Джойс Оутс - Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Man pavyko atsiplėšti nuo jo, ištrūkti iš piktų jo gniaužtų, spaudžiančių pečius. Įstūmiau tarp savęs ir jo kėdę, kad jis nebegalėtų vėl sugriebti manęs ir skaudžiai suspausti. Buvo keista, kad jis niekad neliesdavo mamos, tiktai mane. Purtydavo, bardavo, gąsdindavo taip, kad išsigandusi nepajėgdavau net verkti, o mama žiūrėdavo ir prašydavo palikti mane ramybėje, jos akyse žibėdavo ašaros. Tik kai mama imdavo prašyti, kai mama jam nusileisdavo, tik tada jis nurimdavo. Ir aš dingdavau jam iš akių.

Dabar jau nebijau — na, gal tik truputį, kaip greitai viskas pasikeitė. Net skausmo kojose beveik nejaučiau, nors neseniai, darydama pratimus, staugiau kaip sužeistas žvėris.

Drebančiu balsu išrėkiau tėvui, kad nenoriu gyventi su juo ir jo nauja šeima.

— Jeigu mėginsi mane priversti, pabėgsiu. Aš tavęs nemyliu! Kai tu taip pasielgei su mama.

Jo veidas paraudo ir jau nebuvo gražus. Girdėjau, kaip jis piktai šnopuoja. Ant kaktos jam užkrito sruoga drėgnų plieno spalvos plaukų.

— Džena, tai isterija. Tau penkiolika metų, tau atsitiko baisus, kraupus dalykas. Tavo mama vos nepražudė tavęs ir tu net negali šito pripažinti. Tu...

— Juk sakiau, kad nemyliu tavęs! Nenoriu, kad būtum mano tėvas! Jau po avarijos , suprask, tėti. Nekankink manęs.

Tėčio akyse pasirodė siaubas — jis suprato. 18

Niekas nenorėjo, kad sužinočiau. Bet aš pati norėjau.

Aišku, ir bijojau. Gal tai buvo klaida. Bet kai Devone pasakė man, turėjau išgirsti viską, kas tik įmanoma.

Drebančiais pirštais surinkau svarbiausius žodžius — LISBETĖ EBOT, TAPAN ZI TILTAS, SUSIDŪRIMAS — ir mano nešiojamojo kompiuterio ekrane pasirodė

PRIEŠPRIEŠINIS SUSIDŪRIMAS ANT TAPAN ZI TILTO

VIENAS ASMUO ŽUVĘS, DU SUNKIAI SUŽEISTI

EISMAS SUSTABDYTAS 15 KILOMETRŲ

MOTERIS IŠ TERITAUNO SU DUKRA IŠTRAUKTOS IŠ AUTOMOBILIO, PAKIBUSIO 15 METRŲ VIRŠ HUDZONO UPĖS

AUTOMOBILIO IR SUNKVEŽIMIO SUSIDŪRIMAS

GELBĖTOJAMS PAVYKO AUKAS IŠVADUOTI IŠ NUOLAUŽŲ

MOTINA SU DUKRA 40 MINUČIŲ ĮKALINTOS ĮSTRIGUSIOJE MAŠINOJE

SUSIDŪRIMO LIUDYTOJŲ NĖRA

Įdėmiai spoksojau į nuotraukas. Akys baisiai ašarojo. Ne iš karto įžiūrėjau pro siaubingai sulaužytas tilto atramas kyšančią mašiną, priekiniai ratai pakibę ore. Tarsi koks baisus košmaras, nuo kurio neįmanoma atitraukti akių. Televizijos žiūrovai turbūt buvo apstulbę. Mašina buvo taip suniokota, kad nebūtum jos net palaikęs mašina, juolab mamos. Pro sudužusius langus nieko neįmanoma įžiūrėti, jokių žmonių. Nuotraukos darytos iš policijos sraigtasparnio, šis kabėjo vos už kelių metrų nuo nuolaužų krūvos. Galėjo būti filmuota ir kamera. Pagalvojau, kas buvo gelbėtojai, kas sugebėjo ištraukti mane ir mamą iš suniokotos mašinos tokiomis aplinkybėmis, patys rizikuodami gyvybe.

Reikėjo numirti kartu su mama tose nuolaužose. Tu tai finai.

Tebespoksojau į ekraną, ir kažkas palietė man petį. Pakėliau galvą. Teta Karolina.

Tai ji atnešė man iš namų kompiuteriuką. Jai ir mintis nešovė, ką su juo veiksiu.

— Ak, Džena.

Teta švelniai užvožė kompiuterį. Maniau, priekaištaus, bet ji tylėjo, tik pasilenkusi apkabino mane. Atrodo, apsiverkė. Aš pati, ko gero, neverkiau. Iš koridoriaus pasigirdo balsai.

Paskutinė diena reabilitacijos klinikoje. Nuo šiol mano žaizdos bus slaptos.

II JARO LEIKE 1

Nusprendžiau — po avarijos mano žaizdos bus slaptos. Ir manęs niekas neskaudins. Taip nusprendžiau. 2

2004 rugsėjo 5. Jaro Leikas.

