Джойс Оутс: Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Fizioterapija, sakė ji.

Visa paslaptis — fizioterapija. Ji daro stebuklus.

Šypsotis, šypsotis! Net lūpos pavargo nuo įtampos. O gal pavargo ne mano lūpos, o lankytojų burnos. Gal pavargau nuo žiūrėjimo į jų lūpas? Gal pavargau matydama jų gailesčio kupinas akis?

Tetai Karolinai tai neprasprūdo pro akis. Ji pastabi. Supratusi, kad nuvargau, ji paprašė lankytojus išeiti.

Kartais paprasčiausiai užsimerkiu. Išjungiu akis. Atėjo berniukas iš mano anglų kalbos klasės, mudu su juo draugai, na, ne taip kaip berniukas su mergaite, bet, manau, patinku jam. Jis atėjo manęs aplankyti, nervinosi ir nenutuokė, ką sakyti, neturėjau jėgų jam padėti, užsimerkiau ir staiga pamačiau aukštai danguje sniegines žąsis, jos tolo žydrynėje, o aš beviltiškai stengiausi jas pavyti.

Atsimerkiau tik gerokai vėliau. Seselė pasakė, kad laikas imti kraujo.

Žydrynėje buvau pati laimingiausia. Ji manęs laukdavo, kai užmerkdavau akis.

— ...pasistenk neužmigti, mieloji. Daktarė Karin sako...

Teta Karolina buvo gera mamos draugė. Ne vien sesuo. Abi mėgdavo kartu išdykauti, kvatotis, kartu užaugo, jos turėjo susivienyti, kad atsilaikytų prieš savo vyresnę seserį Ketę. Sesę Viršininkę.

Sutrikau, niekaip neprisiminiau, kur teta gyvena. Mudvi su mama buvom nuvažiavusios pas ją į... Naująjį Hampšyrą, važiavom per tokias kalvas. Upės, tiltai. Ežerai. Ilgas siauras ežeras, žemėlapyje atrodantis it vertikalė. Ji pasakė gyvenanti mūsų namuose. Kad galėtų kasdien aplankyti mane ligoninėje. Kad galėtų viską sužiūrėti. Ji sėdėdavo prie lovos, kartais laikydavo mano ranką, net nesikalbėdavom, jaučiausi, tarsi į kambarį uždususi tuojau įeis mama ir iš nuostabos nušvis šypsena, pamačiusi tetą Karoliną pasakys: Oi, Kere, kaip čia tu taip aplenkei mane!

Dėdė Dvaitas irgi atėjo aplankyti manęs. Ir pusbrolis Mikis su seserim Beke.

Teta Karolina laikė man už rankos. Šluostė man varvančią nosį.

— Mes tave globosim, Džena. Jeigu tikrai nenori gyventi pas tėvą.

Žydrynėje tėčio nebuvo.

Žydrynėje nebuvo ir tetos Karolinos. 11

Papasakok mums, ką prisimeni Džena.

Kas atsitiko ant Tapan Zi tilto , Džena?

Džena, pasistenk . Daugiau liudytojų nėra...

(Nėra kitų liudytojų! Taip sužinojau, kad sunkvežimio vairuotojas mirė.)

Ant abiejų juostų liko tavo mamos mašinos stabdymo žymės. Mašina trenkėsi į dešinės juostos turėklą, tada atšoko ant kairės juostos. Paskui...

Sunkvežimio padangos , kol susidūrė, slydo mažiausiai dešimt metrų. Manome, kad prieš pradėdamas stabdyti vairuotojas kone dvidešimt penkiais kilometrais per valandą viršijo leistiną greiti...

(Koks buvo sunkvežimis? Įdomu. Toks didelis ir bjaurus griozdas ar mažesnis, kuriais išvežiojamos prekės? Sunkvežimio aš nemačiau. Nemanau. Juolab vairuotojo pro mašinos stiklą. Nesinorėjo klausti nei jo vardo, nei ko kito.)

...ką nors. Gal gali pateikti kokios nors informacijos, Dženą? Tai labai padėtų mūsų tyrimui. Klausimas, kodėl...

...kodėl tavo mamos vairuojama mašina staiga trenkėsi į turėklą dešinėje? Kodėl mama nesuvaldė mašinos maždaug tilto viduryje?..

(Nesuvaldė! Mama negalėjo nesuvaldyti! Eikit velniop, nekenčiu judviejų.)

Mes nenorime ilgai tavęs varginti, Dženą. Ir taip baisiai daug iškentėjai ir buvai drąsi mergaitė, bet kol tyrimas nebus deramai užbaigtas, tol nebus galima tvarkyti draudimo reikalų. Ekspertas medikas iškėlė versiją...

Jeigu prisimintum, Dženą! Tu vienintelė išlikusi gyva tos kraupios avarijos liudytoja.

(Ne. Liudytojų nėra. Gyvų nėra.) 12

Bet aš viską mačiau. Aš buvau ten. Mačiau.

Aš tyrėjų nieko neklausiau. Neuždaviau jiems nė vieno klausimo. Mano smegenis užliejo šaltas rūkas, tarsi migla. Buvau išsekusi, tarsi sudribusi sena nuvalkiota skudurinė lėlė. Aš nepakaltinama, netgi pamiršau, už ką mane galėtų kaltinti. Nenorėjau apie tai galvoti. Labai skaudėjo galvą. Nuo akinamos saulės peršėjo akis. Maudė ir odą — nuo suraižymų ir siūlių. Elniuką jau buvau pamiršusi. Ar ten buvo šuo? Neprisimenu, gal ir šuo. Toks tarsi šešėlis — lyg elniukas, lyg šuo. Ant kelio priekyje. Žąsis, kuri staiga nėrė žemyn iš V raidės pavidalo virtinės, švilpiančios sparnais viršuje... jau buvau viską pamiršusi, manęs negalima kaltinti. Neprisimenu, kaip šaukiau: Mama! Atsargiai!

O paskui visa tai.

Nenoriu! Ir niekas to nesužinos.

Neklausiau tyrėjų, ar kas nors rasta avarijos vietoje, nes jau žinau atsakymą — juk jie neminėjo, kad tarp mašinos nuolaužų buvo aptiktas koks numuštas padaras.

Nei elniuko, nei šuns, nei žąsies. Nieko. 13

— Džena, aš maniau, kad tu žinai? Tai demerolis.

— Demerolis... kas?

— Jis slopina skausmą. Laša į tavo veną pro tą vamzdelį. Nuskausminamieji vaistai, analgetikas.

Buvau pritrenkta. Turbūt dėl to, kad esu tokia kvaila.

Nežinojau to, kas visiems aišku: žydrynė tėra apsvaigimas nuo vaistų.

Marija paaiškino, kad demerolis yra opiatų darinys, ir aš dabar nuo jo atpratinama, palengva. Mano skausmas atlėgo ir daktarė Karin mažina to vaisto dozes, todėl paskutinėmis dienomis sunkokai užmiegu.

— Vaistai turi būti nutraukti pamažu, kad nesureaguotum, Džena. Ilgą laiką tų vaistų vartoti negalima, nes tada pasidarytum nuo jų priklausoma. Opiatų dariniai pavojingi, todėl gydytojai turi būti labai atsargūs jų paskirdami.

Mėginau susivokti. Vadinasi, žydrynė buvo tik chemija mano smegenyse? Žydrynė, kurioje galėjau skristi, kabėti ore, ieškoti mamos, kur galėjau paaiškinti mamai, kad tikrai mačiau kažką ant tilto, kad tikrai buvo priežastis, kodėl šaukiau ir griebiau už vairo (galbūt), ta vieta, kur galiu susitikti su mama, — ta žydrynė — iš tikro jos nėra?

Marija sakė:

— Tai vaistas, kuris kartais vartojamas ne pagal paskirtį. Kaip visi psichotropiniai vaistai. Kaip heroinas ir kokainas. Vartodamas tuos vaistus pamatai, kaip stipriai jie veikia, bet jeigu esi protingas, vėliau niekad jų neieškosi.

Prisiverčiau nusijuokti. Jaučiausi silpna ir išsigandusi.

Marija kalbėjo kaip kokia mokytoja klasėje, aiškino, kad negalima su tais vaistais eksperimentuoti, nes jeigu ir netapsi priklausomas iš karto, tai vis tiek imsi lyginti tą savijautą su kasdienybe. „Ir jau niekad nebebus taip gera.”

Marijos balse buvo girdėti svajingumas. Man pasidarė smalsu, kiek ji žino iš savo pačios patirties.

Pradėjus mažinti demerolio dozes ėmiau justi pokyčius.

Žvarbuma, — taip dabar apibūdindavau pasaulį. Mano jausmai buvo žvarbūs, mintys žvarbios ir keliančios skausmą kaip peilio ašmenys. Atrodė, tarsi viskas aštresnių kampų, garsai triukšmingesni, viskas vertė mane gūžtis, šviesos ryškių ryškiausios, kur tik pažiūrėdavau, matydavau net tai, ko nenorėdavau matyti. Ir skausmas, raumenys, sąnariai, kaulai ir smegenys skaudėjo labiau.

Žydrynė — tai vieta, kur galėdavau pasislėpti, o lygumoje pasislėpti buvo neįmanoma. 14

Niekur nepasislėpsi! Teta Karolina nustebo, pamačiusi pykčio ašaras, tekančias man iš akių.

Paklausė, kas nutiko, ir pasakiau, kad noriu namo.

Noriu tuojau pat važiuoti namo.

— ...į savo kambarį! Namie aš turiu savo kambarį, o šitos palatos nekenčiu, nekenčiu šitos lovos, nekenčiu ligoninės, mudvi su mama turim namus, aš noriu važiuoti namo.