet vis tiek pajėgiau pakilti tiek, kad nutolčiau nuo tetų ir nuo tos bjaurios mumijos lovoje. Žydrynėje galėjau kvėpuoti, na, beveik galėjau. 7

Iš tolumos atplaukė balsas, vyriškas balsas. Vos mačiau jį, trukdė dauba, be to, vėjas jo žodžius nešė į kitą pusę. Žydrynėje apėmė baimė, mano širdis krūtinėje ėmė daužytis, tad mėginau nuskristi kuo toliau, bet vienas mano sparnas buvo sužeistas, taigi tik pakilau į orą, nors nepaskridau ir taip skaudžiai trenkiausi į žemę, kad ilgokai negalėjau net krustelėti.

— Džena, Dieve mano...

Užtinusi akis prasivėrė. Prie mano lovos palinkęs Stivas Ebotas.

Tėčio veidas dailus, įdegęs, bet išraiška tokia, tarsi kas būtų įspyręs jam į pilvą. Taip žmogus žiūrį į kokį nors brangų savo daiktą, tarkim, sportinę mašiną, kuri buvo suniokota.

— Džena. Tu... atpažįsti mane?

Iš abiejų mano akių teka ašaros. Kažkas atsitiko ašarų kanalams, ašaros iš akių teka be jokios priežasties.

— Tu... gali kalbėti? Džena!

Vien kvėpuoti reikia didžiulių pastangų. Ir vėl neužsimerkti. Būti mandagiai, meilutei. Taip pavargau. Bet nusišypsoti vis tiek pajėgiu. Šiaip taip. O gal tai tik vypsnis? Pažvelgiu į tėtį — jis man nesišypso.

Tėčio nemačiusi vienuolika mėnesių, nuo tada, kai jis buvo Niujorke ir prasitęsė savo vizitą dviem dienoms, kad aplankytų mane.

Jau treji metai, kai jis paliko mus. Tiksliau — treji metai penki mėnesiai ir septyniolika dienų. Tas siaubas, kai grįžau iš mokyklos ir prie namų pamačiau kraustymo firmos furgoną, o nešikai nešė iš namų tėčio daiktus...

Štai jis pasakoja, kaip norėjęs aplankyti mane tą pačią parą, nors keliavęs verslo reikalais po Rytus, buvęs Tokijuje ir Honkonge, kaip tik kraustęs daiktus Šanchajaus viešbutyje, kai išgirdo tą siaubingą žinią... Toks atstumas, kita Žemės pusė, be to, dar kilo visokių keblumų — negalėjo tuoj pat gauti lėktuvo bilieto, todėl niekaip nespėjęs į...

Mano vokai tokie sunkūs, kad nepajėgiu išbūti atsimerkusi. Iš krauju pasruvusių akių teka ašaros.

Nespėjęs. Nespėjęs į...

Nenoriu to girdėti. Beveik vien trukdžiai, kaip radijuje. Trukdžiai, sklindantys iš tėčio burnos, ir trukdžiai mano galvoje.

Nespėjęs į tavo mamos...

Nenoriu to girdėti! Veltui mėginu pakilti, pabėgti. Bet mano ranka, mano sparnas, mano ranka-sparnas neklauso, ji sunki kaip plyta. Visa ta mano kūno pusė sustingusi, negyva kaip švinas.

Ketureilė skaičiuotė iš vaikų darželio laikų priverčia nusišypsoti.

Skrido oro lėktuvėlis

Jam sugedo motorėlis

Kiek reikės vinių

Pasakyki tu!

— ...ir tada aplankyti tavęs, mieloji. Buvau pritrenktas, kai išgirdau, kas tau atsitiko, bet...

Jo dukra, ta susitraukusi mumija?

— ...kai vėl būsi sveika. Sustiprėjusi, kad galėtum keliauti. Atvažiuosi gyventi pas mus, Džena. Vietos yra užtektinai...

Pas mus . Atvažiuosi gyventi pas mus .

— ...ar norėtum, mieloji? Vargšelė mergytė. Sutik.

Vargšelė mergytė! Pajutau, kaip tėtis ištiesė ranką manęs paglostyti, neryžtingai.

— ...tavo kambarys laukia tavęs. Mūsų nauji namai labai patogūs, visai netoli jūra. Prisimeni, kaip apsilankiusi sakei, kad La Chola atrodo kietai.

Tėtis stengėsi atsipeikėti nuo patirto smūgio. Tiksliau, įveikti tą smūgį. Tėtis, Stivas Ebotas, kuris nebegyveno su manim ir mama ir negalėjo paaiškinti kodėl; tik tiek — gyvenime atsitinka dalykų, kurių išvengti neįmanoma . Įdegęs ir glotnus tarsi melionas veidas ir šypsenėlė. Visada gerai apsirengęs, vyriškis , nuo kurio apsvaigs galva bet kuriai moteriai , sakydavo apie jį teta Kėtė, besižavinti juo, nors ir nepritarianti jo poelgiams. Net ligoninėje tėtis buvo stilingai apsirengęs. Pilkai melsvi aptempti marškiniai sukišti į pilkšvas kelnes, apykaklė prasegta. Plaukai netgi tankesni nei mano atmintyje.

Jis kalbėjo apie La Cholą, kur niekad neprireikia palto. Kur saulė šviečia, šviečia, šviečia. Kur gyvena tėčio „naujoji šeima”. Kur manęs laukia kambarys. Tenai rugsėjo mėnesį galėsiu užsirašyti į La Cholos akademiją — prestižinę privačią mokyklą. Tėtis telefonu jau kalbėjosi su neurologe, ši prognozuoja: reikės mažiausiai keturių savaičių, kad pasveikčiau, įskaitant fizinę terapiją reabilitacijos centre. Todėl per tas keturias savaites turėčiau apsiprasti su ta mintimi. To laiko turėtų užtekti, kad mane perkeltų iš vienos mokyklos į kitą. Be to, tikriausiai padėtų naujosios jo žmonos pažintys. Artimas jos giminaitis ar šeimos draugo giminaitis esąs La Cholos akademijos tarybos narys, tad jo įtaka labai praversianti.