Įvažiavus į Jaro Leiko miestelį (11 300 gyventojų), teta Karolina staiga paklausė, ar nenorėčiau, kad ji pasuktų pro mokyklą, kurią pradėsiu lankyti po savaitės. Pirma baiminga mintis buvo Ne! Dar ne, bet teta manęs nesuprato, kaip nebūtų supratusi ir daug ko iš to, ko jai ir nepasakiau per tą penkių valandų kelionę iš Teritauno. Taigi pravažiavom pro Jungtinę Jaro Leiko vidurinę mokyklą. Neišvaizdus dviaukštis raudonų plytų pastatas, apiblukusi balta tvora ir varpo bokštelis atokiau nuo gatvės. Už pastato žaidimų aikštelės, teniso aikštynas, visai padorus kroso takas — viskas kaip nedidelio Naujosios Anglijos miestelio nuotraukoje, kokias matome kalendoriuose. Tiktai medžių lapai dar nekeičia spalvos — rugsėjo pradžia čia dar vasara. Toli prie horizonto matyti Baltieji kalnai, jie gražūs, tačiau visai ne balti, bent jau ne dabar, apaugę tankiais pušynais. Teta Karolina apie mokyklą kalba pakiliai, ji taip čiauška beveik apie viską, stengiasi būti kaip mama, kokią ją prisimena, pasakoja man, kad jos vyras Dvaitas Makartis baigė šią mokyklą 1977 metais, jam joje labai patiko ir buvo mažojo beisbolo komandos kapitonas. Kam ji man pasakoja tuos senus dalykus, nesuvokiu. Kodėl suaugusieji mano, kad turi tau pasakoti visokius niekus iš kvailos praeities, kurie jiems šauna į galvą? Tarsi jei esi labai ramus, o tavo veidas nebylus, vadinasi, NORI TAI IŠGIRSTI! Nors iškarto NESIKLAUSAI! Na, vis dėlto klausausi, nes girdžiu, kaip teta sako, kad mergaičių sportas šitoje mokykloje aukšto lygio. „Bet, ačiū Dievui, Jaro nėra taip apsėstas sporto kaip kai kurios mokyklos Naujajame Hampšyre. Čia labiau vertinama...” Teta pasuka į mokyklos keliuką ir pravažiuoja pro šalį, ji šypsosi it kokia nekilnojamojo turto agentė, norinti parduoti mokyklą galimam pirkėjui, kuris tik spokso išpūtęs akis ir nelabai susižavėjęs. Virš pagrindinių durų išskleistas aukso spalvos plakatas su juodomis raidėmis:

SVEIKI SUGRĮŽĘ! PAMOKOS PRASIDEDA RUGSĖJO 8

Mano širdis jau daužosi iš baimės ir pykčio. Nirštu, negaliu net kalbėti.

Pasiilgau Teritauno, pasiilgau savo mokyklos. Pasiilgau draugų, namų, savo kambario... Net negaliu pagalvoti, kaip pasiilgsiu mamos, ir mano mintys nuklysta.

Aš net neatsakinėjau į elektroninius draugų laiškus. Neatsiliepiau į jų skambučius. Ruošiausi persikraustyti, lankiau gydomąją mankštą — tam reikėjo daug jėgų. O dabar žiūriu į Jaro vidurinės mokyklos fasadą. Čia nieko nepažįstu ir nenoriu pažinti. Ir niekas nenorės pažinti manęs.

— Teta Karolina, aš negaliu... negalėsiu lankyti...

Gal pasakiau labai tyliai — teta neišgirdo.

Kaip koks kaprizingas vaikas spaudžiu mašinos durelių rankeną. Noriu atidaryti dureles, iššokti ir pabėgti.

Tik bėda — dar negaliu bėgti, vis dar taisausi.

Su teta per tas penkias valandas pervažiavome Konektikutą, Masačūsetsą, paskui šiaurinį Vermonto kampą, per Konektikuto upę (Lebanono tiltas mane kone mirtinai išgąsdino, turėjau kietai užsimerkti ir prikąsti apatinę lūpą, kad neimčiau verkti) ir ne sykį mano ranka slapta sugniauždavo tą durelių rankeną. Galiu jas atidaryti. Atsisegti saugos diržą ir pulti laukan , kol teta ničnieko nesuprato , tad ir sutrukdyti nespėtą.

Tik svajonės. Kvailos ir juokingos. Niekad to nepadarysiu.

Beprotiškos mintys, kurios šmėsteli man galvoje ir dingsta kaip mirksinčios šviesos.

Kaip mintis, kad gyvensiu viena namie Teritaune. Kad penkiolikametė gali gyventi viena. Gali lankyti mokyklą, visai kaip kiti. Tarsi niekas nepasikeitė. (Tik tiek, kad nėra mamos. Ir kad tėtis gyvena už penkių tūkstančių kilometrų.) Kvailas demerolio vaistų sapnas.

Teta Kėtė skardžiu, nuostabos kupinu balsu anądien pasakė: Klausyk, Dženą! juk namas parduotas. Mes manėm, kad tu finai.

Tarsi iš niekur atsklinda mano piktas balsas: